Didysis juočkis žiūri į mažąjį, kuris jį įskundė, ir tas ima mindžikuoti. Dičkis ilgai spokso į jį tomis į radijo lempas panašiomis akimis, ketindamas atsiskaityti su juo vėliau, paskui pasuka galvą, nužvelgia Makmerfį nuo galvos iki kojų; pro jo akis neprasprūsta stambūs, tvirti pečiai, šnaira šypsenėlė, randas ant nosies, rankšluostį prilaikanti ranka. Paskui jis nusuka žvilgsnį į Seserį.
— Aš manau... — pradeda jis.
— Jis mano! Manyti negana! Tučtuojau atneškite jam uniformą, misteri Vašingtonai, antraip kitas dvi savaites dirbsite geriatrijos skyriuje! Taip! Panešiosite kokį mėnesį basonus, pasimurkdysite purvo voniose — tuomet gal imsite vertinti, kiek mažai darbo jūs, sanitarai, turite šiame skyriuje. Kas, jūsų manymu, kiaurą dieną šveistų grindis aname skyriuje? Štai šitas misteris Bromdenas? Ne, puikiai žinote kas! Mes atleidžiame jus, sanitarus, nuo didžiumos buitinių priedermių, idant jūs galėtumėt prižiūrėti ligonius. Taigi jums privalu pasirūpinti, kad jie nemarširuotų po skyrių nuogi. Kas, jūsų manymu, būtų atsitikę, jeigu kuri iš jaunųjų seserų būtų atėjusi anksčiau ir išvydusi pacientą, lakstantį koridoriais be uniformos? Ką jūs manote?
Stambusis juočkis gerai nežino, kas būtų atsitikę, bet supranta, kur link ji suka, ir nukėblina į rūbų sandėlį atnešti Makmerfiui žaliąją uniformą — tikriausiai dešimčia dydžių per mažą — ir parpėdinęs ištiesia jam su tokia neslepiama neapykanta, kokios dar nebuvau regėjęs. Makmerfis atrodo sumišęs — nežino, kaip paimti juoduko atkištą aprangą, nes vienoje rankoje laiko dantų šepetuką, o kita prituri rankšluostį. Galop jis pamerkia Seseriai akį, gūžteli pečiais ir nusivyniojęs rankšluostį permeta jai per petį, tarsi šioji būtų medinė kabykla.
Pasirodo, po rankšluosčiu jis visą laiką mūvėjo tomis trumpikėmis, bet man atrodo, kad Didžiajai Seseriai būtų labiau patikę, jeigu po rankšluosčiu jis būtų buvęs nuogutėlis. Ji spokso į tuos didelius baltus šokinėjančius iš vandens banginius su bežadžiu įniršiu. Čia buvo paskutinis lašas. Visa minutė praeina, kol ji susitvardo ir užsipuola mažiausiąjį juoduką; ji tokia įtūžusi, kad balsas dreba, ir ji nieko negali padaryti.
— Viljamsai... regis... jūs privalėjote nušveisti seserų posto langus iki man ateinant šį rytą.
Sanitaras nukuma tarsi koks juodai baltas vabalas.
— O jūs, Vašingtonai, o jūs...
Vašingtonas kone risčia pasileidžia prie savo kibiro.
Didžioji apsidairo — ką dar galėtų užsipulti — ir pamato mane, bet per tą laiką kai kurie ligoniai jau išėjo iš miegamojo ir smalsauja, ką veikia mūsų būrelis koridoriuje. Ji užsimerkia ir stengiasi susikaupti. Ji negali leisti, kad jie pamatytų tokį jos veidą, išbalusį, persikreipusį iš įtūžio. Ji sukaupia visas jėgas, kad susitvardytų. Palaipsniui jos lūpos vėl susičiaupia po ta išbalusia nosyte, susieina į daiktą, tarsi raudonai įkaitusi viela nuo to karščio būtų išsilydžiusi, tvykstelėjusi, o paskui aušdama sukietėjusi ir likusi keistai matinė. Lūpos prasiskiria, ir tarp jų lyg koks šlako luitas pasirodo liežuvis. Akys vėl atsimerkia; jos keistai matinės, šaltos ir negyvos kaip ir lūpos, bet ji ima sveikintis su visais pagal įprastą scenarijų, tarsi niekuo nebūtų pasikeitusi, tikėdamasi, kad ligoniai pernelyg mieguisti ir nieko nepastebi.
— Labą rytą, misteri Syfeltai, kaip jūsų dantys — ar mažiau skauda? Labą rytą, misteri Fredriksonai, ar judu su misteriu Syfeltu šiąnakt gerai miegojote? Jūsų lovos šalia, ar ne? Beje, man pranešta, kad judu sudarėte kažkokį sandėrį dėl savo vaistų — jūs duodate Brusui savo vaistus, ar ne, misteri Syfeltai? Pakalbėsime apie tai vėliau. Labą rytą, Bili. Eidama čionai, sutikau tavo motiną. Liepė būtinai perduoti, kad ji visą laiką apie tave galvoja ir žino, jog tu jos neapvilsi. Labą rytą, misteri Hardingai, — vaje, jūsų pirštų galiukai raudoni, žaizdoti. Jūs vėl kramtėte nagus?
Net jeigu ir būtų ką atsakyti, nespėjus jiems prasižioti, ji atsigręžia į Makmerfį, kuris tebestovi vienomis trumpikėmis. Hardingas švilpteli jas pamatęs.
— O jūs, misteri Makmerfi, — sako ji su saldžia lyg cukrus šypsena, — jeigu jūs baigėte puikuotis savo raumenimis ir rėžiančiomis trumpikėmis, malonėkite grįžti į miegamąjį ir apsivilkti žaliąją uniformą.
Jis kilsteli kepurės snapelį, atsisveikindamas su ja ir ligoniais — tie šaiposi iš jo trumpikių su baltais banginiais, negalėdami atitraukti nuo jų akių — ir nė žodžio netaręs pasuka į miegamąjį. Ji nusigręžia ir nueina kita kryptimi; raudona šypsena ją aplenkia. Nespėjus jai uždaryti stiklinio posto durų, į koridorių iš miegamojo vėl atskamba jo daina:
— Svetainėn nusivedusi, vynu mane vaišino, meilius žodžius kalbėjo ir šveeelniai apkabino, — išgirstu, kaip jis šlepsi sau delnu per nuogą pilvą, — o išlydėjusi motulei sukuždėjo: „Žinai, mamyt brangioji, aš myyyliu tą lošėją“.
Kai miegamajam ištuštėjus imu šluoti iš palovių dulkių kamuoliukus, užuodžiu kažkokį kvapą ir pirmąsyk per visą ligoninėje praleistą laiką suvokiu, jog ši didelė palata, pristatyta lovų, kuriose miega keturiasdešimt suaugusių vyrų, visuomet buvo lipte aplipusi galybe kvapų — chlorkalkių, cinko tepalo, kojų miltelių, šlapimo ir gaižaus senių išmatų dvoko, kukurūzų košės, skysčio akims skalauti, priplėkusių trumpikių ir kojinių (jos tiek persisunkusios tuo tvaiku, kad dvokia net ką tik parneštos iš skalbyklos), stipraus krakmolytų baltinių bei aitraus iš ryto dar nevalytų burnų tvaiko ir į bananų panašaus mašinų alyvos kvapo. Kartais junti svilintų plaukų smarvę, bet lig šiol dar niekados, iki jam pasirodant, nebuvau užuodęs vyriško dulkių, purvo ir prakaito nuo triūso laukuose kvapo.
Per visus pusryčius Makmerfis plepa ir juokiasi kaip užsuktas. Po to, kas nutiko rytą, jis mano be vargo įveiksiąs Didžiąją Seserį. Jis nežino, kad paprasčiausiai užklupo ją nepasirengusią ir kad po rytinio epizodo ji tik dar labiau susiėmė.
Makmerfis apsimeta klounu, stengiasi prajuokinti vyrus. Jam nepatinka, kad geriausiu atveju tie vos šypteli ar retkarčiais sukikena. Jis mina koją kitoje stalo pusėje sėdinčiam Biliui Bibitui ir suokalbininko balsu sako:
— Klausyk, Bili, ar pameni, kaip tuokart Sietle mudu susi gavome tuos du kadrus? Pasibarškinau kaip niekad smagiai.
Bilis pakelia akis nuo lėkštės, prasižioja, bet nieko negali pasakyti. Makmerfis atsigręžia į Hardingą.
— Mums niekad nebūtų pavykę taip greitai jas užverbuoti, bet jos buvo girdėjusios apie Bilį Bibitą. Tuo metu jis garsėjo Kuolo pravarde. Tos mergos jau buvo benešančios muilą, bet viena iš jų tuo metu pažvelgė į jį ir sako: „Ar jūs ne tas įžymusis Bilis Kuolas? Garsėjąs savo trisdešimt penkiais centimetrais?“ O Bilis panarina galvą ir parausta — visai kaip dabar — ir viskas eina kaip iš pypkės. Pamenu, kai nusivežėme jas į viešbutį, išgirstu nuo Bilio lovos moters balsą: „Misteri Bibitai, aš jumis nusivyliau. Man sakė, kad jūsų... tris... tris... ak, kaip gera!“ Ir Makmerfis ima džiugiai klykti, ploti sau per šlaunį ir juokais grūmoti Biliui pirštu, o Bilis taip rausta ir taip kvailai šypsosi, kad, man rodos, tuoj nualps.
Makmerfis pareiškia, kad tiesą sakant, šitai ligoninei tetrūksta poros tokių smagių kekšių kaip anos. Tokioje geroje lovoje jam dar nėra tekę miegoti, o kaip nuostabiai čia valgydina! Jis neįsivaizduojąs, ko visi tokie paniurę, kad juos čia laiko!
— Pažvelkite į mane, — kreipiasi jis į vyrus ir pakelia savo stiklinę prieš šviesą, — pirmą kartą per pusę metų aš gavau stiklinę apelsinų sulčių. Tai bent smagumėlis! Norit žinoti, ką gaudavau pusryčių tame pataisos darbų ūkyje? Ką man duodavo? Galiu papasakoti, kaip tas valgis atrodydavo, bet tikrai nesugebėčiau jo kaip nors pavadinti. Rytą, per pietus ir vakare su bulvėmis gaudavome kažkokių juodų degėsių, panašių į stogdengių klijus. Viena galiu pasakyti: tai buvo ne apelsinų sultys. Pažvelkite, ką aš gaunu dabar: kiaušinienė su kiauliena, skrebučiai, sviestas, kava — ta pupytė virtuvėje net klausia manęs, kokią aš mėgstu — juodą ar balintą — ir didelė! sklidina! stiklinė šaltų apelsinų sulčių. Jūs gautumėt man primokėti, kad iš čia išeičiau!
Читать дальше