Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

O kai per susirinkimą tą popietę Čezvikas pasakė, esą visi sutinka, jog reikėtų atvirai pasikalbėti apie padėtį su cigaretėmis ir pareiškęs: „Kodėl nuo manęs slepiamos cigaretės, lyg pyragaičiai nuo kokio mažvaikio? Mes norime, kad ko nors šiuo atžvilgiu būtų imtasi, ar ne, Makai?“ — laukė, kad Makmerfis jį palaikytų, šis nepravėrė burnos.

Čezvikas atsigręžė į kampą, kuriame sėdėjo Makmerfis. Visi kiti irgi atsigręžė. Makmerfis atidžiai, nepakeldamas akių, stebėjo kortų kaladę, kuri čia atsirasdavo jo delnuose, čia vėl pranykdavo. Buvo tylu tylu, tik girdėjosi, kaip šnara tos riebaluotos kortos ir sunkiai alsuoja Čezvikas.

— Aš noriu, kad ko nors būtų imtasi! — staiga vėl suklykė Čezvikas. — Aš ne koks mažvaikis! — jis treptelėjo koja ir apsidairė, tarsi būtų pasiklydęs, tad atrodė, dar kiek — ir pravirks. Sugniaužęs kumščius, jis iškėlė juos prie putnios krūtinės. Žalios uniformos fone jo kumšteliai atrodė lyg rožiniai sviedinukai, bet jis buvo taip tvirtai juos sugniaužęs, kad visas tirtėjo.

Čezvikas niekad neatrodė didelis; jis buvo žemo ūgio, labai storas, o pakaušyje it koks rausvas doleris švietė plikas lopas, bet dabar, vienas atsistojęs dieninio kambario viduryje, atrodė lyg nykštukas. Jis pažiūrėjo į Makmerfį, bet nesulaukęs pritariamo žvilgsnio, nužvelgė eile susėdusius ūmiuosius, ieškodamas jų paramos. Kaskart, kai kuris nors iš skyriaus draugų nusukdavo akis, atsisakydamas jį paremti, panika jo veide išaugdavo dvigubai. Galop jo žvilgsnis sustojo ties Didžiąja Seserimi. Jis vėl treptelėjo koja.

— Aš noriu, kad ko nors būtų imtasi! Jūs mane girdite?! Aš noriu, kad ko nors būtų imtasi! Ko nors! Ko nors! Ko...

Du stambieji juodukai iš už nugaros sugriebė jam rankas, o mažasis permetė per jį odinį diržą. Čezvikas subliūško, lyg iš jo būtų išleidę orą, ir du didieji sanitarai nutempė jį aukštyn, į neramiųjų skyrių, — buvo girdėti duslus velkamų kojų bumpsėjimas į laiptus. Kai sanitarai grįžę atsisėdo, Didžioji atsisuko į kitame kambario gale susėdusius ūmiuosius ir juos nužvelgė. Po to, kai iškeliavo Čezvikas, niekas nepasakė nė žodžio.

— Ar dar kas nori padiskutuoti dėl cigarečių normavimo? — paklausė jinai.

Žvelgiant į eilę tuščių veidų prie sienos kitame kambario gale, mano akys užkliūva už Makmerfio, sėdinčio ant savo kėdės kampe; sutelkęs visą dėmesį, jis miklinasi perskirti kortų kaladę viena ranka... Tuomet balti lempų vamzdeliai palubėje vėl ima pulsuoti užšaldytą šviesą... jaučiu ją, jos spinduliai skverbiasi giliai man į vidurius.

Po to, kai Makmerfis liovėsi mus užsistojęs, kai kurie ūmieji ėmė šnekėti, esą jis vis dar stengiasi pergudrauti Didžiąją Seserį, esą suuodęs, kad ji ketina perkelti jį į neramiųjų skyrių, jis nusprendė kurį laiką neišsišokti, neduoti jai jokios dingsties. Kiti mano, kad jis, užliūliavęs jos budrumą, nori iškirsti kokį naują pokštą, dar įžūlesnį ir klastingesnį negu lig šiol. Jie sustoja grupelėmis, šnekasi, spėlioja.

O aš žinau, kodėl jis šitaip elgiasi, nes girdėjau jį kalbantis su gelbėtoju. Jis pagaliau pasidarė atsargus, ir tiek. Ir mano tėtušis ilgainiui toks pasidarė, suvokęs, jog neįveiks tų miestiečių, kurie norėjo, kad vyriausybė pastatytų užtvanką — mat tuomet atsirastų pinigų, darbo, o ir mūsų kaimo būtų atsikratyta: tegul tie dvokiantys žvejai indėnai pasiima du šimtus tūkstančių dolerių, kuriuos moka jiems valdžia, ir nešdinasi kur kitur! Tėtušis sumaniai pasielgė pasirašęs tuos popierius — spyriodamasis jis nieko nebūtų laimėjęs. Valdžia vis tiek būtų atėmusi tas žemes, anksčiau ar vėliau, o dabar genčiai buvo bent jau gerai sumokėta. Sumaniai jis pasielgė. Makmerfis irgi sumaniai elgėsi, aš tai mačiau. Jis nusileido, nes nieko gudriau nebuvo galima sugalvoti, tik ne dėl tų priežasčių, kurias prasimanė ūmieji. Jis to nesakė, bet aš žinojau ir pats sau sakiau, kad šitaip ir reikia elgtis. Be perstojo kartojau sau: šitaip saugu. Kaip pasislėpus. Niekas nenuginčys — taip ir reikia elgtis. Aš žinau, ką jis daro.

Paskui vieną rytą visi ūmieji taip pat supranta tikrąją jo atsitraukimo priežastį ir kad tos priežastys, kurias jie sukūrė, tebuvo savęs apgaudinėjimas. Jis nesyk neprasižiojo apie pašnekesį su gelbėtoju, bet jie žino. Manau, Didžioji paskelbė tai nakčia plonomis vielytėmis, išvedžiotomis miegamojo grindyse, nes visi iš karto tai sužino — aš pajuntu iš to, kaip jie žiūri į Makmerfį, kai tą rytą jis įeina į dieninį kambarį. Jie neatrodo užpykę ant jo ar juo nusivylę, kadangi ne blogiau už mane supranta, kad jis gali priversti Didžiąją Seserį paleisti jį iš gydyklos tik elgdamasis taip, kaip ji nori; vis dėlto iš jų žvilgsnių matyti, kad jiems apmaudu.

Net Čezvikas tai suprato ir nejautė Makmerfiui pagiežos, kam šis nesukėlė didelio triukšmo dėl cigarečių. Jis grįžo iš neramiųjų skyriaus po tos nakties, kai Didžioji apskelbė žinią apie Makmerfį visam skyriui, ir pats pasakė Makmerfiui supratęs, kodėl jis taip pasielgė ir kad, be abejo, taip buvo išmintingiausia, ir jeigu jis būtų pagalvojęs apie tai, kad Makas uždarytas priverstiniam gydymui, niekados nebūtų pastatęs jo į tokią keblią padėtį kaip anądien. Kalbėjo jis tai Makmerfiui, kai mus visus vedė į baseiną. Bet vos prie jo priėjome, jis pasakė tikrai norįs, kad ko nors būtų imtasi, ir nėrė į vandenį. Jo pirštai nežinia kaip įstrigo grotelėse, dengiančiose nutekamąjį vamzdį baseino dugne, ir nei galiūnas gelbėtojas, nei Makmerfis, nei du stambieji sanitarai negalėjo jo išvaduoti; kai jie atsinešė atsuktuvą ir atsukę groteles iškėlė į paviršių Čezviką, vis dar gniaužiantį groteles putliais rausvai melsvais pirštais, jis jau buvo negyvas.

Priešais save eilėje prie pusryčių matau, kaip padėklas iššauna į viršų, ir žalias plastmasinis debesis ima lyti pienu, žirneliais ir daržovių sriuba. Syfeltas ant vienos kojos, iškėlęs abi rankas, išsikrato iš eilės ir aukštielninkas krenta ant grindų, standžiai išsirietęs lanku; jo akys su išvirtusiais į viršų baltymais švysteli prieš mane. Jo galva trinkteli į plyteles, dunktelėjusi lyg akmuo, atsitrenkęs vandenyje į kitą, ir jis lieka išsirietęs tarsi koks trūkčiojantis, traukulių tampomas tiltas. Fredriksonas su Skenlonu prišoka padėti, bet stambusis juočkis nustumia juos į šalį ir išsitraukia iš užpakalinės kelnių kišenės plokščią rudų dėmių išmargintą lazdelę izoliacine juosta apvyniotu galu. Pražiodęs Syfeltą, jis sugrūda lazdelę jam tarp dantų, ir aš išgirstu, kaip sukąsta lazdelė ima trupėti į šipulius. Pajuntu burnoje atplaišų skonį. Syfeltas ima trūkčioti rečiau, bet su didesne jėga, kol galop nuo tų smarkių traukulių padaro „tiltelį“, kuris vis lėčiau čia iškyla, čia nusileidžia; atėjusi Didžioji pasilenkia virš jo, ir jis ištyžta, virsdamas pilka bala ant grindų.

Ji sudeda priešais save rankas, tarsi laikydama žvakę, pasižiūri į jo likučius, besisunkiančius iš kelnių kiškų ir marškinių rankogalių.

— Misteris Syfeltas? — klausia ji sanitaro.

— Taigi, — juodukas stengiasi ištraukti savo lazdelę. — Misteri Syfeltai!

— O misteris Syfeltas tvirtino, kad jam nebereikia vaistų, — linksėdama galva ji traukiasi atatupsta, kad toji iš jo likusi tižė nesuteptų jos baltų batų. Pakėlusi galvą nužvelgia ratu sustojusius paspoksoti ūmiuosius. Ji dar sykį linkteli galva ir pakartoja: — ...nebereikia vaistų.

Jos veide šypsena, kupina gailesčio, kantrybės ir pasidygėjimo — visko iš karto; šią miną nutaisyti ji puikiai išmokusi.