Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Ant žemės po mano langu kažkas sušmėžavo ir, metęs ilgą vorišką šešėlį ant žolės, pranyko už gyvatvorės. Kai tas padaras grįžo ten, kur geriau jį įžiūrėjau, pamačiau, kad tai šuo, jaunas ištįsęs kiemsargis, išsprukęs iš namų pašniukštinėti, kas darosi sutemus. Jis uostinėjo švilpikų urvus — norėdamas ne susimedžioti kokį, o tikriausiai sužinoti, ką jie veikia šiuo paros metu. Jis įkiša snukį į urvą, užrietęs pasturgalį pavizgina uodegą ir pasileidžia prie kito. Mėnesiena žvilgėjo rasotoje žolėje aplink jį, ir bėgdamas jis paliko pėdsakus, panašius į tamsių dažų dėmes, išdrabstytas žydrai žvilgančioje vejoje. Stryksėdamas nuo vienos itin įdomios landos prie kitos, jis taip susijaudino nuo to, kas dedasi aplink, — mėnulio danguje, nakties, vėjelio, prisisodrinusio tokių pašėlusių kvapų, jog nuo jų jaunas šuva pasigeria, — kad išgriuvęs aukštielninkas ėmė voliotis. Jis sukiojosi ir daužėsi lyg į krantą išmesta žuvis, išrietęs nugarą, pilvu į viršų, o kai atsistojęs pasipurtė, mėnesienoje it sidabriniai žvynai pažiro vandens purslai.

Jis vėl paskubomis apuostė urvus, vieną paskui kitą, stengdamasis kuo giliau įtraukti kvapus, paskui staiga sustingo ir, iškėlęs vieną leteną, pakreipęs galvą, įsiklausė. Aš irgi įsiklausiau, bet nieko negirdėjau, vien plevenančią užuolaidą. Klausiausi ilgai. Paskui tolumoje išgirdau laibą, kikenantį gagenimą; jis buvo vos girdimas, bet vis stiprėjo. Tai kanadinės žąsys traukė žiemoti į pietus. Prisiminiau, kiek kartų šliaužiojau pilvu jas medžiodamas, bet taip nė vienos ir nenušoviau. Stengiausi žiūrėti ten, kur buvo įsmeigęs akis šuo, — gal pamatysiu jų pulką, — bet buvo jau tamsu. Gagenimas buvo girdėti vis arčiau, kol galop ėmė rodytis, kad jos skrenda per patį mūsų miegamąjį, man prie pat galvos. Jos perkirto mėnulį juodu banguojančiu vėriniu, ištįsusiu į pleištą, kurio smaigalyje skrido vedlys. Akimirkai vedlys atsidūrė pačiame to švytinčio apskritimo centre; didesnis už kitus, jis čia pavirsdavo į kryžių, čia vėl susiglausdavo, o paskui pranyko danguje su visu savo pulku.

Klausiausi tolstančio jų gagenimo, kol galop jis ėmė aidėti vien tik mano vaizduotėje, nors šuo dar ilgai jas girdėjo. Jis vis dar stovėjo iškėlęs leteną — kol jos skrido virš jo, jis nesukrutėjo, nesulojo. Kai ir jis nebegirdėjo žąsų, nustriuoksėjo ta pačia kryptimi kaip ir jos, plento link; striuoksėjo jis ryžtingai ir iškilmingai, tarsi į kokį dalykinį pasimatymą. Sulaikęs kvapą klausiausi, kaip jam bėgant plumpsi į žolę jo didžiulės letenos, o paskui išgirdau ties posūkiu atlekiant automobilį. Jo žibintų šviesos įkalnėje šovė į dangų, o paskui įsmigo į kelią. Stebėjau, kaip šuo ir automobilis skuba į tą patį plento tašką.

Šuo buvo prie pat tvoros, juosiančios gydyklos teritoriją, kai pajutau, kaip kažkas sėlina man už nugaros.

Dviese. Nors neatsigręžiau, žinojau, kad tai juodukas Gyveris ir apgamuota sesuo su kryželiu. Pajutau, kaip iš baimės man ima dūgzti galvoje. Juočkis apsuko mane suėmęs už rankos.

— Aš jį nuvesiu, — tarė.

— Prie lango vėsu, misteri Bromdenai, — kreipėsi į mane sesuo. — Jums neatrodo, kad būtų geriau įsiropšti atgal į minkštą, šiltą lovytę?

— Jis negirdi, — paaiškino jai juodukas. — Aš nuvesiu. Jis amžinai atsiriša paklodę ir klajoja po miegamąjį.

Aš pajudu, o ji žengteli atatupsta, sakydama juodukui:

— Būkite geras, nuveskite, — ji grabinėja grandinėlę, kabančią ant kaklo. Namie ji užsirakina vonioje, kad niekas nematytų, išsirengia ir ima trinti kryželiu tą dėmę, plona linija nutįsusią nuo jos lūpų kampučio iki pečių ir krūtų. Ji be perstojo trina tą apgamą kryželiu, lyg patrakusi kartodama „Šventą Mariją“, bet apgamas nepranyksta. Ji žvelgia į veidrodį, mato, kad jis dar tamsesnis nei lig tol. Galop ima vielinį šepetį, kuriuo grandomi dažai nuo valčių, ir pradeda trinti apgamą, paskui apsivelka naktinius marškinius ant nudraskytos, kraujuojančios odos ir ropščiasi į lovą.

Tos medžiagos joje per daug. Jai miegant, jinai pakyla gerkle į burną ir išteka lūpų kampučiu it purpurinės seilės, o paskui smakru nušliaužia ant krūtinės. Rytą ji vėl pamato dėmę ir nusprendžia, kad šioji negalėjo atsirasti iš vidaus, — kaipgi? Tokiai dorai katalikei kaip ji? — ir pamano, kad čia nuo darbo vakarais su skyriumi, kur pilna tokių kaip aš. Mes vieni dėl to kalti, ir ji pasiryžusi atsilyginti mums, net jeigu tektų galvą paguldyti. Ak, kaip norėčiau, kad Makmerfis atsibustų ir man padėtų.

— Pririškite jį prie lovos, misteri Gyveri, o aš paruošiu vaistus.

Per gydomuosius susirinkimus pasipila skundai, negirdėti taip seniai, kad jau ir dalykai, dėl kurių skundžiamasi, pasikeitę. Dabar, kai Makmerfis čia ir palaiko visus tuos nusiskundimus, vyrai ima šiauštis prieš visa, kas jiems kada nors nepatiko skyriuje.

— Kodėl savaitgaliais užrakinami miegamieji? — paklaus Čezvikas ar dar kas. — Nejaugi žmogus net savaitgalį negali pabūti vienas?!

— Taip, mis Rečid, — antrins Makmerfis, — kodėl?

— Jeigu miegamuosius paliktume neužrakintus, kaip mes jau esame patyrę, po pusryčių jūs grįžtumėt į lovas.

— Ar tai mirtina nuodėmė? Juk normalūs žmonės savaitgaliais miega ilgiau.

— Jūs esate šioje ligoninėje, — tarsi šimtąjį sykį kartodama aiškindavo jinai, — nes įrodėte nesugebą prisitaikyti prie visuomenės. Mes su daktaru manome, kad kiekviena minutė, praleista kitų žmonių draugėje, — su tam tikromis išimtimis — turi gydomosios naudos, o kiekviena minutė, praleista vienatvėje, slogioms mintims kamuojant, tik didina jūsų atotrūkį nuo visuomenės.

— Tai todėl į darbo, fizio ir kitokias terapijas veda ne mažiau kaip po aštuonis ligonius?

— Jūs teisus.

— Jūs norite pasakyti, kad jeigu žmogus nori pabūti vienas, tai yra sutrikusios psichikos požymis?

— Aš to nesakiau...

— Jūs norite pasakyti, kad eidamas į išvietę išsituštinti, aš privalau pasiimti bent jau septynis bičiulius, idant šie neleistų man mąstyti atsisėdus ant klozeto?

Jai nesumojus ką atsakyti, Čezvikas pašoka ant kojų ir kriokia jai:

— Aha, jūs tai norite pasakyti?

Čia pat sėdintys kiti ūmieji taip pat sukyla:

— Taip, taip — jūs tai norite pasakyti?

Ji išlaukia, kol jie visi aprimsta ir stoja tyla, o paskui ramiai taria:

— Jeigu jūs, vyrai, galite tiek apsiraminti, kad pradėtume elgtis kaip diskutuojančių suaugusių grupė, o ne kaip vaikai žaidimų aikštelėje, mes paklausime daktarą, ar, jo manymu, verta šiuo metu keisti skyriaus tvarką. Ką pasakysite, daktare?

Visi žino, koks bus daktaro atsakymas, tad jam nespėjus nė prasižioti, Čezvikas jau kloja kitą nusiskundimą:

— Na, o kaip su mūsų cigaretėmis, mis Rečid?

— Aha, kaip su jomis? — pritariamai niurna ūmieji.

Makmerfis atsigręžia į daktarą ir klausia tiesiai jo, kol Didžioji dar negavo progos atsakyti:

— Aha, daktare, kaip su mūsų cigaretėmis? Kas jai davė teisę laikyti cigaretes — mūsų cigaretes — susikrovus ant savo stalo, tarsi jos priklausytų jai, ir dalyti mums po pakelį, kada susimano. Man ne itin malonu, kai nusiperku bloką cigarečių, o kažkas įsakinėja, kada jas rūkyti.

Daktaras pakreipia galvą, kad galėtų pažvelgti į Seserį pro akinius. Jis nebuvo girdėjęs, kad ši atima iš jų atliekamas cigaretes, norėdama užkirsti kelią kortavimui.

— Kaip ten yra su cigaretėmis, mis Rečid? Rodos, nesu girdėjęs...

— Mano nuomone, daktare, vienam žmogui surūkyti per dieną tris, keturis ar net penkis pakelius cigarečių — tikrai per daug. Tačiau susidaro įspūdis, kad praėjusią savaitę — po to, kai skyriuje pasirodė misteris Makmerfis, — tiek ir surūkoma. Štai kodėl aš nusprendžiau būsiant geriausia konfiskuoti krautuvėje pirktas ligonių cigaretes ir duoti kiekvienam po pakelį per dieną.