Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Ar patikite man saugoti statymus, bičiuliai?

— Mano manymu, taip darydami mes niekuo nerizikuojame, — atsako Hardingas. — Tu dar ilgai nekelsi iš čia kojos.

Kartą per Kalėdas, lygiai vidurnaktį, skyriaus durys su trenksmu prasiveria, ir į vidų įeina barzdotas storulis su raudonais nuo šalčio ratilais aplink akis ir vyšnine nosimi. Juodukai su žibintuvėliais rankose įspaudžia jį į koridoriaus kampą. Matau, kad jis nuo galvos iki kojų apsipainiojęs blizgučiais, kuriais ryšių agentas apkabinėjo visą gydyklą, ir todėl vis griuvinėja tamsoje. Jis dangstosi paraudusias akis nuo žibintuvėlių šviesos.

— Cho cho cho, — sako jis kramsnodamas ūsus. — Norėčiau pabūti čia, bet turiu skubėti. Suprantate, labai perkrautas grafikas. Cho cho. Turiu eiti...

Juočkiai puolė jį su žibintuvėliais rankose. Žmogelį išlaikė pas mus šešerius metus; kai paleido, jis buvo švariai nuskustas ir liesas kaip pagalys.

Didžioji Sesuo sugeba paleisti sieninį laikrodį kokiu tik užsimano greičiu — jai tereikia nustatyti vieną iš tų prietaisų skalių plieninėse duryse. Susigalvojusi viską paspartinti, ji padidina greitį, ir laikrodžio rodyklės pasileidžia ciferblato disku tarsi rato stipinai. Langų ekranuose greitai mainosi šviesa, rodanti, jog dabar rytas, vidurdienis ar vakaras; šviesa pasiutusiai pulsuoja — ką tik buvo šviesu, dabar jau, žiūrėk, tamsu — ir visi lyg patrakę skuba, kad neatsiliktų nuo to netikro laiko. Skutimasis, pusryčiai, apsilankymai pas gydytojus, pietūs ir vaistų gėrimas susiplaka į baisią maišalynę, o naktis tetrunka dešimt minučių, tad vos sumerki akis, o miegamojo šviesos užsiplieskusios jau šaukia tau keltis ir vėl pulti į tą maišalynę, akis išdegus lakstyti, įvykdyti visą dienotvarkę gal dvidešimt kartų per valandą, kol Didžioji Sesuo pamatys, kad visi leisgyviai, — tuomet ji atleidžia akceleratorių, sulėtina tas laikrodžio rodykles lyg vaikiščias, kvailiojęs su kino projektoriumi, kuriam pagaliau įgriso žiūrėti filmą, besisukantį dešimt kartų didesniu nei natūraliu greičiu, pabodo visas tas kvailas strykaliojimas, vabališkas cypsėjimas, ir jis vėl paleidžia juostą normaliai.

Ji linkusi šitaip paspartinti laikrodį, pavyzdžiui, tuomet, kai pas tave ateina lankytojas ar kai iš Portlendo transliuoja laidą apie senus lokomotyvus — tuomet, kai norisi atsipūsti ir niekur neskubėti. Štai kada ji viską pagreitina.

Bet dažniausiai būna atvirkščiai — laikrodis sulėtinamas. Jis mirtinai užfiksuoja tą rodyklę prietaisų skalėje ir sustabdo saulę ekrane, tad ji per ištisas savaites nepasislenka nė per nago juodymą, ir visą tą laiką šešėlis nešmėstelės jokiu medžio lapeliu ar žolės stiebeliu. Laikrodžio rodyklės sustingsta be dviejų minučių trys, ir ji pasiryžusi neleisti joms pasijudinti iš vietos, kol mes supusime. Sėdi kaip prikaltas, negali net pasijudinti, ne tik kad paeiti ar pamankštinti nuo sėdėjimo sustingusius sąnarius, net seilių negali nuryti ar įkvėpti. Gali sukioti tik akis, bet jos neturi į ką žiūrėti — vien į kitame kambario gale suakmenėjusius ūmiuosius, kurie niekaip negali išsiaiškinti, kieno ėjimas. Senas chronius greta manęs jau šešios dienos negyvas, visas pripuvo prie kėdės. O vietoj rūko ji kartais prileidžia pro angas kažkokių permatomų dujų, ir visas skyrius sustingsta, kai jos virsta plastiku.

Viešpats težino, kiek laiko mes šitaip rėpsome.

Paskui ji truputėlį pasuka to prietaiso rodyklę, o tada pasidaro dar blogiau. Man jau lengviau, kai viskas mirtinai sustoję, negu žiūrėti į tą lėtai it sirupas judančią Skenlono ranką kitame kambario gale — trys dienos praeina, kol jis padeda kortą. Vos gali įkvėpti to tiršto plastmasės prisodrinto oro — rodos, trauki jį pro adatos skylutę. Mėginu nusigauti iki išvietės, nes jaučiuosi visas prislėgtas tonos smėlio, kuris taip spaudžia pūslę, kad man smegenyse laksto žalios kibirkštys.

Įtempiu visus raumenis, visus kaulus, kad pasikeičiau nuo tos kėdės ir nueičiau iki išvietės; aš tiek stengiuosi, kad man ima virpėti rankos ir kojos, net dantis užgelia. Stengiuosi iš paskutiniųjų, bet man pavyksta atsiplėšti tik per kokį pusę centimetro nuo tos oda apmuštos kėdės, tad aš pasiduodu: atsilošiu ir paleidžiu čiurkšlę, kuri įjungia karštą vielą mano kairėje klešnėje, ir ši paleidžia žeminančius skambučius, sirenas, uždega prožektorius. Visi ima klykti, lakstyti po skyrių, stambieji juodukai, stumdydami ligonius į šalis, strimgalviais pasileidžia prie manęs, mosuodami baisiais ritiniais šlapios varinės vielos, kuri, užsitrumpinusi nuo drėgmės, trakšėdama žarsto kibirkštis.

Atsipučiame nuo šios laiko reguliavimo mašinos tik užėjus rūkui — tuomet laikas nieko nereiškia. Jis pasiklysta rūke kaip ir visa kita. (Šiandien rūko mašinos visu galingumu nepaleido ištisą dieną, bent jau nuo tada, kai skyriuje pasirodė Makmerfis. Galvą guldau: jis būtų užmaurojęs kaip jautis, jeigu būtų ją paleidę.)

Dažniausiai turime gintis tik nuo tų rūko ir laiko mašinų, bet šiandien kažkas nutiko: kiaurą dieną nuo pat skutimosi nei vienos, nei kitos iš jų neįjungė. Šią popietę viskas vyksta pagal grafiką. Kai į darbą ateina antroji pamaina, laikrodis rodo pusę penkių — tiek, kiek ir turi būti. Didžioji Sesuo atleidžia juodukus ir paskutinį kartą peržvelgia skyrių. Ji išsitraukia ilgą sidabrinį smeigtuką iš mazgeliu surištų ant pakaušio žydrai žilų plaukų, nusiima savo baltą kepuraitę, rūpestingai paguldo į kartoninę dėžę (į kurią pridėta naftalino tablečių) ir vėl įsikiša jį į plaukus.

Matau, kaip anapus stiklo sienos ji su visais atsisveikina. Paduoda nedidukei apgamuotai antros pamainos seseriai kažkokį raštelį, paskiau ištiesia ranką prie valdymo skydo plieninėse duryse ir spragtelėjusi įjungia garsiakalbį dieniniame kambaryje. „Viso gero, vaikinai. Gražiai elkitės“, — sako ji ir paleidžia muziką dar garsiau nei visada. Delnu patrina stiklą — pasidygėjusi mina rodo ką tik atėjusiam į savo pamainą storuliui juodukui tuoj pat jį nuvalyti, ir tas prišokęs popieriniu rankšluosčiu ima jį blizginti, nespėjus jai užrakinti skyriaus durų.

Mechanizmai sienose sušvilpia, atsidūsta ir ima suktis lėčiau.

Paskui prieš miegą mes pavakarieniaujame, nusiprausiame po dušu ir grįžę vėl susėdame dieniniame kambaryje. Blastikas, seniausias iš daržovių, dejuoja susiėmęs pilvą rankomis. Džordžas (Vandenis, kaip jį vadina juodukai sanitarai) mazgojasi rankas fontanėlyje. Ūmieji susėdę lošia kortomis ir nešioja televizorių po kambarį kiek leidžia jo laidas, norėdami nustatyti geresnį vaizdą.

Garsiakalbiai lubose vis dar transliuoja muziką. Ji leidžiama ne iš radijo, todėl mechanizmai, įtaisyti sienose, netrukdo. Muzika leidžiama iš ilgos juostos seserų poste; prisimename tuos įrašus atmintinai, tad nė vienas iš mūsųjų negirdi, tik naujokai, tokie kaip Makmerfis, — jis kol kas prie jos nepripratęs. Jis lošia „akį“ iš cigarečių, o garsiakalbis — tiesiai virš kortų stalo. Jis taip užsismaukęs kepurę, kad turi gerai atlošti galvą ir primerkęs akį žvelgti iš po snapelio, norėdamas matyti savo kortas. Jis laiko cigaretę dantyse ir kalba jos nepaleisdamas, kaip tas aukcionatorius, kurį kadaise mačiau per galvijų aukcioną Dalase.

— ...nagi, nagi, drąsiau, — ragina jis linksmai, be perstojo berdamas žodžius. — Laukiu, kvaileliai. Eini — eik, sėdi — sėdėk. Sakai, eini? Gerai, gerai, gerai — berniukas gavo karalių ir nori kirsti. Tegul pamėgina. Einu į tave — vargas tau... ėjo Džonis per lieptuką, nešės rankoj pagaliuką, tas lieptukas tiktai triokšt, mūsų Džonis keberiokšt. Einu į tave, Skenlonai; negi koks idiotas negali pritildyti muzikos tam prakeiktam seserų šiltnamy?! Tpfu! Ar ta katarinka groja ištisą parą, Hardingai? Kaip gyvas nesu girdėjęs tokio pasiutusio triukšmo.