Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Jie kalbėjo kaip turistai iš Rytų pakrantės, kurie mano, kad su indėnais reikia kalbėti paprastais žodžiais, antraip jie nesuprasią. Tėtušis, rodės, nepastebi, kaip jie šneka, — jis neatitraukė akių nuo dangaus. „Aure, žąsys, baltaodi. Žinai. Žąsys šįmet. Ir pernai. Ir užpernai, ir užužpernai“.

Vyrai susižvalgė, atsikrenkštė. „Taip. Gal jūs ir teisus, vade Bromdenai. Tiek to. Pamirškite žąsis. Sutelkite dėmesį į sutartį. Tai, ką mes siūlome, gali būti nepaprastai naudinga jums, jūsų genčiai, pakeisti raudonodžių gyvenimą“.

„...ir užužužpernai, ir užužužužpernai, ir užužužužužpernai...“ — varo tėvas.

Kai valdžios vyrai susivokė, jog iš jų šaipomasi, vadai, kurie tą laiką sėdėjo mūsų lūšnelės prieangyje ir čia susikišdavo savo pypkes į vilnonių raudonais ir juodais langais apsiaustų kišenes, čia vėl jas ištraukdavo, šypsodamiesi vieni kitiems ir tėtušiui, — taigi vadai dabar taip pratrūko kvatoti, kad, rodės, plyš iš juoko. Dėdė Bėgantis ir Šokinėjantis Vilkas raitėsi ant grindų ir dusdamas iš juoko kartojo: „Žinai, baltaodi?“

Ak, kaip jie įsiuto! Nė žodžio netarę apsigręžė ir nuėjo plento link išraudusiais sprandais, o mes kvatojome jiems pavymui. Kartais aš pamirštu, ką gali padaryti juokas.

Spynoje subraška Didžiosios Sesers raktas; juodukas prišoka prie jos, vos tik ji pasirodo tarpduryje, ir mindžikuoja lyg mokinukas, prašantis mokytojos išleisti į tualetą. Aš visai arti, tad porąsyk išgirstu Makmerfio pavardę ir suprantu, kad pasakoja jai, kaip Makmerfis valėsi dantis, visiškai pamiršęs pranešti jai apie naktį mirusį seną daržovę. Mostaguodamas rankomis aiškina, ką šį ankstų rytą jau spėjo iškrėsti tas rudaplaukis juokdarys, — kaip jis viską griauna, kaip nepaiso tvarkos — ar ji negalėtų imtis kokių priemonių?

Sesuo piktai dėbso į juoduką, kol šis nustoja mindžikavęs, paskui pasuka galvą į išvietės pusę, iš kur dar garsiau griaudi Makmerfio daina: „Tėveliai tavo nemėgsta manęęęs, už beturčio, sako, dukrelės neleis“.

Iš pradžių jos veidas sutrikęs; kaip ir mes visi, ji taip seniai negirdėjo dainuojant, kad ne iškart susigaudo, kokie čia garsai.

„O man nusispjauti, kad nepatinkuuu, gyventi man gera net be pinigų“.

Didžioji dar valandėlę pasiklauso norėdama įsitikinti, kad tai ne klausos haliucinacijos, o paskui ima pūstis. Jos šnervės išsiverčia ir sulig kiekvienu įkvėpimu ji darosi didesnė. Galop pasidaro milžiniška ir grėsminga kaip niekad — nuo tada, kai čia buvo Teiberis, joks ligonis dar nėra taip jos įsiutinęs. Ji ima lankstyti alkūnių bei pirštų šarnyrus, ir aš išgirstu negarsų girgždesį. Ji pajuda, ir aš prisišlieju nugara prie sienos, o kai pradunda pro šalį, tysdama išmetamųjų dujų šleife tą pintą krepšį it vilkikas puspriekabę, jau pasidariusi sulig sunkvežimiu. Ji prasižiojusi, o šypsena važiuoja pirma jos lyg radiatoriaus grotelės. Užuodžiu karštą tepalą ir magnetos kibirkštis, kai ji praeina pro šalį, ir kaskart, pastačiusi koją ant grindų, ji pasidaro dar didesnė, išsipučia, ištinsta; ji traiško viską, kas pasitaiko kelyje. Man baisu pagalvoti, ką ji padarys.

Tuomet, kai ji rieda tokia išpampusi ir įtūžusi, kad labiau nebeįmanoma, Makmerfis išeina pro išvietės duris tiesiai prieš ją, susiėmęs ranka aplink strėnas perjuostą rankšluostį, ir ji sustoja lyg įbesta! Ji tiek susitraukia, kad galva atsiduria ties tuo rankšluosčiu, kuriuo jis prisidengęs, ir jis šypsosi jai, žvelgdamas iš viršaus. Jos pačios šypsena ima nykti, lūpų kampučiai nusvyra žemyn.

— Labas rytas, mis Ret-šūd! Kas gero mieste?

— Negalima lakstyti šitaip — su rankšluosčiu!

— Negalima? — jis pažvelgia į tą rankšluosčio dalį, kuri dabar jos akių lygyje. Rankšluostis šlapias, glaudžiai aptempęs strėnas. — Skyriaus tvarka draudžia ir rankšluosčius? Ką gi, tuomet man, matyt, nelieka nieko ki...

— Liaukitės! Nedrįskite! Tučtuojau grįžkite į miegamąjį ir apsirenkite drabužius!

Sesuo klykia ant jo kaip mokytoja ant mokinio, tad Makmerfis panarina galvą kaip prasikaltęs mokinukas ir prabyla tokiu graudžiu balsu, kad, regis, tuoj tuoj pravirks:

— Negaliu, ponia. Kažkoks vagis bus naktį nukosėjęs mano drabužius, kai aš miegojau. Ant šitų jūsų čiužinių aš baisiai kietai miegu.

— Kažkas nukosėjo?..

— Nugvelbė. Nukniaukė. Nušiko. Pavogė, — laimingas sako jis. — Žinai, vyruti, kažkas nukosėjo mano skudurus, — jam taip smagu tai sakyti, kad jis net ima basas šokti priešais ją.

— Pavogė jūsų rūbus?

— Peršasi tokia mintis.

— Betgi... kalinio rūbus? Kam?

Jis liaujasi šokęs ir vėl panarina galvą.

— Aš tik žinau, kad jie buvo, kai guliausi, ir nebebuvo, kai atsikėliau. Išgaravo kaip kamparas. Taip, aš suprantu, tai tebuvo kalinio rūbai, šiurkštūs, išblukę, prasčiokiški, ponia, ir tam, kuris turi geresnius, kalinio apdarai ne kažin kas. Bet nuogam žmogui...

— Tą aprangą, — staiga susivokia ji, — iš jūsų turėjo paimti. Šįryt jums išdavė žalią uniformą.

Jis purto galvą ir atsidūsta, bet vis dar nepakelia akių.

— Ne. Ne. Deja, neišdavė. Nieko šįryt neradau, vien šią kepurę, kuri dabar ant mano galvos, ir...

— Viljamsai! — šaukia ji juodukui, kuris tebestovi prie skyriaus durų, tarsi pasirengęs sprukti. — Viljamsai, ar negalėtumėt ateiti minutei čionai?

Jis atšliaužia prie jos lyg šuo, žinantis būsiąs išpertas.

— Viljamsai, kodėl šitam ligoniui neišduota uniforma?

Juodukas pajunta palengvėjimą. Jis atsitiesia, nusišypso ir atkišęs pilką delną rodo į vieną iš didžiųjų sanitarų kitame koridoriaus gale.

— Šį rytą už skalbinius atsakingas misteris Vašingtonas. Ne aš. Tikrai ne.

— Misteri Vašingtonai! — ji kalte prikala jį, ir jis sustingsta su plaušine šluota, pakelta virš kibiro. — Prašom minutei čionai!

Šluota be garso nuslysta į kibirą, ir lėtais, atsargiais judesiais jis atremia jos kotą į sieną. Sanitaras atsisuka, nužvelgia Makmerfį, mažiausiąjį juoduką ir Seserį, o paskui apsidairo į kairę, į dešinę, tarsi ji būtų šaukusi ką kitą.

— Ateikite čionai!

Jis susikiša rankas į kišenes ir čiužina koridoriumi prie jos. Jis niekados neina labai greitai, ir aš matau, kad jeigu nepasiskubins, Didžioji vien savo žvilgsniu gali jį sustingdyti, suaižyti į šipulius; visą neapykantą, neviltį ir įtūžį, kuriuos ji ketino išlieti ant Makmerfio, dabar spinduliuoja koridoriumi į juoduką; šis jaučia, kaip jie talžo jį lyg sniegą drebiantis vėjas, ir stato kojas dar lėčiau. Jis gauna susilenkti ir apglėbti save rankomis, kad paeitų. Ant plaukų ir blakstienų iškrenta šerkšnas. Jis dar labiau palinksta, bet jo žingsniai dar sulėtėja; jis niekad iki jos neprieis.

Tuomet Makmerfis ima švilpauti „Mieląją Džordžiją Braun“ ir Sesuo pačiu laiku nusigręžia nuo juočkio. Ji dabar dar labiau įsiutusi ir kupina nevilties; dar nebuvau matęs jos tokios įsiutusios. Pranyko ta lėliška šypsena — lūpos ištįso, suplonėjo, pasidarė panašios į raudonai įkaitusią vielą. Jeigu kiti ligoniai dabar būtų koridoriuje ir ją matytų, Makmerfis galėtų pradėti rinkti išloštus pinigus.

Juodukas pagaliau prisigavo iki jos — tam prireikė dviejų valandų. Ji giliai įkvepia oro.

— Vašingtonai, kodėl šiam žmogui šįryt nebuvo išduota žalia uniforma? Nejaugi jūs nematėt, kad jis nuogas, vien su rankšluosčiu?

— Ir kepure, — sukužda Makmerfis, paplodamas pirštu per snapelį.

— Ką jūs pasakysite, misteri Vašingtonai?