Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Aš susidirbau n-net pasipiršdamas. Aš pasakiau: „B-brangioji, ar už manęs te-te-te-te-te...“, kol ji pratrūko k-kvatoti.

Nematau, iš kur atskrieja Didžiosios balsas:

— Tavo motina man pasakojo apie tą merginą, Bili. Matyt, ji buvo gerokai per prasta tau. Kaip manai, Bili, kas joje tave taip baugino?

— Aš ją my-mylėjau.

Ir tau niekuo negaliu padėti, Bili. Tu tai žinai. Niekas iš mūsų negali. Privalai suprasti, kad vos tik žmogus pasišauna kitam padėti, pats pasidaro visų pažeidžiamas. Jis turi būti atsargus, Bili, nejaugi tu nežinai? Ką aš galėčiau padaryti? Tavo mikčiojimo neištaisysiu. Skustuvo rėžių ant riešų ir cigarečių nudegimų ant rankų nenutrinsiu. Kitos motinos duoti negaliu. Na, o kai Sesuo šitaip tave uja ir baksnoja tavo nosį į silpnąją vietą, kol iš tavęs išgaruoja net tie menko orumo likučiai ir pažemintas tu susitrauki, pavirsti niekuo, — ir čia aš nieko negaliu padaryti. Kartą prie Anzijo mačiau, kaip už penkiasdešimties metrų prie medžio pririštas mano draugas šaukė prašydamas vandens — jo veidas nuo saulės buvo pūslėtas. Užpuolikai, pasislėpę sodyboje, tikėjosi, kad mėginsiu jam padėti. Jie būtų sudraskę mane į gabalus.

Nusuk savo veidą, Bili.

Jie ir toliau slenka vorele man prieš akis.

Man rodosi, kad kiekvienas veidas — tai lentelė su užrašu: „Aš aklas“, kurias ant kaklų buvo pasikabinę akordeonistai iš Lotynų Amerikos Portlende, tik ant šitų užrašyta: „Aš pavargęs“ ar „Aš išsigandęs“, ar „Aš mirštu nuo nesveikų kepenų“, ar „Aš visas priraizgytas įtaisų, o žmonės mane be perstojo stumdo“. Įskaitau visas tas lenteles, kad ir kokios mažos pasidaro raidės. Kai kurie veidai žvalgosi vienas į kitą, ir vieni panorėję galėtų perskaityti, kas parašyta kitų veiduose, bet kas iš to? Veidai nuskrieja į rūką it konfeti.

Dar niekad nebuvau taip giliai nugrimzdęs. Tai štai kaip jautiesi miręs. Ko gero, taip jaučiasi daržovė: pasimeta rūke, nejuda. Į tavo kūną kemša maistą, kol jis galiausiai nustoja valgęs, o paskui jį sudegina. Ne taip ir blogai. Skausmo nejauti. Bemaž nieko dabar nejaučiu, tik tirtu iš šalčio, bet tai, manau, netrukus praeis.

Matau, kaip mano kuopos vadas skelbimų lentoje kabina įsakymą, kuo turime vilkėti šiandien. Matau, kaip JAV vidaus reikalų ministerijos akmenskaldė užgriūva mūsų mažytę gentį.

Matau, kaip tėtušis išskuodęs iš daubos stabteli ir nusitaiko į didžiulį elnią galingais ragais, liuoksintį tarp kedrų. Jis leidžia vieną šūvį po kito, bet kulkos tik kelia dulkes aplink elnią. Išėjęs iš daubos ir atsistojęs tėtušiui už nugaros, paguldau elnią antru šūviu, vos tik jis pradeda ropštis į stačią uolą. Aš išsišiepiu.

Dar nebuvau matęs, kad tu šitaip prašautum, tėve.

Akys nusilpo, sūnau. Nebenulaikau šautuvo taikiklio. Dabar jis tirtėjo lyg šuva, šikantis persikų kauliukais.

Tėvuk, patikėk manim: nuo tos Sido kaktusų krūminės be laiko susensi.

Tas, kuris geria Sido kaktusinę, vaikeli, jau be laiko susenęs. Eime, išskroskime tą padarą, kol musės jo neužpuolė.

Tai net ne dabar vyksta. Suprantate? Kai matai tokius nutikimus iš praeities, nieko negali padaryti.

Aure, pažiūrėkite...

Girdžiu kuždantis juodukus.

Aure, pažiūrėk į tą kvailelį Ražą — užsnūdo.

Gerai, Vade Ražai, gerai. Miegok, neprisišauksi bėdos. Taip.

Man nebešalta. Ko gero, man jau galas. Jau nusigavau ten, kur šaltis manęs nebepasieks. Galiu amžinai čia pasilikti. Man nebebaisu. Jie manęs nebepasieks. Mane pasiekia tik žodžiai, bet ir tie darosi vos girdimi.

Na... kadangi Bilis nusprendė pasišalinti iš diskusijos, gal kas norėtų iškelti kokį klausimą grupei?

Tiesą sakant, ponia, šio bei to išties esama...

Tai tas Makmerfis. Jis toli — vis dar mėgina ištraukti ligonius iš rūko. Kodėl jis negali palikti manęs ramybėje?!

— ...pamenate, kaip anądien mes balsavome dėl televizoriaus žiūrėjimo laiko? Taigi šiandien penktadienis“ ir aš pamaniau, ar nevertėtų vėl iškelti šį klausimą, — gal dar kas įgijo šiek tiek daugiau drąsos.

— Misteri Makmerfi, šio susirinkimo tikslas — gydymas, grupinė terapija, ir aš nesu įsitikinusi, kad tie nedideli nusiskundimai...

— Aha, aha, velniop tai, mes jau esame tai girdėję. Mes su kai kuriais vyrukais nutarėme...

— Luktelėkit, misteri Makmerfi, leiskite man pateikti klausimą grupei: ar kam nors iš jūsų neatrodo, kad misteris Makmerfis, galimas daiktas, pernelyg įkyriai perša kai kuriems jūsų savo pageidavimus? Man kilo mintis, kad jūs, ko gero, geriau jaustumėtės, jei jis būtų perkeltas į kitą skyrių.

Kurį laiką visi tyli, paskui kažkas sako:

— Kodėl jūs neleidžiate jam balsuoti? Kodėl jūs norite perkelti jį į neramiųjų skyrių vien už tai, kad jis pasiūlė balsuoti? Kas gi čia taip bloga, jei pasikeis tvarkaraštis?

— Betgi misteri Skenlonai, kaip pamenu, jūs tris dienas nieko neėmėte į burną, kol mes leidome įjungti televizorių ne pusę septynių, o šeštą.

— Pasaulio naujienas juk reikia pamatyti, ar ne? Viešpatie, Vašingtoną būtų subombardavę, o mes būtume sužinoję tik po savaitės.

— Taip? O kaip jums patiks atsisakyti pasaulio naujienų, kad galėtumėte žiūrėti, kaip pulkelis vyrų laksto paskui beisbolo kamuoliuką?

— O vieno ir kito negalime matyti? Ne, ko gero, ne. Po paraliais, nemanau, kad šią savaitę mus bombarduos.

— Leiskime jam balsuoti, mis Rečid.

— Puiku. Bet, mano manymu, tai akivaizdžiai įrodo, kokią neigiamą įtaką jis daro kai kuriems iš jūsų. Tad ką gi jūs siūlote, misteri Makmerfi?

— Aš siūlau pakartoti balsavimą dėl to, kad žiūrėtume televizorių po pietų.

— Ar jūs įsitikinęs, kad pasitenkinsite dar vienu balsavimu? Mes turime svarbesnių reikalų...

— Aš pasitenkinsiu. Tiesiog norėčiau pasižiūrėti, kurie iš šių bičų dar turi krislelį smarvės ir kurie nebeturi.

— Kaip tik tokias kalbas girdint, daktare Spaivi, man ir kyla mintis, ar ligoniai nebūtų labiau patenkinti, jei misteris Makmerfis būtų perkeltas kitur.

— Kodėl jūs neleidžiate jam balsuoti?

— Be abejo, misteri Čezvikai. Grupei siūloma balsuoti. Pakaks rankų pakėlimo, misteri Makmerfi, ar reikalausite slapto balsavimo?

— Norėčiau pamatyti rankas. Taip pat ir tas, kurios nepakils.

— Visus, pageidaujančius, kad televizoriaus žiūrėjimo laikas būtų perkeltas į popietę, prašom pakelti rankas.

Matau, kad pirmoji pakyla Makmerfio ranka, nes jam aptvarstė ją po to, kai persirėžė mėgindamas pakelti tą valdymo pultą. O paskui iš viršaus matau, kaip iš rūko iškyla kitos rankos. Tarsi Makmerfis įkištų tą didžiulį raudoną savo delną į rūką, nuleistų jį ir ištrauktų mirksinčius vyrus už rankos. Iš pradžių vieną, paskui antrą, trečią. Išvelka visą ūmiųjų vorą iš rūko, ir galop jie stovi, visi dvidešimt, keldami rankas ne vien už tai, kad žiūrėtų televizorių, bet ir prieš Didžiąją Seserį, prieš jos mėginimą išsiųsti Makmerfį į neramiųjų pamišėlių palatą, prieš tai, kaip ji su jais daugel metų kalba, elgiasi ir kaip juos uja.

Niekas nepraveria burnos. Jaučiu, kokie visi apstulbę, — ir ligoniai, ir personalas. Didžioji nesusigaudo, kas nutiko: vakar, prieš tai, kai jis mėgino pakelti tą pultą, už jį būtų balsavę gal tik kokie keturi ar penki. Vis dėlto prašnekusi, balsu ji neišsiduoda, kokia nustebusi.

— Aš suskaičiavau tik dvidešimt, misteri Makmerfi.

— Dvidešimt? Na ir gerai. Mūsų juk dvidešimt... — jis užsičiaupia supratęs, ką ji turi galvoj. — Velniai rautų, luktelėkit, ponia...