Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Tai bent apsipisau!

— O kas čia? Luktelėkit. Kokie čia daikčiukai išmėtyti po visą lentą?

— Martini, tu matai tuos po visą lentą išmėtytus daikčiukus jau trečią dieną. Nenuostabu, kad aš gaunu šiknon. Makmerfi, nesuprantu, kaip tu gali susikaupti, kai tas Martinis haliucinuoja dešimt kadrų per minutę?!

— Čezvikai, nekreipk dėmesio į Martinį. Jam eina tikrai gerai. Klok tuos tris šimtus penkiasdešimt, o Martinis pats savim pasirūpins. Mes juk gauname iš jo nuompinigių kaskart, kai vienas iš jo „daikčiukų“ atsiduria mūsų sklypuose.

— Luktelėkit! Jų tiek daug.

— Gerai, Marti. Tu tik sek, kieno sklype jie atsiduria. Čezvikai, kauliukai dar tavo. Tu išmetei po vieną akį dviem kauliukais, tad meti antrą kartą. Šaunuolis! Oho — šeši!

— Atsiduriu... „Jūs esate išrinktas valdybos pirmininku. Išmokėkite visiems žaidėjams po...“ Stačiai kurviškai nesiseka!

— Velniai rautų, kieno čia viešbutis prie Redingo geležinkelio?!

— Bičiuli, visi mato, kad tai ne viešbutis, o depas!

— Pala pala...

Makmerfis, apglėbęs pusę stalo, dėlioja korteles, perskirsto pinigus, lygiau išrikiuoja savo viešbučius. Virš kepurės snapelio jam kyšo šimto dolerių banknotas, anot jo, — „neliečiama atsarga“.

— Skenlonai, man regis, tavo eilė, bičiuli?

— Duokit man kauliukus — į šipulius supilsiu tą lentą. Oplia! Tarum barum — perkelk mane per vienuolika langelių, Martini.

— Gerai.

— Ne šitą, kvaily tu nelaimingas, — čia ne mano žetonas, čia mano namas.

— Jis tokios pat spalvos.

— Ką šitas namukas veikia elektros bendrovėje?

— Tai elektros jėgainė.

— Martini, tu ne kauliukus kratai...

— Tegul, koks skirtumas?

— ...o du namus!

— Op! Ir Martinis išmeta visus... skaičiuokime... devyniolika. Šauniai, Marti. Tu atsiduri... Kur tavo žetonas, bičiuli?

— A? Va.

— Jis buvo įsikišęs jį į burną, Makmerfi. Puiku. Nuo kaplių ant krūminių, paskui — ant lentos, ir tu atsiduri... Boltik prospekte, Martini. Vienintelis tavo nuosavas sklypas. Kiek gali žmogui sektis, bičiuli? Martinis žaidžia tris dienas ir beveik kiekvieną kartą pataiko į savo sklypą!

— Užsičiaupk ir mesk kauliukus, Hardingai, tavo eilė!

Hardingas paima kauliukus savo ilgais pirštais, čiuopdamas glotnius paviršius nykščiu, tarsi būtų neregys. Pirštai tokios pat spalvos kaip ir kauliukai, ir atrodo, lyg būtų išpjaustyti kita jo paties ranka. Jis pakrato rieškučias, ir girdėti, kaip subarška kauliukai. Pariedėję jie sustoja priešais Makmerfį.

— Op. Penki, šeši, septyni. Nepasisekė, bičiuli. Vėl pataikei į mano milžiniškas valdas. Tu man skolingas... na, dviejų šimtų dolerių turėtų pakakti.

— Velnias!

Žaidimas vyksta be perstojo; tik girdėti, kaip rieda kauliukai ir šnara nupaišyti pinigai.

Būna ilgi tarpai, — trys dienos ar net ištisi metai — kai nieko nematai, tad žinai kur esąs tik iš garsiakalbio, aidinčio virš galvos panašiai kaip bakenas su varpeliu, dindančiu rūke. Kai šį tą įžiūriu, ligoniai paprastai vaikštinėja visiškai nerūpestingai nusiteikę, tarsi nepastebėtų tvyrant nė menkiausio ūkelio. Tikriausiai rūkas veikia jų sąmonę kitaip negu mano.

Atrodo, net Makmerfis nežino, kad rūko mašina paleista, o jeigu ir žino, nieku gyvu neišsiduoda, jog tai kelia jam nerimą. Jis stengiasi, kad nė vienas darbuotojas nematytų jo susirūpinusio, nes žino: geriausias būdas išvesti iš kantrybės tą, kuris mėgina apsunkinti tau gyvenimą, — apsimetant ramiam ir abejingam.

Bendraudamas su seserimis ir juodukais sanitarais, jis vis dar rodo aristokratiškas manieras, kad ir ką tie jam sakytų, kad ir kokių gudrybių griebtųsi norėdami išvesti iš kantrybės. Porąkart jis įsiuto dėl kažkokių kvailų taisyklių, bet prisivertė elgtis dar mandagiau ir pagarbiau. Galop jis ėmė suvokti, kaip viskas juokinga, — tos taisyklės, tie smerkiami žvilgsniai, kuriais darbuotojai stengiasi priversti tave jų laikytis, ta kalbėjimo su tavim maniera, tarsi būtum trejų metų vaikas — o kai suvokė, kaip tai juokinga, ėmė juoktis, ir tai neapsakomai juos įsiutino. Jis tariasi esąs saugus, kol gali juoktis, ir tai bemaž pasiteisina. Vos vieną kartą jis nesusitvardė ir išsidavė įsiutęs, bet tada išvedė jį iš kantrybės ne juodukai, Didžioji Sesuo ar tai, ką jie padarė, o ligoniai ir tai, ko jie nepadarė.

Tai nutiko per vieną iš gydomųjų susirinkimų. Makmerfis įsiuto ant vyrų už tai, kad šie elgėsi pernelyg bailiai, — kaip susišikėliai, jo žodžiais tariant. Prieš susirinkimą jis priiminėjo iš jų statymus beisbolo čempionato finalui, prasidedančiam penktadienį. Jis manė galėsiąs žiūrėti rungtynes per televiziją, nors jos bus rodomos ne tuo metu, kai pagal dienotvarkę ligoniai gali žiūrėti televizorių. Kelias dienas prieš finalų pradžią per susirinkimą jis paklausė, ar jie negalėtų valyti patalpų vakare, o po pietų žiūrėti rungtynes. Kaip bemaž ir tikėjosi, Didžioji atsakė „ne“. Ji ėmė aiškinti, girdi, dienotvarkė subtiliai subalansuota, ir bet kokie pokyčiai sukeltų maišatį.

Toks sesers atsakymas jo nenustebina; užtat nustebina, kaip elgiasi ūmieji, jo paklausti, ką maną apie šį sumanymą. Niekas nepraveria burnos. Jie visi pranykę iš akių rūko nišose, ir aš vargais negalais juos įžiūriu.

— Pažiūrėkite, — sako jis, bet tie nežiūri. Jis laukia, kol kas ką ištars, atsakys į jo klausimą. Visi apsimeta klausimo neišgirdę. — Pažiūrėkite, kad jus kur paraliai, — sako jis, kai nė vienas net nesukruta, — mažų mažiausiai dvylika jūsų, vyručiai, mano žiniomis, esate asmeniškai suinteresuoti šių rungtynių rezultatais, tad nejaugi jums nesinorėtų jas pažiūrėti?

— Nežinau, Makai, — galop prabyla Skenlonas, — aš įpratęs žiūrėti naujienas šeštą valandą. O jeigu dienotvarkės punktų sukeitimas tikrai taip ją sujauktų, kaip sako mis Rečid...

— Velniop tą dienotvarkę! Galėsite grįžti prie tos prakeiktos dienotvarkės kitą savaitę, kai pasibaigs finalai. Kaip jūs manote, bičiuliai? Balsuokime, kad žiūrėtume televizorių ne vakare, o po pietų. Kas už?

— Aš už! — sušunka Čezvikas ir pašoka ant kojų.

— Aš turėjau galvoj, kad pasisakantieji už pakelia rankas. Nagi, kas už?

Pakyla į viršų Čezviko ranka. Kai kurie kiti dairosi aplink — ar yra daugiau kvailių. Makmerfis negali tuo patikėti.

— Nagi, kas čia per velniava? Aš maniau, kad jūs galite balsuoti skyriaus tvarkos ir panašiais klausimais. Juk taip, daktare?

Daktaras linkteli nepakeldamas akių.

— Na, gerai, kas nori žiūrėti tas rungtynes?

Čezvikas kilsteli ranką aukščiau ir susiraukęs dairosi. Skenlonas papurto galvą, o paskui pakelia ranką, neatitraukdamas alkūnės nuo kėdės porankio. Daugiau nė vienas. Makmerfis netenka amo.

— Jeigu šis klausimas išspręstas, — sako Didžioji, — gal reikėtų tęsti mūsų susirinkimą?

— Gerai, — sako Makmerfis ir taip susmunka ant kėdės, kad jo kepurės snapelis ko nesiekia krūtinės. — Taip, ko gero, mums išties reikia tęsti tą sumautą susirinkimą.

— Taip, — sako Čezvikas, žaibuodamas akimis į visus, — taip, tęsti tą palaimintąjį susirinkimą, — jis šaltai linkteli galvą ir įrėmęs smakrą į krūtinę piktai dėbso. Jis patenkintas, kad sėdi šalia Makmerfio ir jaučiasi toks narsus. Pirmą kartą Čezvikas turi sąjungininką pralaimimame mūšyje.

Po susirinkimo Makmerfis su niekuo nesikalba — taip įsiutęs ir pasišlykštėjęs. Bilis Bibitas pats prie jo prieina.