Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Didžioji Sesuo savaitę išbuvo terapiniame, tad kurį laiką mūsų skyriui vadovavo mažoji japoniuke iš neramiųjų pamišėlių skyriaus; pasinaudoję proga, vyrai gerokai pakeitė skyriaus tvarką. Hardingui net pavyko atgauti prausyklą, ir jis dalijo kortas „akiai“, savo laibu, skystu balsu mėgindamas pamėgdžioti bocmanišką Makmerfio stūgavimą, kai išgirdo ją įkišant raktą į duris.

Mes visi išėjome iš prausyklos jos pasitikti, norėdami pasiteirauti apie Makmerfį. Mums priėjus, ji atšoko porą žingsnių atatupsta, ir man jau dingtelėjo, kad ji pabėgs. Viena jos veido pusė buvo pamėlusi, sumaitota ir tokia užtinusi, kad akies visiškai nesimatė, o kaklas buvo storai apvyniotas tvarsčiu. Vilkėjo nauja balta uniforma, į kurią žvelgdami, vyrai šypsojo: nors šioji buvo ankštesnė, labiau iškrakmolyta negu ankstesnės ir labiau prigludusi, vis tiek nebegalėjo paslėpti to fakto, kad Didžioji — moteris.

Šypsodamas Hardingas žengtelėjo prie pat jos ir paklaus ė, kas nutiko Makui.

Išsitraukusi iš uniformos kišenės bloknotėlį ir pieštuką, ji parašė: „Jis grįš“ ir virpančia ranka paleido lapelį ratu.

— Ar tikrai? — perskaitęs kas parašyta paklausė Hardingas.

Mes prisiklausėme visokių gandų: girdi, jis priplojęs porą neramiųjų skyriaus sanitarų, paėmęs jų raktus ir pabėgęs, esą jis išsiųstas atgal į pataisos darbų ūkį ir netgi esą Didžioji, paskirta vadovauti skyriui, iki pavyks gauti naują daktarą, gydanti jį specialiais metodais.

— Jūs tuo įsitikinusi? — neatlyžo Hardingas.

Didžioji vėl išsitraukė bloknotėlį. Jos sąnariai sunkiai lankstėsi, o balta kaip niekad ranka šokinėjo virš bloknoto it čigonės, už grašius buriančios iš delno ateitį. „Taip, misteri Hardingai, aš to neteigčiau, jei nebūčiau tuo įsitikinusi. Jis sugrįš“.

Hardingas perskaitė, ką ji parašė, suplėšė lapelį ir metė skutelius į ją. Ji krūptelėjo ir pakėlė ranką, saugodama subjaurotąją veido pusę.

— Dėjau skersą ant jūsų skiedalų, ponia, — pareiškė jai Hardingas.

Ji įdėmiai pažvelgė į jį, padrebino virš bloknoto ranką, bet paskui apsigręžė ir nuėjo į seserų postą, kišdama bloknotą ir pieštuką atgal į uniformos kišenę.

— Hm, — numykė Hardingas. — Sakyčiau, mūsų pokalbis buvo šiek tiek nervingas. Antra vertus, kai tau vožia: „Dėjau skersą ant tamstos skiedalų“, ką gali atsakyti?

Didžioji mėgino vėl sugrąžinti tvarką skyriuje, bet tai buvo sudėtinga, kol Makmerfis vis dar davėsi koridoriais, garsiai kvatojosi per susirinkimus ir dainavo išvietėse. Ji nebegalėjo valdyti taip tvirtai kaip kadaise — juolab rašinėdama viską ant popieriaus lapelių. Vieną po kito ji praradinėjo ligonius. Po to, kai išsirašė Hardingas ir žmona atvažiavusi jį pasiėmė, o Džordžas buvo perkeltas į kitą skyrių, iš žūklės dalyvių telikome trise: aš, Martinis ir Skenlonas. Aš dar nenorėjau išeiti, nes ji atrodė pernelyg savim pasitikinti, tarsi lauktų dar vieno raundo, tad norėjau būti ligoninėje, jei jis išties įvyktų. Ir vieną rytą, kai Makmerfio nebuvo skyriuje jau tris savaites, ji padarė savo paskutinį ėjimą.

Prasivėrė skyriaus durys, ir juodukai įrideno neštuvus su pakabinta lentele, ant kurios riebiomis juodomis raidėmis buvo užrašyta: MAKMERFIS, RENDLIS P. PO OPERACIJOS, o žemiau parkeriu buvo prirašyta: LOBOTOMIJA.

Jie įstūmė neštuvus į dieninį kambarį ir paliko juos prie sienos greta daržovių. Atsistoję kojūgalyje, perskaitėme, kas parašyta lentelėje, paskui pažvelgėme į galvą kitame neštuvų gale, nugrimzdusią į pagalvę — į rudas garbanas virš veido, kuris buvo baltutėlis it pienas, tik aplink akis švietė sodrios purpurinės mėlynės.

Po minutės tylos Skenlonas atsigręžęs nusispjovė ant grindų:

— Ko čia ta sena kalė mus mulkina, kad ją kur galas. Čia ne jis.

— Net nepanašu į jį, — patvirtino Martinis.

— Kokiais idiotais ji mus laiko?

— Vis dėlto jie neblogai padirbėjo, — Martinis atsistojo galvūgalyje ir kalbėdamas rodė pirštu. — Matote: ir nosį padarė sulaužytą, ir tą randą išvingiavo, net žandenas prilipdė...

— Taigi, — suniurzgė Skenlonas, — kad juos kur velnias!

Prasibrovęs pro kitus ligonius, atsistojau greta Martinio.

— Jie, aišku, gali padaryti tokius dalykus kaip randai ir sulaužytos nosys, — tariau, — bet tos jo išraiškos jie nesugebėjo padaryti. Šitas veidas be jokios išraiškos — visai kaip tų manekenų vitrinose, ar ne, Skenlonai?

Skenlonas dar sykį nusispjovė.

— Tu teisus, velniai griebtų. Jis visas kažkoks... tuščias. Kiekvienam matyti.

— Pažiūrėkite čia, — tarė vienas iš ligonių, nutraukdamas antklodę, — tatuiruotės.

— Tatuiruotes, — pasakiau, — jie, be abejo, gali padaryti. Bet rankos, a? Šitos rankos? Nesugebėjo jų padaryti. Jo rankos buvo didžiulės!

Visą tą popietę mes su Skenlonu ir Martiniu šaipėmės iš to, ką Skenlonas pavadino „sumauta keliaujančio cirko iškamša“, gulinčia ant neštuvų, tačiau kai slenkant valandoms, tas ištinimas aplink akis ėmė slūgti, pamačiau, kad vis dažniau ligoniai priėję žiūri į tą žmogystą. Stebėjau, kaip jie praeina pro šalį, apsimesdami einą prie žurnalų lentynos ar atsigerti iš fontanėlio, kad galėtų vogčiomis mesti akį į tą veidą. Stebėdamas juos, mėginau atspėti, kaip jis būtų pasielgęs. Viena man buvo aišku: jis nebūtų leidęs, kad tokia klastotė su prikabinta jo pavarde dvidešimt ar trisdešimt metų riogsotų dieniniame kambaryje, idant Didžioji Sesuo galėtų rodyti ją, primindama, kas gali nutikti, jeigu pasipriešinsi sistemai. Aš tuo neabejojau.

Tą vakarą laukiau, kol iš garsų miegamajame supratau, jog visi miega ir kol juodukai apėjo visas patalpas, o tuomet apsiverčiau ant kito šono, kad matyčiau gretimą lovą. Kvėpavimo klausiausi ištisas valandas nuo tada, kai jie įrideno neštuvus ir nukėlę juos nuo ratukų paguldė ant lovos, ir klausydamasis, kaip jo plaučiai užsikerta, stabteli, paskui vėl ima dirbti, vyliausi, kad jie sustos galutinai, bet per visą tą laiką dar nebuvau atsigręžęs pasižiūrėti.

Lange kabojo šaltas mėnulis, užliedamas miegamąjį šviesa, panašia į liesą pieną. Atsisėdau, ir mano šešėlis krito ant kūno gretimoje lovoje, tarsi perrėždamas jį pusiau tarp strėnų ir pečių. Ištinimas aplink akis tiek atslūgo, kad dabar buvo atsimerkusios; jos žvelgė į aiškiai šviečiantį mėnulį, tarsi jis visai neketintų miegoti, ir buvo tokios apsiblaususios nuo ilgo žiūrėjimo neužsimerkiant, kad panėšėjo į du susmilkusius saugiklius. Aš pakėliau pagalvę; tos akys užfiksavo mano judesį ir ėmė sekti mane, kol aš atsistojęs žengiau porą žingsnių, skiriančių mūsų lovas.

Tas stambus, raumeningas kūnas iš paskutiniųjų laikėsi įsikibęs į gyvenimą ir ilgai priešinosi, neleisdamas jo atimti; jis tiek daužėsi ir trankėsi, kad galop gavau sugrūdęs pagalvę į veidą užsigulti ant jo kaip ilgas ir suspausti besispardančius kelius tarp savo kojų. Gulėjau ant to kūno, kaip man pasirodė, ištisas dienas. Kol jis liovėsi daužęsis. Kol jis kurį laiką nurimo, paskui sykį krūptelėjo ir vėl nurimo. Paskui nusiritau nuo jo, nukėliau pagalvę ir mėnesienoje išvydau, kad išraiška nepasikeitusi: net uždusus, ji buvo visai tokia pat tuščia ir beviltiška. Nykščiais nuspaudžiau vokus žemyn, palaikiau, kol jie nebepasikėlė, ir vėl atsiguliau į lovą.

Užsitraukęs antklodę ant galvos, gulėjau, kaip maniau, labai tyliai, bet Skenlonas manė kitaip, nes sukuždėjo iš savo lovos:

— Nusiramink, Vade. Nusiramink, viskas gerai.