Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Deja, pasiūlymas nepriimtas.

— Luktelėkit, velniai rautų!

— Skyriuje keturiasdešimt ligonių, misteri Makmerfi, keturiasdešimt, o „už“ balsavo tik dvidešimt. Norint pakeisti skyriaus dienotvarkę, reikia surinkti balsų daugumą. Deja, balsavimas baigtas.

Visame kambaryje leidžiasi rankos. Ligoniai žino pralaimėję ir stengiasi vėl vogčiomis nusigauti į rūką, nes ten jiems saugu. Makmerfis pašoka ant kojų.

— Kad aš skradžiai žemę prasmegčiau! Jūs norite pasakyti, jog ketinate mus šitaip apstumti? Priskaičiuodama ir tų sukriošėlių balsus?

— Jūs nepaaiškinote jam balsavimo tvarkos, daktare?

— Deja, išties reikia balsų daugumos, Makmerfi. Ji teisi, ji teisi.

— Daugumos, misteri Makmerfi; taip parašyta skyriaus įstatuose.

— O pakeisti tuos prakeiktus įstatus, kaip suprantu, galima tik balsų dauguma. Be abejo. Iš visų sušiktų nesąmonių šita, dievaži, yra didžiausia!

— Apgailestauju, misteri Makmerfi, bet šitaip parašyta skyriaus įstatuose, ir jeigu pageidaujate, galėčiau...

— Tai štai kaip pasireiškia ta sušikta jūsų demokratija, rupūs miltai!

— Jūs atrodote susinervinęs, misteri Makmerfi. Ar jums neatrodo, kad jis susinervinęs, daktare? Norėčiau, kad atkreiptumėte į tai dėmesį.

— Netaukškite man šitų niekų, ponia. Kai vyrą dulkina, jis turi teisę klykti. O mus tikrai išdulkino, velniai rautų.

— Atsižvelgiant į ligonio būklę, daktare, gal reikėtų šiandien užbaigti šį susirinkimą anksčiau...

— Palaukit! Luktelėkit, leiskite man pasikalbėti su kai kuriais iš tų senių.

— Balsavimas baigtas, misteri Makmerfi.

— Leiskite man su jais pasikalbėti.

Jis ateina iš kito dieninio kambario galo prie mūsų. Jis darosi vis didesnis, o jo žandai degte dega. Įkišęs ranką į rūką, jis mėgina išvilkti Raklį į paviršių, nes Raklis jauniausias.

— Na, o tu, bičiuli? Ar nori žiūrėti finalus? Beisbolą? Beisbolo rungtynes? Tik pakelk ranką...

— Ppppppisau tą žmoną.

— Gerai, tiek to. Na, o tu, kolega, kaip tu? Kuo tu sakei vardu — Elisas? Sakyk, Elisai, ar nori žiūrėti per televizorių, kaip žaidžia kamuoliu? Tik pakelk ranką...

Eliso rankos prikaustytos prie sienos, negali sakyti, kad jis balsuoja.

— Aš pasakiau, kad balsavimas baigtas, misteri Makmerfi. Jūs tik paverčiate save pajuokos objektu.

Visai jos nepaisydamas, jis eina pro chronių eilę.

— Nagi, nagi, tereikia vos vieno jūsų balso, bičai, nors vienas pakelkite ranką. Parodykite, kad jūs dar šitai galite.

— Aš pavargęs, — sako Pitas linguodamas galvą.

— Naktis tai... Ramusis vandenynas, — pulkininkas skaito iš savo delno; jo nevalia trukdyti kažkokiu balsavimu.

— Nors vienas, vyručiai, dėl Dievo meilės! Šitaip mes įgysime pranašumą — nejaugi jūs nesuprantate?! Mes privalome tai padaryti, antraip mus sumals! Nejaugi nė vienas iš jūsų, mulkiai, nesuprantate, ką aš kalbu ir nepakeisite rankos? Tu, Gabrieli? Džordžai? Ne? O tu, Vade, kaip tu?

Jis palinkęs virš manęs ūke. Kodėl jis nepalieka manęs ramybėje?

— Vade, tu mūsų paskutinė viltis.

Didžioji Sesuo dedasi savo popierius, kitos stovi apspitusios ją ratu. Galop ji atsistoja.

— Taigi susirinkimas nutraukiamas, — išgirstu ją sakant. — Maždaug po pusvalandžio norėčiau pamatyti skyriaus darbuotojus personalo kambaryje. Tad jeigu nėra dau...

Per vėlu — mano rankos nebesulaikysi. Makmerfis kažką jai padarė tą pirmą dieną, kažkaip ją užbūrė savąja ranka, tad ji nebeklauso mano nurodymų. Tai beprasmiška, kiekvienam pusgalviui aišku — aš pats to nedaryčiau. Vien iš to, kaip spokso į mane žado netekusi Didžioji, aš suprantu įkliuvęs į bėdą, bet sulaikyti jos nebegaliu. Makmerfis pritvirtino prie jos užslėptus laidus ir dabar iš lėto ją kelia, kad išvilktų mane iš rūko, — aš pasidarysiu matomas ir lengvai pažeidžiamas. Jisai tai daro, laidais...

Ne. Tai netiesa. Aš pats ją pakėliau.

Makmerfis džiugiai suklykia, tempia versdamas mane atsistoti, ploja man per nugarą.

— Dvidešimt vienas! Su Vado balsu — dvidešimt vienas! Dievaži, jeigu tai ne dauguma, aš suvalgysiu savo skrybėlę!

— Valio! — suspinga Čezvikas.

Kiti ūmieji eina iš kito kambario galo prie manęs.

— Susirinkimas buvo pasibaigęs, — sako jinai. Ji tebesišypso, bet kai eina iš dieninio kambario į seserų postą, matyti, kad jos sprandas išraudęs ir taip pučiasi, jog, rodos, ji gali kiekvieną akimirką sprogti.

Bet ji nesprogsta, tuoj pat — ne, gal tik po valandos. Už stiklo jos šypsena persikreipusi, keista — tokios dar nebuvome matę. Ji sėdi, ir tiek. Matau, kaip kvėpuojant kilnojasi jos pečiai.

Makmerfis dirsteli į laikrodį ant sienos ir sako, kad prasideda rungtynės. Atsiklaupęs prie vandens fontanėlio, kartu su keliais ūmiaisiais jis šveičia grindjuostę. Aš jau dešimtą kartą tą dieną valau šluotų spintą. Skenlonas su Hardingu tąso po koridorių blizgintuvą, trindami ką tik užteptą grindų vašką į žvilgančias aštuoniukes. Makmerfis pakartoja, kad tikriausiai jau prasideda rungtynės ir atsistoja, palikęs skudurą, kuriuo trynė grindjuostę. Visi kiti dirba toliau. Makmerfis praeina pro stiklo sieną, už kurios Sesuo žaibuoja į jį; jis išsišiepia jai, tarsi žinodamas, kad dabar ją įveikė. Kai atlošęs galvą pamerkia jai akį, jos galva vėl vos pastebimai trūkteli.

Visi dirba toliau, bet stebi jį akių kampučiais, o jis prisitraukia savo krėslą priešais televizorių, įjungia jį ir atsisėda. Ekrane pasirodo papūga, beisbolo aikštelėje dainuojanti dainą, reklamuojančią skutimosi peiliukus. Makmerfis atsistojęs paleidžia televizorių garsiau, kad užgožtų muziką, sklindančią iš garsiakalbio lubose, prisitraukia priešais save antrą kėdę, atsisėdęs susikrauna ant jos kojas, atsilošia ir užsidega cigaretę.

— Uch! Brolyti, tetrūksta alaus skardinės ir rūkytos dešrelės.

Sesuo spokso į jį, ir mes matome, kaip jos veidas išrausta, o lūpos ima krutėti. Ji greitomis apsidairo, pamato, kad visi laukia, ką ji dabar darys, — net juodukai sanitarai ir seserys vogčiomis į ją dirsčioja, o į personalo susirinkimą pradedą rinktis gydytojai rezidentai nenuleidžia nuo jos akių. Jos lūpos tvirtai susičiaupia. Ji atsigręžia į Makmerfį, palaukia, kol papūga baigs dainą apie skustuvus, tada atsikelia, prieina prie plieninių durų su valdymo aparatūra, spragteli kažkokį mygtuką, vaizdą televizoriaus ekrane pakeičia pilkuma ir mažytė šviesos akutė, spingsinti priešais sėdinčiam Makmerfiui.

Toji akutė visiškai jo nesutrikdo. Tiesą sakant, jis netgi neišsiduoda pastebėjęs, kad televizorius išjungtas: jis įsikiša cigaretę tarp dantų, užsismaukia kepurę ant akių tiek, jog turi atsilošti, kad ką matytų iš po jos snapelio.

Šitaip jis ir sėdi — susidėjęs rankas už galvos, susikrovęs kojas ant kėdės — ir rūkydamas cigaretę, styrančią iš po kepurės snapelio, spokso į televizoriaus ekraną.

Didžioji kenčia, kol jai trūksta kantrybė; tuomet priėjusi prie posto durų sušunka jam, girdi, geriau padėtų kitiems ligoniams tvarkytis. Makmerfis jos negirdi.

— Aš pasakiau, misteri Makmerfi, kad tokiu metu privalote dirbti, — jos balsas įtemptai spigus, tarsi zvimbimas elektrinio pjūklo, pjaunančio pušį. — Misteri Makmerfi, aš jus įspėju.

Visi metė savo darbus. Ji apsidairo, paskui žengteli iš posto Makmerfio link.

— Jūs esate uždarytas gydyti... jūs suprantate? Jūs esate... mano... personalo... žinioje, — ji iškelia kumštį; tie raudonai oranžiniai nagai rėžte įsirėžę jai į delną. — Žinioje ir galioje...