Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Здесь есть возможность читать онлайн «Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Trigrama, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Skrydis virš gegutės lizdo: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Skrydis virš gegutės lizdo»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Tyla. Baimė. Pasiklydęs laikas. Balansavimas ant nebūties krašto. Baltam rūke ištirpus realybė. Atsimerkite plačiau, nes tai - beprotnamis, kurį vadiname tikrove. Ši knyga - ne paprastas pasakojimas ar lakios vaizduotės pagimdyti fantasmagoriški kliedesiai. Tai iš pasąmonės išleisti protesto proveržiai prieš įsigalėjusią visuomenės santvarką bei tuos nebylius sargus, niekad nepastebimus, bet verčiančius gyventi pagal jų norus.

Skrydis virš gegutės lizdo — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Skrydis virš gegutės lizdo», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Makmerfis atitraukia ranką; matau, kad jau žiojasi kažką dar sakyti, bet užsičiaupia suvokęs, kad ji nepaliko jam ką sakyti, — nebent pradėtų ją koneveikti. Jo veidas ir sprandas išraudę. Jis giliai įkvepia, sutelkia visas valios pastangas, kaip ji šįryt, pareiškia labai apgailestaująs, kad ją patrukdęs, ir grįžta prie kortų stalo.

Visi skyriuje jaučia: košė užvirė.

Vienuoliktą valandą prie dieninio kambario durų ateina daktaras ir pasišaukia Makmerfį — norįs, kad šis eitų su juo į kabinetą pasikalbėti.

— Aš su visais naujokais kalbuosi antrą dieną.

Makmerfis deda kortas ant stalo, atsistoja ir prieina prie daktaro. Šis klausia, kaip jis naktį miegojęs, bet Makmerfis tik numykia kažką po nosimi.

— Šiandien jūs atrodote giliai susimąstęs, misteri Makmerfi?

— O, aš išties mąstytojas, — atsako Makmerfis, ir jie kartu patraukia koridoriumi. Juodu grįžta — kaip man pasirodo, po kelių dienų — šnekučiuodamiesi ir šypsodami, mat kažko labai patenkinti. Daktaras šluostosi ašaras nuo akinių, tarsi iš tikrųjų būtų juokęsis, o Makmerfis vėl toks pat balsingas, įžūlus ir pasipūtęs kaip visą laiką. Jis taip pat nusiteikęs ir per visus pietus, o pirmą valandą pirmas atsisėdęs laukia susirinkimo, tingiomis žydromis akimis žvilgčiodamas iš savo vietos kampe.

Didžioji Sesuo įeina į dieninį kambarį, vedina studenčių seserų pulkeliu, su savo užrašų krepšiu rankoje. Ji paima nuo stalo žurnalą, susiraukusi valandėlę žiūri į jį (per visą dieną niekas nieko neįskundė) ir nueina į savo vietą prie durų. Ištraukusi keletą aplankų iš pasidėto ant kelių krepšio, perverčia juos, kol susiranda Hardingo bylą.

— Kaip pamenu, vakar mes gerokai pasistūmėjome nagrinėdami Hardingo problemą...

— Beje, prieš pradedant šį klausimą, — pertaria ją daktaras, — norėčiau, jums leidus, akimirką jus pertraukti. Dėl mudviejų su misteriu Makmerfiu pokalbio šį rytą mano kabinete. Tiesą sakant, veikiau prisiminimų. Šnekučiavomės apie senus laikus. Matote, paaiškėjo, kad mudu su misteriu Makmerfiu turime šį tą bendro — mudu lankėme tą pačią mokyklą.

Seserys susižvalgo nesusigaudydamos, kas čia jam šovė į galvą. Ligoniai dirsčioja į Makmerfį, o tas išsišiepęs sėdi savo kampe ir laukia, ką dar pasakys daktaras. Šis linkteli.

— Taip, tą pačią mokyklą. Šnekučiuodamiesi mes prisiminėme karnavalus, kuriuos rengdavo mokykla, — įstabias triukšmingas šventes. Jie visuomet būdavo vieni iš įspūdingiausių metų renginių — su dekoracijomis, krepo kaspinais, loterijomis ir žaidimais. Aš — kaip jau esu minėjęs Makmerfiui — buvau karnavalo organizacinio komiteto pirmininkas paskutinius dvejus metus — ak, kokie nuostabūs, nerūpestingi tai buvo metai...

Kambaryje pasidaro tikrai tylu. Daktaras pakelia galvą, apsidairo — bene bus apsikvailinęs. Didžiosios Sesers žvilgsnis nekelia jokių abejonių, kad taip ir yra, bet jis be akinių ir jos žvilgsnio nepastebi.

— Baigsiu šį sujauktą nostalgiškų prisiminimų dėstymą. Tai štai: besišnekučiuodamas su Makmerfiu, aš pamaniau — kaip jūs pažiūrėtumėt į karnavalą šiame skyriuje?

Jis užsideda akinius ir vėl apsidairo. Niekas nešokinėja iš džiaugsmo. Kai kurie iš mūsų dar prisimena, kaip prieš kelerius metus Teiberis mėgino suorganizuoti karnavalą, ir kas iš to išėjo. Daktarui belaukiant, Didžiosios Sesers išspinduliuota tyla užgula mus visus — tik pamėgink ją sudrumsti. Žinau, kad Makmerfis negali to padaryti, nes karnavalą sumanė jis, ir kai aš jau imu manyti, kad neatsiras tokio kvailio, kuris tą tylą sudrumstų, greta Makmerfio sėdįs Čezvikas kažką suniurna ir pašokęs ant kojų ima trinti delnais sau šonkaulius, nesusigaudydamas ką daro.

— E... mano galva, — sako jis, žvelgdamas į padėtą ant kėdės atkaltės Makmerfio kumštį, iš kurio it botagas kyšo tas didžiulis nesilankstantis nykštys, — karnavalas — tikrai geras sumanymas. Monotonijai išsklaidyti.

— Gerai sakai, Čarli, — sako daktaras, dėkingas jam už paramą. — Be to, naudingas ir gydomuoju požiūriu.

— Be abejo, — pritaria Čezvikas. Dabar jis atrodo linksmesnis. — Žinoma. Karnavalas — nepaprastai geras gydymo būdas. Žiogui aišku.

— B-b-būtų smagu, — sako Bilis Bibitas.

— Taip, labai, — sako Čezvikas. — Mes galėtume jį surengti, daktare Spaivi, tikrai. Skenlonas gali suvaidinti žmogų bombą, o aš galiu surengti žiedų svaidymą profesinės terapijos kabinete.

— Aš išbursiu ateitį, — sako Martinis šnairuodamas į lubas.

— O aš gan neblogai iš delno diagnozuoju patologijas, — pasigiria Hardingas.

— Puiku, puiku, — plodamas delnais sako Čezvikas. Lig šiol dar niekas nesyk jo nepalaikė.

— Suteiktumėte garbę, — tęsiamai tardamas žodžius pareiškia Makmerfis, — leidę man sukti ruletę. Turiu šiokią tokią patirtį...

— Galimybių aibės, — sako daktaras atsitiesdamas savo kėdėje. Jis tikrai užsikrėtęs šiuo sumanymu. — Aš pats turiu milijoną idėjų...

Jis varė kaip iš pypkės dar penkias minutes. Matyti, kad daugumą sumanymų jis jau aptaręs su Makmerfiu. Jis pasakoja apie žaidimus, loteriją, bilietų pardavinėjimą, o paskui staiga sustoja, tarsi Didžioji būtų vožusi jam tiesiai į tarpuakį. Jis mirksi į ją žiūrėdamas ir klausia:

— Ką jūs manote apie šį sumanymą, mis Rečid? Apie karnavalą? Čia, skyriuje?

— Sutinku, kad jis gali turėti tam tikros gydomosios naudos, — sako ji ir laukia. Ji vėl ima spinduliuoti tą tylą, o kai įsitikina, kad niekas jos nesudrums, kalba toliau: — Bet aš taip pat manau, kad šitoks sumanymas turėtų būti aptartas personalo susirinkime. Ar jūs ne pats tai siūlėte, daktare?

— Žinoma. Suprantate, aš tik nutariau, kad pirma reikėtų išsiaiškinti dalies ligonių nuomonę. Tačiau, be abejo, pirmiausia turi spręsti personalo susirinkimas, o paskui tęsime savo planus.

Visi suvokia, kad ant karnavalo pastatytas kryžius.

Didžioji Sesuo ima vėl vadovauti susirinkimui šlamindama aplankus, kuriuos laiko rankoje.

— Puiku. Tad jeigu kitų naujų reikalų nėra — ir jeigu misteris Čezvikas malonės atsisėsti, — manyčiau, galime pereiti tiesiai prie diskusijos. Mums liko, — ji išsitraukia iš krepšio laikrodį ir užmeta į jį akį, — keturiasdešimt aštuonios minutės. Taigi, kaip esu...

— Ė, luktelėkit! Prisiminiau, kad yra dar kitas naujas reikalas, — Makmerfis iškėlęs ranką suspragsi pirštais.

Ji ilgai žiūri į ranką, kol pagaliau prabyla:

— Taip, misteri Makmerfi?

— Ne aš jį turiu — daktaras Spaivis. Daktare, papasakokite jiems, ką nutarėte dėl neprigirdinčiųjų ir radijo.

Sesers galva vieną kartą vos pastebimai trūkteli, ir tai pamačius man širdis apmiršta. Padėjusi aplanką atgal į krepšį, ji atsigręžia į daktarą.

— Taip, — sako šis, — vos nepamiršau, — jis atsilošia, užsikelia koją ant kojos, suneria pirštų galus; matau, kad jo nuotaika vis dar pakili nuo minčių apie tą savo karnavalą. — Matote, mudu su Makmerfiu kalbėjome apie senatvės problemą, su kuria susiduriame šiame skyriuje: visi ligoniai, jauni ir seni, čia pramaišiui. Mūsų gydomajai bendruomenei tokia aplinka nėra tobula, bet administracija teigia niekuo negalinti padėti, nes geriatrijos pastatas ir taip perpildytas. Drąsiai galiu pareikšti, kad visiems, susiduriantiems su šia padėtimi, ji toli gražu ne maloni. Vis dėlto, mudviem kalbantis su Makmerfiu, kilo sumanymas, kaip būtų galima aplinką padaryti malonesnę abiejų amžiaus grupių ligoniams. Makmerfis sakė pastebėjęs, jog kai kurie vyresnio amžiaus ligoniai blogai girdi radiją. Jis pasiūlė leisti muziką garsiau, kad chroniški ligoniai su klausos sutrikimais ją girdėtų. Mano nuomone, tai labai humaniškas pasiūlymas.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Skrydis virš gegutės lizdo»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Skrydis virš gegutės lizdo» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Skrydis virš gegutės lizdo»

Обсуждение, отзывы о книге «Skrydis virš gegutės lizdo» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x