Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Makmerfis kaip gyvas neregėjęs tokių dalykų.

— Kas čia jam darosi? — klausia jis.

— Misteris Syfeltas — epileptikas, misteri Makmerfi, — paaiškina ji neatitraukdama akių nuo balos. — O tai reiškia, kad jį kiekvienu metu gali ištikti toks priepuolis, jei nepaiso gydytojų nurodymų. Bet jis mat geriau už juos nusimano. Mes jį įspėjome, kad šitaip atsitiks, kai neišgėrė vaistų. Bet jis vis tiek užsispyręs kvailai elgiasi.

Fredriksonas pašiaušęs antakius žengteli iš smalsuolių rato. Tai gyslotas, išblyškęs šviesiaplaukis vyras šviesiomis, susiraizgiusiomis blakstienomis ir ilgu smakru; jis dažnokai apsimeta smarkuoliu, kaip kartais mėgindavo ir Čezvikas: riaumoja, triukšmauja, į šuns dienas išdeda kokią seserį ir pareiškia išeisiąs iš šios dvokiančios skylės! Jam visados leidžia šaukti ir grūmoti kumščiu, kol jis aprimsta. Tada sako: „Jeigu jūs liovėtės, misteri Fredriksonai, mes tuoj pat spausdiname išrašymo aktą“, — paskui seserų poste lažinasi, po kiek laiko jis, nutaisęs prasikaltėlio miną, pabels į stiklą, prašydamas atleisti ir paprasčiausiai pamiršti, ką įsikarščiavęs prišnekėjo, o tuos popierius porai dienelių, jei galima, padėti ant lentynos.

Jis žengia prie Didžiosios, grūmodamas jai kumščiu.

— Tai šit kaip? Vadinasi, šitaip, a? Jūs ketinate nukryžiuoti Syfą, tarsi jis šitaip elgiasi, norėdamas jus įpykdyti, ar panašiai.

Ji ramindama uždeda delną jam ant rankos, ir jo kumštis atsigniaužia.

— Viskas gerai, Brusai. Jūsų draugas susitvarkys. Matyt, jis negėrė dilantino. Stačiai nežinau, ką jis daro su tais vaistais.

Ji žino ne blogiau už kitus: Syfeltas palaiko kapsules burnoje, paskui atiduoda jas Fredriksonui. Syfeltas vengia jų dėl „pražūtingo šalutinio poveikio“, kaip jis pats sako, o Fredriksonas mielai išgeria dvigubą dozę, nes mirtinai bijo priepuolio. Didžioji tai žino, — aišku iš balso — bet žvelgiant į ją, tokią užjaučiančią ir geraširdę, gali pamanyti, kad ji ničnieko nenutuokia apie tai, ką daro Fredriksonas su Syfeltu.

— Aha, — sako Fredriksonas, bet vis negali pasiryžti naujam puolimui. — Be reikalo jūs apsimetinėjate, kad viskas taip paprasta: arba geri tuos vaistus, arba ne. Jūs juk žinote, kaip Syfeltas nerimauja dėl savo išvaizdos, dėl to, kad moterims jis atrodo šlykštus ir panašiai, ir jūs žinote, kad, jo manymu, dilantinas...

— Žinau, — sako ji, vėl prisiliesdama prie jo rankos, — jis dar mano, kad nuo tų vaistų jam slenka plaukai. Vargšas senukas.

— Jis ne toks senas!

— Žinau, Brusai. Ko jūs taip sudirgote? Aš niekaip negaliu suprasti, kokie jūsų santykiai su draugu, kad šitaip jį užsistojate?

— Vis tiek velniava! — sako jis, susigrūsdamas kumščius į kišenes.

Didžioji pasilenkia, nuvaliusi grindų lopinėlį atsiklaupia vienu keliu ant jo ir ima minkyti Syfeltą, kad šis vėl atgautų šiokį tokį pavidalą. Paskui liepia juodukui pasilikti prie vargšelio — ji liepsianti atvežti neštuvus su ratukais, ir Syfeltas galėsiąs likusią dienos dalį miegoti miegamajame. Atsistojusi patapšnoja Fredriksonui per ranką, ir šis suniurna:

— Aha, man juk irgi reikia gerti dilantiną. Todėl aš žinau, ką patiria Syfas. Noriu pasakyti, štai kodėl aš, ak, kad jį kur bala...

— Aš suprantu, Brusai, ką judu abu patiriate, bet ar jums neatrodo, kad bet kas geriau už šitai?

Fredriksonas pažvelgia, kur ji rodo. Syfeltas jau pusiau normalus, jis pučiasi ir traukiasi kaskart giliai, su drėgnu gargimu įkvėpdamas ir iškvėpdamas. Galvos šone, toje vietoje, kuria jis trenkėsi į grindis, pūpso guzas, juočkio įkišta lazdelė ties burna apsivėlusi raudonomis seilėmis, o akių baltymai bebaigią atsiversti. Rankos delnais į viršų prilipusios prie šonų, pirštai trūkčiodami čia išsitiesia, čia susigniaužia, visai kaip tų vyrų rūkstančiais nuo srovės delnais — juos mačiau diržais pririštus prie kryžiaus pavidalo stalo šoko terapijos kromelyje. Syfeltas su Fredriksonu nekart nebuvo šoko kromelyje. Jie pagaminti taip, kad patys generuotų srovę; ji susikaupia jų nugarkauliuose, ir jeigu jie iškrypsta iš doros kelio, ją galima paleisti iš nuotolinio valdymo pulto plieninėse seserų posto duryse, tad būna, kad priėję įdomiausią šlykštaus anekdoto vietą, jie staiga sustingsta, tarsi kas būtų trenkęs per patį juosmenį. Net nereikia vežti jų į tą kromelį.

Didžioji timpteli jį už rankos, tarsi būtų užmigęs, ir pakartoja:

— Netgi turint galvoj neigiamą vaistų poveikį, ar jums neatrodo, kad jie geriau negu šitai?

Kai Fredriksonas įsmeigia žvilgsnį į grindis, šviesūs antakiai pakyla, tartum jis pirmą kartą matytų, kaip, bent jau kartą per mėnesį, pats atrodo. Didžioji nusišypso, patapšnoja jam per ranką, meta piktą žvilgsnį į ūmiuosius, gėdindama juos, kam susirinkę stebi tokį reginį. Jai išėjus, Fredriksonas krūpteli ir bando nusišypsoti.

— Net nežinau, ko įsiutau ant mūsų panelės — aš noriu pasakyti, kad ji nesuteikė jokios dingsties šitaip įniršti, ar ne?

Neatrodytų, kad jam reikia atsakymo; veikiau jis tikrai nesusigaudo, ko įsiutęs. Jis vėl krūpteli ir mėgina pasislėpti nuo grupės. Prieina Makmerfis ir tyliai klausia, ką jie vis dėlto geria.

— Dilantiną, Makmerfi, vaistą nuo traukulių, jeigu jums rūpi.

— O ką, jis nepadeda, ar kokį velnią?

— Taigi, mano manymu, padeda, jeigu jį geri.

— Tai ko čia šiktis dėl to, kad jį geri ar negeri?

— Jeigu tau tikrai rūpi, pasakysiu, kas čia šlykščiausią, — Fredriksonas pakelia ranką, suėmęs apatinę lūpą nykščiu ir smiliumi ją nulenkia žemyn, atidengdamas atspurusias, rausvas bekraujės dantenas, virš kurių kyšo ilgi, žvilgantys dantys. — Džančenos, — sako jis, nepaleisdamas lūpos. — Nuo džilantino fūva džančenos. O kilus friefuoliui, imi gžieššti džantimis. O tuomet...

Kažkoks garsas pasigirsta nuo grindų. Jie pažvelgia į aimanuojantį, švokščiantį Syfeltą, o tuo metu juodukas ištraukia izoliacine juosta apvyniotą lazdelę kartu su dviem dantimis.

Skenlonas pasiima savo padėklą ir nueina nuo žioplių būrio, taręs:

— Pragariškas gyvenimas. Gersi — pasmerktas, negersi — taip pat. Sakyčiau, atsiduri kažkokioje baisioje nelaisvėje.

— Aha, suprantu tave, — sako Makmerfis, nudelbęs akis į Syfeltą, kurio veidas jau pradeda atgauti pirmykštį pavidalą. Ir jo veidas ima įgauti tą pačią iškankintą, suglumusią slegiamo žmogaus miną — kaip ir to, kuris tyso ant grindų.

Nežinia, kas ten sugedo aparatūroje, bet jie baigia ją vėl pataisyti. Grįžta tvarkingas, monotoniškas režimas: pusę septynių keliesi, septintą — valgyklon, aštuntą chroniams ištraukiamos dėlionės, o ūmiesiems — kortos... Matau, kaip seserų poste virš valdymo mygtukų sklando balti Didžiosios Sesers delnai...

Kartais mane priskiria prie ūmiųjų, kartais ne. Būna, kad nuveda kartu su jais į biblioteką, aš tada einu į techninės literatūros skyrių, atsistojęs žiūriu į elektronikos knygas — pažįstu jas nuo tų metų, kai lankiau koledžą; prisimenu, kad tose knygose gausu piešinių, lygčių ir teorijų, o tai — tvirti, patikimi dalykai.

Noriu atsiversti kurią knygą, bet man baugu. Man apskritai baugu ką nors daryti. Jaučiuosi, tarsi sklandyčiau geltoname dulkiname bibliotekos ore, tarp lubų ir grindų. Virš manęs lyg patrakusios linguoja šūsnimis sukrautos knygos: jos vingiuoja, išsilaksto skirtingais kampais. Viena lentyna kiek pasvyra į kairę, antra — į dešinę, kitos palinksta man virš galvos, ir nesuprantu, kaip knygos neiškrenta. Tos iš visų pusių mane supančios į kopėtėles atsirėmusios lentynos, prilaikomos masyvių skersinių, paramstytos kuoleliais, vis kyla aukštyn, kol galop pranyksta iš akių. Dievai težino, kokios baisybės imtų dėtis, jei ištraukčiau vieną knygą.