Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Здесь есть возможность читать онлайн «Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Trigrama, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Skrydis virš gegutės lizdo: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Skrydis virš gegutės lizdo»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Tyla. Baimė. Pasiklydęs laikas. Balansavimas ant nebūties krašto. Baltam rūke ištirpus realybė. Atsimerkite plačiau, nes tai - beprotnamis, kurį vadiname tikrove. Ši knyga - ne paprastas pasakojimas ar lakios vaizduotės pagimdyti fantasmagoriški kliedesiai. Tai iš pasąmonės išleisti protesto proveržiai prieš įsigalėjusią visuomenės santvarką bei tuos nebylius sargus, niekad nepastebimus, bet verčiančius gyventi pagal jų norus.

Skrydis virš gegutės lizdo — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Skrydis virš gegutės lizdo», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Leiskite jums padėti, ponia.

Ir toji šiurpi žalios mėsos spalvos ranka — randuota, tatuiruota — įlenda pro posto duris.

— Traukitės! Su manim skyriuje du sanitarai!

Jos akys laksto ratu, ieškodamos juočkių, bet šie raišioja chronius prie lovų, per daug toli, kad galėtų atskubėti į pagalbą. Makmerfis išsišiepia ir apvertęs delną rodo, kad peilio nelaiko. Ji mato tik šviesoje žvilgantį nugludintą pūslėtą vaškinį delną.

— Panele, aš tik noriu...

— Traukitės! Ligoniams draudžiama įeiti į... Vaje, traukitės, aš katalikė! — sulig tais žodžiais ji trūkteli ant kaklo kabančią auksinę grandinėlę, ir kryželis, gulėjęs jai tarp krūtų, išlėkęs lyg laidykle išmeta į orą tą paskutinę tabletę! Makmerfis grybšteli ore jai po pat nosimi. Ji suklykia, susikiša kryželį į burną, iš visų jėgų užmerkia akis, tarsi išsigandusi, kad ją kuls, ir taip stovi, visa balta kaip popierius, išskyrus tą apgamą, kuris dar labiau patamsėja, tartum čiulptų kraują iš kitų jos kūno dalių. Kai pagaliau ji vėl atsimerkia, prieš pat nosį jai atkištas tas pūslėtas delnas, ant kurio pūpso mano mažytė raudona kapsulė.

— ...norėjau pakelti tą laistytuvą, kuris jums iškrito, — ir ištiesia jį kita ranka.

Sesuo kvėpuoja garsiai šnopuodama. Ji paima ąsotį tardama:

— Ačiū. Labanakt, labanakt, — ir kitam ligoniui prieš nosį uždaro duris. — Šįvakar daugiau tablečių nebus.

Atėjęs į miegamąjį, Makmerfis meta kapsulę man ant lovos.

— Nori savo rūgščiojo ledinuko, Vade?

Aš papurtau galvą į ją žiūrėdamas; jis sprigtu numuša tabletę nuo lovos tarsi kokį ramybės neduodantį vabalą, ir ji nustryksi grindimis it žiogas. Makmerfis nusirengia, ruošiasi gulti. Juodo atlaso trumpikės po darbinėmis kelnėmis išmargintos dideliais baltais banginiais raudonomis akimis. Jis nusišypso, pamatęs mane į jas spoksant.

— Gavau iš vienos Oregono valstybinio universiteto studentės, literatės, — jis patempia pirštu trumpikių gumą ir paleidžia. — Padovanojo, nes aš, girdi, esąs simbolis.

Jo rankos, sprandas ir veidas įdegę saulėje, garbanotų oranžinių plaukų nusėti. Ant abiejų stambių pečių — tatuiruotės; vienoje pavaizduotas raguotas velnias raudonomis akimis, šautuvas M-l ir užrašas „JAV jūrų pėstininkai“, kitoje — per visą bicepsą išsiskleidusios kortos — tūzai ir aštuonakės. Jis deda susuktus rūbus ant spintelės prie mano lovos ir ima kumščiuoti pagalvę. Jam paskyrė lovą šalia manosios.

Makmerfis palenda po antklode, sakydamas, kad man jau irgi metas čiūčia liūlia ir kad antai ateina vienas iš tų juodukų užgesinti šviesos.

Atsisukęs pamatau ateinant Gyverį; vos tik nusispiriu batus ir atsigulu, jis prieina pririšti manęs paklode. Baigęs mane tvarkyti, paskutinį kartą apsidairo, sukikena ir išjungia miegamajame šviesas.

Miegamąjį apgaubė tamsa, mažumą nubalzginta iš seserų posto sklindančios šviesos. Vos įžiūriu gretimoje lovoje gulintį Makmerfį; jis kvėpuoja tolygiai ir giliai, jo apklotas ritmingai kilnojasi. Ima vis rečiau kvėpuoti, ir aš jau pamanau, kad bus užmigęs, bet tuomet išgirstu iš jo lovos sklindant tylų gerklinį garsą, tarsi arklys būtų sušnarpštęs. Pasirodo, jis dar nemiega ir kažko sau juokiasi.

— Kaip tu krūptelėjai, kai pasakiau, kad ateina juodašiknis, Vade, — nustojęs juoktis šnibžda jis. — O man rodos, kažkas sakė, esą tu kurčias.

Pirmą kartą po ilgiausios pertraukos aš atsiguliau miegoti neprarijęs tos raudonos kapsulytės (būdavo, jeigu pasislepiu, kad nereikėtų jos gerti, apgamuota naktinė sesuo siunčia Gyverį mane sumedžioti, ir jis įvaro mane į kertę prožektoriaus spinduliu, kol jinai parengia švirkštą), tad apsimetu miegąs, kai juodukas eina pro šalį pasišviesdamas prožektoriumi.

Išgėręs tokią raudoną tabletę, užuot užmigęs, esi miego paralyžiuojamas, tad visą naktį negali prabusti, nors ir kas dėtųsi aplink. Todėl man ir girdo tas tabletes: anksčiau aš atsibusdavau naktį ir užklupdavau juos krečiant visokias šlykščiausias šunybes aplinkui miegantiems ligoniams.

Ramiai guliu ir imu rečiau kvėpuoti, laukdamas, ar kas neatsitiks. Dievuliau, kaip tamsu; tik girdžiu, kaip jie sliūkina apsiavę batus guminiais padais. Dusyk įkiša nosį į miegamąjį ir perbėga per visus prožektoriaus spinduliu. Neatmerkiu akių ir stengiuosi neužmigti. Viršuje, neramiųjų skyriuje, girdžiu aimanuojant lū lū lū — matyt, jau ką nors jungia prie aparato, kad paveiktų užkoduotais signalais.

— Gal alaus įkalam, kad naktis neprailgtų, — išgirstu vieną juoduką šnibždant kitam. Batai guminiais padais nugirgžda į seserų postą, kur stovi šaldytuvas. — Norėtum buteliuką alaus, pupyte su apgamu? Kad naktis neprailgtų?

Vyrukas viršuje nutyla. Vos girdimai gaudžiantys sienose prietaisai ima dirbti vis tyliau, kol visai sustoja. Visoje ligoninėje — nė garso, tik kažkur giliai pastato viduriuose girdėti duslus prislopintas dundesys. To garso lig šiol negirdėdavau; kažką labai panašaus girdi gūdžią naktį stovėdamas ant didelės hidroelektrinės užtvankos. Tyliai šniokščianti, nepermaldaujama, brutali jėga.

Storulis juodukas atsistojęs koridoriuje dairosi aplink ir kikena. Aš jį matau. Jis iš lėto prieina prie miegamojo durų ir susikišęs po pažastimis valosi drėgnus pilkus delnus. Šviesa iš seserų posto meta jo šešėlį ant miegamojo sienos. Šešėlis sulig drambliu, bet jam einant prie miegamojo durų, mažėja. Storulis įkiša galvą, dar sykį sukikena, atrakina saugiklių dėžę, kabančią prie durų, ir įkiša ranką.

— Gerai, vaikučiai, miegokit ramiai.

Pasuka rankenėlę, ir visos grindys ima leistis žemyn tarsi elevatoriaus platforma, o jis lieka kaboti tarpduryje!

Niekas nejuda, vien miegamojo grindys; pasiutusiu greičiu mes leidžiamės žemyn, atitrūkę nuo skyriaus sienų, durų ir langų — lovos, spintelės, viskas. Tikriausiai mechanizmai — krumplinės pavaros visuose angos kampuose — taip sutepti, kad ničnieko negirdėti. Girdžiu vien tik ligonių alsavimą, o tas dundesys vis garsėja, juo žemiau mes leidžiamės. Nusileidus bemaž pusę kilometro, šviesa miegamojo duryse, nubarsčiusi stačiakampės angos viršų balzganomis dulkelėmis, virsta mažyčiu taškeliu. Ji tolydžio blausiasi, o paskui angos sienomis iš toli ataidi klyksmas: „Traukitės“, ir šviesa visiškai pranyksta.

Grindys pasiekia kažkokį tvirtą pamatą giliai žemėje ir vos krestelėjusios sustoja. Tamsu kaip maiše; paklodė mane dusina. Vos tik pradedu ją atrišinėti, grindys vėl kresteli ir ima judėti į priekį. Matyt, su kažkokiais ratukais, bet aš jų negirdžiu. Aš net negirdžiu aplink miegančių kvėpavimo ir staiga suvokiu: tas dundesys palaipsniui taip pagarsėjo, kad nustelbė visus kitus garsus. Tikriausiai mes pačiame to dundesio šaltinio centre. Imu draskyti tą prakeiktą paklodę, kuri laiko mane pririštą, ir bebaigiant iš jos išsivaduoti, visa siena nuslenka į viršų, atidengdama didžiulį kambarį. Kiek akys užmato — vien mašinos, prie kurių zuja iki pusės nuogi, prakaituoti vyrai. Jie laksto tarpueiliais, ir šimto aukštakrosnių ugnies atšvaituose matyti, kad jų veidai mieguisti, o žvilgsniai bereikšmiai.

Visa, ką aš matau, atrodo taip, kaip buvau nusprendęs iš garso, — kaip vidinės didžiulės užtvankos patalpos. Storiausi variniai vamzdžiai nuėję į viršų pranyksta tamsoje. Į nematomus transformatorius driekiasi laidai. Raudoni ir juodi kaip anglis motorai, movos ir dinamos aplipę tepalais ir šlakais.

Visi darbininkai juda tuo pačiu sklandžiu žvaliu žingsniu. Nė vienas neskuba. Kuris jų akimirką stabteli, pasuka kokį reguliatorių, nuspaudžia mygtuką, nuleidžia jungiklį, ir sukibirkščiavę kontaktai lyg žaibas nutvieskia vieną jo veido pusę. Jis bėga toliau, plieniniais laipteliais, paskui rifliuotos geležies lakštais išklotais perėjimais, prasilenkia su kitu, nė akimirkai nestabtelėjęs, ir taip arti, kad išgirstu, kaip jie pliaukšteli šlapiais šonais — tarsi lašiša uodega per vandens paviršių. Paskui jis vėl stabteli, išskelia žaibą iš kito jungiklio ir vėl pasileidžia tolyn. Visose pusėse šitaip švysteli mieguisti lėliški darbininkų veidai ir iškart vėl pranyksta tamsoje.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Skrydis virš gegutės lizdo»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Skrydis virš gegutės lizdo» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Skrydis virš gegutės lizdo»

Обсуждение, отзывы о книге «Skrydis virš gegutės lizdo» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x