Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Štai kodėl ji leidžia į skyrių rūką prieš susirinkimą. Paprastai ji to nedaro, bet dabar ketina kažką padaryti Makmerfiui, ko gero, išsiųs į neramiųjų pamišėlių skyrių. Padėjęs skudurą, kuriuo šluostau langus, aš einu prie savo kėdės chronių voros gale; vos įžiūriu besisėdančius ant savo kėdžių vyrus ir gydytoją, kuris įėjęs pro duris valosi akinių stiklus — matyt, mano neryškiai pro juos matąs todėl, kad jie aprasojo, o ne dėl rūko.

O rūkas sklinda į kambarį toks tirštas, kokio dar nebuvau matęs.

Girdžiu, kaip jie kažkur toli mėgina vesti tą susirinkimą, paisto kažkokius niekus apie Bilio Bibito mikčiojimą ir nuo ko jis prasidėjo. Rūkas toks tirštas, kad žodžiai pasiekia mane lyg pro vandenį. Jis pats toks panašus į vandenį, kad pakelia mane nuo kėdės, ir aš imu plūduriuoti, kurį laiką nesusigaudydamas, kur viršus, o kur apačia. Iš pradžių nuo to plūduriavimo man darosi šleikštoka. Ničnieko nematau. Dar niekad rūkas nebuvo toks tirštas, kad būčiau jame šitaip plūduriavęs.

Žodžiai čia garsūs, čia visai tylūs, bet netgi kai jie kuo garsiausi, ir suprantu esąs prie pat kalbančiojo, vis tiek ničnieko nematau.

Atpažįstu Bilio balsą; jis mikčioja kaip niekad baisiai, nes susinervinęs:

— ...iškritau iš ko-ko-koledžo, ne-ne-nes nustojau la-la-lankyti atsargos ka-ka-karininkų kursus. Aš n-nnebegalėjau. Ka-ka-kaskart, kai užsiėmimams v-vadovaujantis ka-ka-karininkas skaitydamas sąrašą sušukdavo „Bibitas“, aš n-n-negalėdavau atsakyti. Reikėdavo atsakyti: č-č-č.... — jis paspringsta tuo žodžiu lyg kaulu, — reikėdavo atsakyti: „Čia, sere“, bet aš n-n-negalėdavau išstenėti.

Jo balsas pranyksta, o tuomet iš kairės prasirėžia Didžiosios Sesers balsas.

— Ar pamenate, Bili, kada pirmąkart jums iškilo kalbos sunkumų? Ar pamenate, kada pirmąsyk sumikčiojote?

Nesuprantu, ar jis juokiasi, ar ką.

— Pi-pirmąsyk sumikčiojau? Pirmąsyk sumikčiojau? Pirmąjį žodį aš ne pasakiau, o išmik-mikčiojau: m-mm-m-mama.

Paskui balsai visai išnyksta; anksčiau to niekados neatsitikdavo. Gal Bilis irgi pasislėpė rūke? Gal visi ligoniai galutinai, visiems laikams vėl susigrūdo į rūką?

Plūduriuodamas aplenkiu kėdę. Jinai — pirma, ką aš pamatau. Ji išsikristalizuoja rūke man iš dešinės ir kelias sekundes kūpso prieš akis, beveik galėčiau pasiekti ją ranka. Pastaruoju metu nepaisydavau iš rūko išnirusių daiktų, ramiai sėdėdavau ir nemėgindavau į juos kibtis. Bet šįkart išsigandau, kaip man nutikdavo anksčiau. Kiek įmanydamas stengiuosi prisitraukti prie kėdės, įsikibti į ją, bet neturiu į ką atsiremti, tad bejėgiškai maskatuoju ore; man nelieka nieko kito, kaip stebėti ryškėjančią kėdę, o ji pasidaro tokia kaip niekad ryški, kad net įžiūriu piršto atspaudą, likusį darbininkui prisilietus prie nespėjusio išdžiūti lako; kelias sekundes ji tokia didžiulė šmėkšo prieš akis, o paskui vėl pranyksta. Dar nebuvau matęs šitaip plūduriuojančių daiktų, dar niekad nebuvau matęs rūko šitokio tiršto — net norėdamas negaliu nusileisti ant grindų ir atsistojęs vaikščioti. Štai ko aš toks išsigandęs: jaučiu, kad šįkart amžinai liksiu nežinia kur plūduriuoti.

Išvystu kiek žemiau plūduriuojantį chronių. Tai senasis pulkininkas Metersonas skaito iš raukšlėto ilgos geltonos rankos pergamento. Įdėmiai žiūriu į jį, manydamas, kad daugiau jo nebepamatysiu. Jo veidas toks didžiulis, kad man sunku nenusukti žvilgsnio. Kiekvienas plaukelis, kiekviena raukšlelė kuo didžiausi, tarsi žvelgčiau pro kokį mikroskopą. Taip ryškiai jį matau, kad išvystu visą jo gyvenimą. Jo veidas — tai šešios dešimtys metų pietvakarių armijos stovyklų; jis išvagotas geležimi kaustytų šaudmenų vežimų ratų, iki kaulo numindžiotas tūkstančių kojų per dvidienius žygius.

Jis ištiesia tą ilgą ranką, iškelia ją prieš akis ir prisimerkęs į ją žiūri, paskui pakelia kitą ranką ir braukia žodžius sumedėjusiu nuo nikotino pirštu, įgavusiu šautuvo buožės spalvą. Jo balsas gilus, kalba jis lėtai ir kantriai, ir aš matau, kad žodžiai, skaitomi bejausmių jo lūpų, tamsūs ir sunkūs.

— Taigi... Vėliava tai... Aa-mer-ika. Amerika tai... slyva. Persikas. Ar-bū-z-as. Amerika tai... ledinukas. Moliūgo sėkla. Amerika tai... tel-e-vizija.

Tai tiesa. Visa tai surašyta ant tos geltonos rankos. Aš ir pats galiu perskaityti kartu su juo.

— Taigi... Kryžius tai... Meks-i-ka, — jis pakelia akis, ar aš jį stebiu, o įsitikinęs, kad tikrai taip, nusišypso man ir porina toliau: — Meksika tai... grai-kinis riešutas. Lazdyno riešutas. Gi-lė. Meksika tai... vaivo-rykštė. Vai-vo-rykštė... medinė. Meksika... me-dinė.

Aš suprantu, kur jis suka. Jis šneka šitokius dalykus visus tuos šešerius metus, kai čia, bet aš niekados nekreipdavau į jį dėmesio, manydamas, kad jis tėra kalbanti statula iš kaulų ir artrito susuktų sąnarių, be perstojo vapaliojanti tuos idiotiškus apibūdinimus be krislelio prasmės. Dabar galų gale imu suvokti, ką jis šneka. Mat besistengdamas išlaikyti jį savo akiratyje, kad paskutinį kartą pažvelgęs jį prisiminčiau, žiūriu taip įdėmiai, kad imu suprasti. Jis nuščiūva, vėl įsmeigia akis į mane, norėdamas įsitikinti, jog aš jį suprantu, ir man norisi jam sušukti: „Taip, aš suprantu: Meksika nelyginant graikinis riešutas — ruda, kieta; užčiuopi ją akimis ir pajunti, kad ji lyg graikinis riešutas! Tavo žodžiai turi prasmės, seni, tik taviškos. Tu ne toks pamišėlis, kaip jie kad mano. Taip... aš suprantu...“

Tačiau rūkas taip užkimšęs man gerklę, kad negaliu išleisti nė garso. Kai jis ima nykti, dar spėju pamatyti, kaip jis vėl palinksta prie tos rankos.

— Taigi... Žalia avis yra... Kan-a-da. Kanada tai... eglė. Kviečių laukas. Kal-en-dorius.

Įtempiu akis, kad jis tik nepranyktų. Taip smarkiai įtempiu, kad man ima jas skaudėti, ir aš gaunu užsimerkti, o kai vėl prasimerkiu, pulkininko nebematyti. Aš vėl plūduriuoju vienui vienas, pasimetęs kaip dar niekad.

„Išmušė mano valanda, — sakau pats sau. — Šįsyk jau nebeišsikrapštysiu“.

Štai senasis Pitas, jo veidas lyg prožektorius. Jis už penkiasdešimties metrų man į kairę, bet matau jį taip aiškiai, tarsi jokio rūko nebūtų. O gal jis visai šalia ir visai mažas — nebesusigaudau. Jis man sako, koks jis pavargęs, ir vien nuo tų jo žodžių išvystu visą jo gyvenimą prie geležinkelio, išvystu, kaip jis stengiasi išmokti pažinti laikrodį, kaip prakaituoja ieškodamas, pro kurią kilpą prakišti savo geležinkelininko kombinezono sagą, stačiai iš kailio neriasi, kad susidorotų su darbu, kuris kitiems eina taip lengvai, kad jie gali išsidrėbę ant kartonu apdengtų kėdžių skaityti detektyvines istorijas ir žurnalus su nuogomis mergužėlėmis. Negali sakyti, kad jis būtų tikėjęsis susidoroti su tuo darbu, jis iš pat pradžių žinojo to nepajėgsiąs — bet privalėjo stengtis vien tam, kad žmonės nepranyktų jam iš akių. Tad keturiasdešimt metų jis sugebėjo išgyventi jei ne pačiame žmonių pasaulyje, tai bent jo pakraštyje.

Aš visa tai suvokiu, ir tai mane skaudina, kaip skaudino tai, ką matydavau armijoje per karą. Kaip skaudu buvo matyti, kas nutiko tėtušiui ir mūsų genčiai. Maniau liovęsis matyti tokius dalykus ir nerimauti dėl jų. Vis tiek jokios prasmės. Nieko nepakeisi.

— Aš pavargęs, — sako jis.

— Žinau, kad tu pavargęs, Pitai, bet aš tau nė trupučio nepadėsiu dėl to nerimaudamas. Pats žinai.

Pitas nusklendžia senajam pulkininkui pavymui.

O štai pasirodo Bilis Bibitas — visai taip, kaip pasirodė Pitas. Jie visi vora praslenka pro mane, kad paskutinį kartą galėčiau į juos pažvelgti. Žinau, kad Bilis negali būti toliau kaip už poros žingsnių, bet jis toks mažytis, tarsi būtų už gero kilometro. Jis maldauja manęs lyg elgeta, kuriam reikia gerokai daugiau, nei kas jam gali duoti. Jo burna kruta lyg kokios lėlytės.