Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Atgręžęs jai nugarą, įlindęs į kampą imu darbuotis kempine. Iškeliu ją gerokai virš galvos, kad visi susirinkę matytų, jog ji apsivėlusi žaliomis gleivėmis ir kaip aš plušu, paskui pasilenkiu ir imu dar įnirtingiau trinti. Tačiau kad ir kaip smarkiai aš triūsiu, stengdamasis apsimesti nejuntąs, kad ji vis dar prie durų, jaučiu, jog ji ten tebestovi, žvilgsniu gręždama man kaukolę; jaučiu, jog dar minutė, ir ji kiaurai ją pragręš, tad dar kiek, ir aš pasiduosiu, imsiu klykti ir išpasakosiu jiems viską, jei tik ji neatitrauks nuo manęs tų savo akių.

Tuomet ji pajunta, kad ir į ją spokso, — visi kiti darbuotojai. Ji spėlioja apie mane, o jie lygiai taip pat spėlioja apie ją ir apie tai, ką ji ketina daryti su tuo rudaplaukiu dieniniame kambaryje. Jie laukia, ką jinai pasakys apie jį, ir jiems visai nė motais kažkoks pamišęs indėnas, keturpėsčias roplinėjantis kampe. Jie laukia jos, tad ji atplėšia akis nuo manęs, nuėjusi prisitraukia puodelį kavos, atsisėda ir ima taip atsargiai maišyti cukrų, kad šaukštelis nesyk necinkteli į puodelio kraštus.

Susirinkimą pradeda daktaras:

— Nagi, broliai ir seserys, gal pradėsime?

Jis nusišypso kavą siurbčiojantiems gydytojams rezidentams, stengdamasis nežiūrėti į Didžiąją Seserį. Mat ji sėdi neprasižiodama, ir todėl jis nervinasi, nenusėdi ant kėdės. Jis išsitraukia akinius, užsidėjęs pasižiūri į laikrodį ir kalbėdamas jį prisuka:

— Penkiolika po. Jau turėjome pradėti. Taigi. Kaip daugelis jūsų žinote, šį suėjimą sukvietė mis Rečid. Ji paskambino man prieš gydomąjį susirinkimą ir pasakė, kad, jos nuomone, Makmerfis sudrumsiąs skyriaus ramybę. Turint galvoj, kas dėjosi prieš kelias minutes, tai byloja apie nepaprastą jos nuojautą, ar ne?

Jis baigia sukti laikrodį, nes šis jau tiek prisuktas, kad dar truputis, ir pažirtų po visą kambarį, šypsosi į jį žvelgdamas, barbena rausvais trumpučiais pirštais sau per riešą ir atsisėdęs laukia. Paprastai po tokios įžangėlės vadžias perima jinai, bet šįsyk ji nieko nesako.

— Po to, kas nutiko šiandien, — toliau šneka daktaras, — niekas negalės teigti, kad susidūrėme su eiliniu žmogumi. Ne, tikrai ne. O kad jis išties yra trikdantis veiksnys — akivaizdu. Tad... ė... mano manymu, per šią diskusiją turime nutarti, kokių veiksmų imtis jo atžvilgiu. Kaip suprantu, Sesuo sukvietė šį susirinkimą — pataisykite mane, jeigu aš klystu, mis Rečid, — aptarti padėtį ir pasiekti vieningos personalo nuomonės, ką daryti su misteriu Makmerfiu.

Jis maldaujamai pažvelgia į ją, bet ji vis tiek nepraveria burnos. Ji nukreipusi žvilgsnį į lubas — tikriausiai ieško nešvarumų — ir, atrodo, visai negirdi, ką jis kalba.

Daktaras pasisuka į gydytojus rezidentus, viena eile susėdusius kitoje kambario pusėje: visi jie vienodai užkėlę koją ant kojos, visi pasidėję kavos puodelius ant to paties kelio.

— Nagi, vaikinai, — kreipiasi jis į juos. — Suprantu, kad neturėjote užtektinai laiko deramai nustatyti šio paciento diagnozę, bet jūs vis dėlto turėjote galimybę stebėti jo elgseną. Kokia jūsų nuomonė?

Išgirdę klausimą visi pakelia galvas. Jis gudriai įtraukė ir juos. Jie visi nukreipia žvilgsnius nuo jo prie Didžiosios Sesers. Kažkokiu būdu vos per kelias minutes ji atgavo visą turėtąją galią. Vien tik sėdėdama, šypsodama luboms ir nepraverdama burnos, ji vėl perėmė vadžias į savo rankas, visiems parodė, kad ji — toji jėga, su kuria reikia skaitytis. Jeigu tie vyrukai suloš ne taip kaip reikia, stažuotę tikriausiai baigs Portlende, alkoholikų gydykloje. Jie ima muistytis ant kėdžių visai kaip daktaras.

— Jo įtaka išties trikdanti, — pirmasis vyrukas nerizikuoja.

Jie visi siurbčioja kavą, apmąstydami jo žodžius. Paskui prabyla antras:

— Jis gali sukelti tikrą pavojų.

— Tiesa, tiesa, — pritaria daktaras.

Vyrukas pamano pataikęs į patį tašką ir dėsto toliau:

— Tiesą sakant, nemenką pavojų, — sako jis ir pasislenka arčiau kėdės krašto. — Nepamirškite: šis vyras smurtavo vien tam, kad, išsisukęs pataisos darbų ūkio, atsidurtų šioje palyginti prašmatnioje gydykloje.

— Smurtavo iš anksto apgalvojęs, — įsiterpia pirmasis rezidentas.

— Be abejo, pats šis sumanymas byloja, jog jis gali būti tik įžvalgus sukčius, o ne psichinis ligonis, — murma trečiasis.

Jis atsigrįžta pasižiūrėti, kaip jinai reaguoja į jo žodžius, bet ji nepakeičia pozos, niekuo neišsiduoda girdinti. Tačiau kiti darbuotojai žaibuoja į jį akimis, tarsi jis būtų pasakęs ką baisiai vulgaraus. Jis susigriebia peržengęs ribą, mėgina nuleisti viską juokais, tad sukikena ir sako:

— Kaip ten žmonės sako: „Kas žengia ne į koją, girdi kitą būgną“.

Per vėlu. Padėjęs kavos puodelį ir išsitraukęs iš kišenės pypkę, didumo sulig kumščiu, pirmasis atsigręžia į jį.

— Atvirai pasakius, Elvinai, — sako jis trečiajam, — aš tavim nusivyliau. Net jeigu nebūtum skaitęs jo ligos istorijos, pakanka pasižiūrėti į jo elgseną skyriuje, kad suvoktum, kokia absurdiška ši prielaida. Šis žmogus ne tik labai sunkus ligonis — mano galva, jis potencialiai agresyvus, neabejotinai. Manyčiau, būtent tai įtardama mis Rečid ir sušaukė šį susirinkimą. Nejaugi tu neatpažįsti — tai juk elementaraus psichopato tipas?! Su akivaizdesnių atveju nesu susidūręs. Tas vyras — tai Napoleonas, Čingischanas, Atila.

Įsiterpia dar vienas, prisiminęs Sesers grasinimus neramiųjų skyriumi.

— Robertas teisus, Elvinai. Nejaugi nematai, kaip tas žmogus šiandien elgėsi? Kai vienas iš jo sumanymų buvo sužlugdytas, jis pašoko nuo kėdės, pasiryžęs griebtis smurto. Sakykite, daktare Spaivi, kas rašoma jo byloje apie smurtą?

— Akivaizdus drausmės ir autoritetų nepaisymas, — sako daktaras.

— Taigi. Kaip matyti iš jo bylos, jis nekart priešiškai elgėsi su viršesniaisiais — mokytojais, armijos vadais, net kalėjimo prižiūrėtojais! Ir, mano nuomone, jo elgsena po šito triukšmingo šiandieninio balsavimo akivaizdžiai rodo, ko iš jo galime tikėtis ateityje, — jis nuščiūva, susiraukęs žvelgia į savo pypkę, vėl kišasi ją į burną, užsidega degtuką ir garsiai papsėdamas stengiasi ją įkurti. Kai pypkė užsidega, jis vogčiomis dirsteli pro geltonų dūmų kamuolį į Didžiąją Seserį; matyt, palaikęs jos tylėjimą pritarimu, varo toliau, su dar didesniu entuziazmu ir įsitikinimu: — Truputį susimąstyk ir įsivaizduok, Elvinai, — sako jis, ir nuo dūmų jo žodžiai skamba it vata apsivėlę, — kas atsitiks bet kuriam iš mūsų, likus akis į akį su misteriu Makmerfiu per individualios terapijos seansą. Įsivaizduok, kad tu prieini prie itin jautrios vietos, o jis nusprendžia nebepakęsiąs — kaip jis ten pasakytų? — „idiotiško kažkokio studenčioko blusinėjimosi“. Tu paprašai jo, kad nebūtų priešiškas, o jis atšauna: „Velniop tas nesąmones“, prašai jį nusiraminti, aišku, įsakmiu balsu, o šitas rudaplaukis airis psichopatas visa savo devyniasdešimt penkių kilogramų mase puola iš kitos stalo pusės ant tavęs. Ar tu — tiesą sakant, ar kuris kitas iš mūsų — sugebės susidoroti su misteriu Makmerfiu susiklosčius šitokiai padėčiai?

Jis vėl įsikiša pypkę milžinę į burnos kraštą, susideda delnus ant kelių ir laukia. Visi mintyse mato stambias, raudonas randuotas Makmerfio rankas ir į surūdijusį pleištą panašų kaklą, kyšantį iš marškinių apykaklės. Nuo to vaizdo Elvinas išbąla, tarsi jo veidą būtų nudažę dūmai, pučiami į jį bičiulio.

— Tad, jūsų manymu, būtų išmintinga perkelti jį į neramiųjų skyrių? — teiraujasi daktaras.