Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Vakare darosi sunku susirasti lovą; gaunu keturpėsčias šliaužioti grindimis ir grabalioti po spyruoklėmis, kol surandu kramtomosios gumos gumulėlius, kuriuos ten prilipdžiau. Niekas nesiskundžia dėl to rūko. Dabar aš žinau kodėl: nors jis labai nemalonus, gali į jį pasinerti ir jaustis saugus. Štai ko negali suprasti Makmerfis — kad mes norime jaustis saugūs. Jis vis stengiasi išvilkti mus iš to rūko, betgi tuomet mes pasidarytume matomi ir lengvai pažeidžiami.

Apačioje atgabeno siuntą sušaldytų kūno dalių — širdis, inkstus, smegenis ir panašiai. Girdžiu, kaip anglių lataku jos nudarda į šaltą saugyklą. Vyrukas, kurio nematau, tik girdžiu jo balsą iš kažkurio kambario, pasakoja, kaip vienas nusižudė neramiųjų skyriuje. Senis Roleris. Nusipjovė kiaušius ir nukraujavo atsisėdęs ant klozeto; šešetas žmonių buvo išvietėje tuo metu, bet sužinojo tik tada, kai jis negyvas nukrito ant grindų.

Nesuprantu, ko žmonės pasidaro tokie nekantrūs, — juk jam nereikėjo nieko daryti, tik laukti.

Aš žinau, kaip veikia rūko mašina. Europoje prie aerodromų jas aptarnaudavo visas būrys. Kai žvalgai nujausdavo bombardavimą ar generolai norėdavo įgyvendinti kokius slaptus sumanymus — niekam nematant, taip gerai pasislėpus, kad net oro bazėje esantys šnipai nematytų, kas darosi, — virš aerodromo paleisdavo rūką.

Prietaisas nesudėtingas: paprastas kompresorius siurbia vandenį iš vieno bako, o specialų skystą tepalą — iš kito, sumaišo juos smarkiai spausdamas, ir iš juodo vamzdžio mašinos gale ima ristis balti rūko kamuoliai, kurie per pusantros minutės gali uždengti visą aerodromą. Kai išsilaipinau Europoje, pirmiausia ir pamačiau tą mašinų skleidžiamą rūką. Mūsų transportinį lėktuvą persekiojo gaudomieji naikintuvai, tad vos tik jis nusileido, rūko mašinų įgulos jas paleido. Žiūrėjome pro apskritus subraižytus lėktuvo iliuminatorius ir matėme, kaip džipai atitempė jas prie lėktuvo, ir rūkas, atsklidęs nuo jų, lipo prie langų it šlapia vata.

Kur eiti išlipus iš lėktuvo, orientavomės pagal teisėjo švilpuką, kurį be perstojo pūtė leitenantas; jo garsas panėšėjo į žąsų gagenimą. Išlipęs pro liuką, į visas puses galėjai matyti ne daugiau nei per metrą. Atrodė, kad esi tame aerodrome vienui vienas. Priešas tau nebebuvo pavojingas, bet jauteisi baisiai vienišas. Garsai tirpte ištirpdavo už kelių metrų; negirdėjai savo įgulos draugų, vien švilpuko cypsėjimą ir gagenimą, sklindantį iš tokios minkštos, pūkuotos baltumos, kad žemiau juosmens tavo kūnas joje tiesiog išnykdavo; be rudų marškinių ir geltonos diržo sagties, nieko negalėjai matyti, vien tą baltumą, tarsi žemiau juosmens rūkas būtų ištirpdęs ir tave.

Tuomet staiga prieš pat akis tau išnirdavo kuris kitas kareivis, toks pat pasimetęs kaip ir tu pats; jo veidą matei tokį didelį ir ryškų, kaip dar niekad nesi matęs. Mat tavo akys taip stengėsi ką nors įžvelgti tame rūke, kad kam nors išties pasimačius, kiekviena detalė atrodydavo dešimt kartų ryškesnė nei paprastai, tokia ryški, kad abu gaudavote nusukti žvilgsnius. Taigi išvydęs žmogų, nenorėjai žvelgti jam į veidą, kaip ir jis tau, nes regint žmogų taip ryškiai, darosi skaudu, tarsi žvelgtum jam į vidų; tačiau nusukti žvilgsnį ir visiškai pamesti jį iš akių taip pat nenorėdavai. Galėjai pasirinkti: įtempti akis ir žiūrėti į tai, kas išnirs prieš tave iš rūko, nors tai būtų labai skausminga, arba atsipalaiduoti ir pasinerti tame rūke.

Kai pirmą kartą skyriuje paleido tą rūko mašiną, kurią jie nusipirko iš kariuomenei nereikalingo inventoriaus ir paslėpė naujojo pastato ventiliacijos angose, prieš mums į jį atsikraustant, aš stengiausi kiek įmanydamas ilgiau ir įdėmiau žiūrėti į viską, kas pasimatydavo rūke, kad nepasimesčiau — taip buvau įpratęs elgtis Europoje, kai paleisdavo rūką virš aerodromų. Čia niekas nepūsdavo švilpuko rodydamas kelią, nebūdavo virvių, už kurių galėtum laikytis, tad nepasimesti galėdavau tik įtemptai žiūrėdamas. Vis dėlto kartais jame pasimesdavau, stengdamasis pasislėpti, pernelyg giliai į jį panirdavau ir kaskart, kai šitaip nutikdavo, atsidurdavau toje pat vietoje, vis prie tų pačių metalinių durų be numerio, su eile kniedžių, panašių į akis, tarsi anapus tų durų esantis kambarys trauktų mane, nors ir kaip priešinčiausi, tarsi šėtonai tame kambaryje savo generuojamą srovę būtų paleidę spinduliu į rūką ir prisitraukę juo mane lyg kokį robotą.

Dienų dienas aš klajodavau po rūką, apimtas išgąsčio, kad niekados nebepamatysiu nieko kito, o tuomet atsidurdavau prieš tas duris; jos būdavo praviros, ir priešais matydavau sieną, apmuštą čiužiniais garsams slopinti, į prisikėlusius lavonus panašių vyrų vorą tarp spindinčių varinių vielų, šviesą pulsuojančių elektroninių lempų ir traškančių elektros lankų. Aš atsistoju į tą vorą, laukdamas savo eilės ant stalo. Stalas kryžiaus pavidalo, jame įsispaudę daugybės nugalabytų žmonių šešėliai; riešų ir kulkšnių siluetai driekiasi po odos diržais, per ilgą laiką pažaliavusiais nuo prakaito; kaklo ir galvos siluetas baigiasi sidabriniu lankeliu, kurį uždeda per kaktą. Technikas prie pulto šalia to stalo pakelia akis nuo savo prietaisų rodyklių, pažvelgia į vorą ir rodo į mane ranka, apmauta gumine pirštine: „Pala, šitą dičkį šunsnukį aš pažįstu. Trenkit jam per kaklą, kad netektų sąmonės, pasišaukite daugiau pagalbininkų, ar ką. Jis velniškai spyriojasi“.

Taigi aš stengdavausi pernelyg giliai nepanirti į tą rūką — iš baimės, kad pasimesiu ir atsidursiu prie tų šoko terapijos kromelio durų. Aš akimis kabindavausi už visko, kas prieš jas pasirodydavo iš to rūko, — lygiai taip žmogus pūgai siaučiant kabinasi už tvoros. Bet jie vis tirštindavo tą rūką, tad nors ir kaip aš stengdavausi, du ar tris kartus per mėnesį vis tiek atsidurdavau prieš tas praviras duris ir užuosdavau aitrų kibirkščių bei ozono kvapą. Nepaisant visų mano pastangų, man nepavykdavo nepasimesti.

Paskui aš padariau atradimą: jeigu nesijudinsiu ir neišleisiu jokio garso, galiu ir neatsidurti prie tų durų! Mat aš pats įsiprašydavau į tą kambarį: išsigąsdavau taip ilgai pasimetęs ir pradėdavau klykti, kad mane surastų. Galima sakyti, tam ir klykdavau, kad jie mane aptiktų, — maniau, jog viskas, net šoko kromelis, geriau negu amžiams pasimesti. Dabar taip nebemanau. Pasiklysti nėra taip blogai.

Visą šį rytą laukiau, kada jie vėl paleis mums rūką. Pastarosiomis dienomis vis dažniau tai darė, mano supratimu, dėl Makmerfio. Jie dar neįtaisė jam reguliatorių, tad mėgina netikėtai jį užklupti. Jie mato, jog su juo bus vargo: kokius penkis kartus jis tiek sukurstė Čezviką, Hardingą ir kitus, kad jau rodės, tie be jokios baimės pasipriešins sanitarui, bet kaskart, kai jau atrodydavo, jog ligonis ima viršų, pasklisdavo rūkas, kaip ir dabar.

Prieš keletą minučių, kai vyrai pradėjo nešti stalus iš dieninio kambario, ruošdami jį gydomajam susirinkimui, išgirdau, kaip įsijungė kompresorius, ir dabar pro grindis jau sunkiasi toks tirštas rūkas, kad mano kelnių kiškos ima drėkti. Valydamas seserų posto durų stiklus, išgirstu, kaip Didžioji telefonu praneša daktarui, kad mes jau bemaž pasirengę susirinkimui ir kad būtų gerai palikti šiandien po pietų valandą personalo posėdžiui.

— Reikalas tas, — sako jinai, — kad, mano galva, pribrendo laikas apsvarstyti ligonį Rendlį Makmerfį ir ar jis turi būti šiame skyriuje.

Išklausiusi atsakymą, ji taria:

— Mano manymu, neišmintinga leisti jam trikdyti ligonius, kaip jis kad daro kelias pastarąsias dienas.