Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Pernelyg minkštas, — aiškina Hardingas. — Atsitrenkęs į tą tinklą, jis susipjaustys į gabalėlius kaip baklažanas.

— O jeigu paėmus lovą?

— Net jeigu ir pakeltum, ji per didelė — nelįs pro langą.

— Aš tikrai ją pakeičiau. Velniai rautų, štai kas tiktų — tas daiktas, ant kurio sėdi Bilis. Tas didelis valdymo pultas su rankenomis ir svertais. Jis juk pakankamai kietas, ar ne? Ir turėtų būti pakankamai sunkus, kad jį kur velnias.

— Be abejo, — sutinka Fredriksonas. — Lygiai taip pat galėtum kiaurai praspirti plienines laukujės gydyklos duris.

— O kodėl aš negalėčiau panaudoti to pulto? Neatrodo, kad jis būtų prikaltas?

— Ne, jis nepritvirtintas — ko gero, niekas jo nelaiko, vien keli laidai. Bet tu tik pažiūrėk į jį, dėl Dievo meilės!

Visų akys nukrypsta į pultą. Jis iš plieno ir betono, didumo sulig puse stalo, o sveria, ko gero, apie porą centnerių.

— Žiūriu — na ir kas? Neatrodo, kad būtų didesnis už šieno ryšulius, kuriuos aš kraudavau į sunkvežimius.

— Bijau, kad šitas įtaisas svers šiek tiek daugiau už tavo šieno ryšulius, mano drauge.

— Guldau galvą — kokiu ketvirčiu tonos daugiau, — patvirtina Fredriksonas.

— Jis teisus, Makai, — sako Čezvikas. — Jis turėtų būti velniškai sunkus.

— Velniai griebtų, jūs, bičai, norite man pasakyti, kad aš nepakelsiu to mažyčio šūdelio?

— Mano drauge, esu girdėjęs, kad psichopatai pasižymi tam tikromis dėmesio vertomis savybėmis, bet kad jie galėtų stumdyti kalnus?!

— Gerai, jūs sakot, kad neįstengsiu jo pakelti. Dievaži...

Makmerfis nušoka nuo stalo ir plėšia nuo savęs žalios uniformos švarką; tatuiruotės, atsivėrusios iš po trumpų marškinėlių rankovių, kruta ant jo bicepsų.

— Tai kas pageidauja pakloti penkis dolerius? Niekas neįtikins manęs, kad aš ko negaliu, kol nepamėginau. Penki žali...

— Makmerfi, tai beviltiška, visai kaip ir tavo lažybos dėl Sesers.

— Kas turi penkinę, kurią nori pralošti? Kloji — klok, sėdi — sėdėk...

Visi puola pasirašinėti skolos raštelius — jis tiek kartų aplošė juos žaidžiant „akį“ ir pokerį, kad jiems maga kuo greičiau atsigriebti, o šįsyk laimėjimas atrodo garantuotas. Aš nesuprantu, ko jis siekia, — kad ir koks jis stambus ir plačiapetis, tą pultą išjudinti, o juo labiau pakelti, galėtų nebent trys vyrai. Tik milžinas atplėštų tokią sunkenybę nuo grindų. Bet kai visi ūmieji pasirašo vekselius, jis prieina prie pulto, nukelia nuo jo Bilį, pasispjaudo galingus pūslėtus delnus ir suplojęs jais ima krutinti pečius.

— Gerai, nesipainiokite. Kartais, kai pradedu mankštintis, išeikvoju aplink save visą orą, ir suaugę vyrai ima alpti nuo deguonies trūkumo. Traukitės. Gali pažirti betono ir plieno skeveldros. Nuveskite moteris ir vaikus į kokią saugią vietą. Atsitraukite...

— Dievaži, jis gali jį pakelti, — suniurna Čezvikas.

— Kurgi ne — jis prikalbins jį atsiplėšti nuo grindų, — šaiposi Fredriksonas.

— Veikiau įsitaisys gražų trūkį, — sako Hardingas. — Liaukis kvailioti, Makmerfi, — šito daikto joks vyras nepakels.

— Atsitraukite, snargliai, jūs eikvojate man deguonį.

Makmerfis stato kojas čia plačiau, čia siauriau, stengdamasis surasti gerą padėtį, dar sykį nusišluosto delnus į šlaunis, paskui pasilenkia ir suima svertus abiejose pulto pusėse. Kai jis įsiręžia, vyrai ima pašaipiai šūkauti ir laidyti kandžias pastabas. Jis atsipalaiduoja, išsitiesia ir dar kartą pakeičia kojų padėtį.

— Pasiduodi? — šaiposi Fredriksonas.

— Kol kas tik mankštinuosi. Dabar kibsiu rimtai, — ir vėl sugriebia svertus.

Ir staiga visi liaujasi šaipęsi. Jo rankos ima tinti, venos iššoka į paviršių. Jis kietai užmerkia akis, prašiepia dantis, atlošia galvą, ir mes pamatome į suktas virves panašias sausgysles, kurios eina nuo įsitempusio kaklo į rankas ir kojas. Visas kūnas virpa nuo įtampos, kai jis stengiasi pakelti tą pultą, nors žino, ir mes visi žinome, kad tai ne jo jėgoms.

Tačiau sekundės dalį, kai išgirstame po kojomis braškant betoną, mums dingteli mintis: Dievuliau, jis galėtų pakelti!

Tuomet iš burnos jam sprogte išsprogsta oras, ir jis visas suglebęs atatupstas trenkiasi į sieną. Makmerfis susidraskė rankas, ir ant svertų liko kraujo dėmės. Užsimerkęs gal minutę sunkiai alsuoja, negalėdamas atgauti kvapo. Kambaryje kapų tyla, girdėti tik jo gargždus kvėpavimas — niekas nepraveria burnos.

Jis atsimerkia, apsidairo. Vieną po kito nužvelgia mus visus, — net mane — paskui išsitraukia iš kišenių visus raštelius, kuriuose surašyta, kas kiek jam pralošęs prie kortų stalo per kelias pastarąsias dienas. Palinkęs virš stalo, mėgina juos surūšiuoti, bet rankos virtusios kruvinais paukščio nagais, ir pirštai jo neklauso.

Galop meta visą šūsnį ant grindų — jis tikriausiai turi keturių penkių dešimčių dolerių vekselių iš kiekvieno — ir eina iš prausyklos. Prie durų stabteli ir nužvelgia mus visus.

— Aš bent jau pamėginau, — sako jis. — Velniai griebtų, aš bent jau tiek padariau — gal ne?

Ir išeina palikęs tuos apterliotus popiergalius ant grindų, jei kartais kas užsimanytų juos surūšiuoti.

Personalo kambaryje vizituojantis gydytojas, kurio geltona plikė apsitraukusi pilkais voratinkliais, kažką aiškina gydytojams rezidentams.

Šluodamas praeinu pro šalį.

— Oi, kas čia toks? — jis dirsteli į mane, tarsi aš būčiau koks vabzdys.

Vienas iš rezidentų pirštais parodo sau į ausis — esą aš kurčias — ir daktaras dėsto toliau.

Su savo šluota prieinu prie pat didžiulio paveikslo, kurį ryšių su visuomene agentas atnešė vieną kartą, kai rūkas buvo toks tirštas, jog aš jo nepamačiau. Paveikslas vaizduoja vyruką, musele meškeriojantį kažkokiuose kalnuose, panašiuose į Očokoso kalnus prie Peinvilio; virš pušų matyti kalnų viršūnes dengiantis sniegas, o upelio krantus, nusėtus žalių rūgštynių kuokštų, juosia baltos ilgakamienės epušės. Vyrukas užmetęs muselę į duburį žemiau didžiulio akmens. Šitokioje vietoje musele nepagausi — čia reikia įmerkti lervą, užmautą ant šešto numerio kabliuko, o muselę reikėtų paleisti tais slenksčiais žemiau pasroviui.

Tarp epušių eina takelis; nušlavęs jo atkarpėlę, aš atsisėdu ant akmens ir iš rėmų žvelgiu į daktarą, kuris kažką aiškina rezidentams. Matau, kaip jis vienos rankos pirštu duria į kitos delną, bet negirdžiu, ką jis kalba, nes iš uolų trykštančio upokšnio vandenys griaudėdami ir putodami teka žemyn. Vėjuje, atskriejančiame nuo kalnų viršūnių, aš užuodžiu sniegą. Tarp žolių ir ambrozijų stiebų kyšo kurmiarausiai. Išties maloni vieta ištiesti kojas ir atsipūsti.

Užmiršti — nebent atsisėstum ir stengtumeisi prisiminti — kaip viskas buvo senojoje ligoninėje. Ten nebuvo ant sienų tokių gražių vietų, į kurias būtum galėjęs įlipti. Nebuvo televizoriaus, baseino, dukart per mėnesį neduodavo vištienos. Nieko nebuvo, vien plikos sienos, kėdės ir tramdomieji marškiniai — iš paskutinių stengdamasis, tik per kelias valandas iš jų išsivaduodavai. Daug ko jie nuo to laiko išmoko. „Didžiulė pažanga padaryta“, — sako rubuilis ryšių su visuomene agentas. Dažais, pagražinimais ir chromuotais čiaupais prausykloje jie padarė gyvenimą čia iš pažiūros labai malonų. „Jei žmogus panorėtų bėgti iš tokios malonios vietos, — sako agentas, — vadinasi, jam kažkas negerai“.

Personalo kambaryje inspektuojantis daktaras susinėręs ant krūtinės rankas virpa lyg drebulio krečiamas, atsakinėdamas į rezidentų klausimus. Jis liesas, gyslotas, drabužiai ant jo kadaruoja. Stovi susinėręs rankas ir tirta. Gal ir jis jaučia sniego prisisunkusį šaltą vėją nuo viršūnių?