Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Kartą jis kažką užrašė ant popieriaus lapelio, kažkokius keistus ženklus, panašius į kokios svetimos kalbos abėcėlę, ir priklijavo jį vieno klozeto viduje kramtomosios gumos gabalėliu; perskaičiusi, ką pamatė veidrodėlyje, ji aiktelėjo, ir veidrodėlis, ištrūkęs jai iš rankų, įkrito į klozetą. Tačiau ji neprarado savitvardos. Pasitikėjimas savim, rodos, buvo kalte iškaltas tame lėliškame veide ir toje lėliškoje šypsenoje. Ji išsitiesė, metė į jį žvilgsnį, nuo kurio dažai būtų nusilupę nuo sienų, ir pareiškė, girdi, jo pareiga švarinti išvietę, o ne purvinti.

Tiesą sakant, skyriuje bemaž nebebuvo švarinamasi. Popiet, kai pagal tvarkaraštį reikėdavo tvarkytis, tuo pat metu turėjo būti rodomos beisbolo rungtynės, tad visi metę darbus išrikiuodavo prieš televizorių kėdes ir nesikeldavo nuo jų iki vakarienės. Nesvarbu, kad seserų poste išjungdavo elektrą ir mes nieko nematydavome, — vien tą tuščią pilką ekraną; mat Makmerfis linksmindavo mus ištisas valandas. Jis atsisėdęs porindavo mums visokiausias istorijas, pavyzdžiui, kaip jis kartą per mėnesį uždirbo tūkstantį dolerių, vairuodamas sunkvežimį kirtavietėje, o paskui viską iki paskutinio cento pralošė kažkokiam kanadiečiui, susilažinęs, katras taikliau mėto kirvį; arba kaip jis su draugeliu prikalbino vieną vyruką per rodeo Olbanyje joti ant buliaus užrištomis akimis („Ne buliui užrištos akys, o tam vyrukui“). Jie paaiškino jam, esą užsirišus akis neapsvaigsianti galva, kai bulius ims suktis ratu, o kai užrišo ant akių šaliką ir jis nieko nebematė, pasodino jį ant buliaus atbulą. Makmerfis pasakojo šią istoriją porą kartų, ir vis plojo sau per šlaunį kepure, netverdamas juoku, tai prisiminęs. „Su užrištomis akimis, ir dar atbulas... Kad aš skradžiai prasmegčiau — jis išsilaikė kiek reikėjo ir laimėjo prizą. Aš užėmiau antrą vietą; jei bulius būtų jį numetęs, būčiau laimėjęs ir susišlavęs gražaus pinigėlio. Prisiekiu: kitą kartą krėsdamas tokį pokštą aš užrišiu akis buliui“.

Pliaukši sau per koją ir kad kvatoja atlošęs galvą, durdamas nykščiu tarp šonkaulių arčiausiai sėdinčiam, stengdamasis ir jį priversti juoktis.

Kartais tą savaitę, girdėdamas griausmingą jo kvatojimą, matydamas, kaip jis krapštosi pilvą, rąžosi, žiovauja ir atsilošęs merkia akį tam, su kuriuo juokauja, ir kaip jam visa tai natūraliai išeina, — nelyginant kitam kvėpuoti — aš liaudavausi nerimavęs dėl Didžiosios Sesers ir už jos stovinčio Sindikato. Man kildavo mintis, kad jam pakaks jėgų išlikti savimi ir kad jis niekad nenusileis, kaip ji tikisi. Man dingtelėdavo, jog jis išties nepaprastas. Jis yra toks, koks yra, — štai kur šuo pakastas. Ko gero, jis todėl ir yra toks stiprus, kad yra toks, koks yra. Per visus tuos metus Sindikatas neįstengė iki jo prisikasti, tai kodėl Didžioji mano per kelias savaites tai padarysianti? Jis nesileis jų kraipomas ir dorojamas.

O paskui, išvietėje pasislėpęs nuo juodukų, aš žvelgdavau į save veidrodyje, stebėdamasis, kaip žmogus gali atlikti tokį žygdarbį, — išlikti tuo, kas yra. Veidrodyje atsispindėdavo mano veidas — tamsus, prakaulus, su stambiais išsišovusiais skruostikauliais, tarsi mėsa po jais būtų išskaptuota kirvuku, akys juodos, rūsčios ir nedoros, kaip tėtušio ar visų tų nuožmių, nedorų indėnų, kuriuos matai televizoriaus ekrane, ir aš pamanydavau: „Čia ne aš. Čia ne mano veidas“. Kai stengiausi būti žmogum su tuo veidu, net nebuvau aš. Iš tikrųjų tuomet aš net nebuvau pats savim — tik pasidarydavau toks, koks atrodžiau, kokį norėjo mane matyti kiti. Man atrodo, kad aš apskritai niekados nebuvau pats savimi. Kaip Makmerfis sugeba būti tuo, kas yra?

Dabar jis man atrodė kitoks negu tada, kai pasirodė skyriuje; dabar mačiau ne vien stambias rankas, rudas žandenas, sulaužytą nosį ir sarkastišką šypseną. Aš mačiau jį darant tai, kas nesiderino su jo veidu ar rankomis, pavyzdžiui, per darbo terapijos seansą tikrais dažais tapant paveikslą ant tuščio popieriaus lapo, kuriame nebuvo jokių linijų ar skaičių, kas pasufleruotų, kur paišyti, ar rašant kažkam laišką gražia, sklandžia rašysena. Kaip tokios išorės žmogus gali tapyti paveikslus ar rašyti kažkam laiškus, ar nuliūsti ir sunerimti, o tokį aš jį sykį mačiau, kai jis gavo laišką? Šitokių dalykų galėjai tikėtis iš Bilio Bibito ar Hardingo. Pastarojo rankos atrodė kaip tapytojo, nors jis niekad netapė; Hardingas sprausdavo jas tarp kelių ir versdavo pjaustyti lentas šunų būdoms. Makmerfis buvo ne toks. Jis neleido savo išorei vienaip ar kitaip keisti jo gyvenimą, lygiai kaip nesileido Sindikato apdorojamas ir paverčiamas tuo, kuo šis norėjo jį paversti.

Į daug ką aš ėmiau žiūrėti kitomis akimis. Aš pamaniau, kad rūko mašina sienų kiaurymėse sulūžo, kai jie per smarkiai paleido rūką prieš tą susirinkimą penktadienį, tad nebegalėjo paleidę rūką ir dujas iškreipti tikrovės. Pirmą kartą po daugelio metų mačiau žmones be to juodo apvado, kuris visą laiką juosdavo juos, o kartą vakare aš net mačiau, kas yra už lango.

Kaip jau esu aiškinęs, vakare prieš paguldydami mane jie dažniausiai duodavo tą tabletę, nuo kurios atsijungdavau. O jeigu jie neapskaičiuodavo dozės ir aš atsibusdavau, ant mano akių būdavo užsitraukusi kažkokia pluta, miegamasis būdavo pilnas dūmų, maksimaliai apkrauti laidai sienose raizgydavosi kibirkščiuodami į orą mirtį ir neapykantą; negalėdamas viso to pakelti, kišdavau galvą po pagalve ir stengdavausi vėl užmigti. Kaskart, kai iškišdavau nosį, užuosdavau svylančių plaukų dvoką ir girdėdavau garsą, tarsi kas čirškintų virš anglių kiaulienos šoninę.

Tačiau tą naktį, praėjus kelioms dienoms po didžiojo susirinkimo, kai atsibudau, oras miegamajame buvo švarus, tyla buvo bemaž mirtina, tik girdėjau tylų alsavimą ir gargaliavimą, sklindantį iš krūtinių dviem seniams daržovėms. Langas buvo atdaras, tad oras buvo gaivus, su kažkokiu prieskoniu, nuo kurio man kilo nenumaldomas noras išlipus iš lovos kažką padaryti.

Išsprūdau iš po antklodės ir basas tarp lovų nušlepsėjau šaltomis plytelėmis klotomis grindimis. Mano kojos užčiuopė plyteles, ir man dingtelėjo, kiek kartų, kiek tūkstančių kartų aš braukiau šluota tas grindis, niekados ničnieko nepajusdamas. Man atrodė, kad sapnuoju jas šlavęs, tarsi negalėčiau patikėti, jog visus tuos metus tai iš tiesų vyko. Tik tos šaltos plytelės man po kojomis tuomet atrodė tikros, bet tik tą akimirką.

Ėjau tarp vyrų, gulinčių į pusnis panašiomis ilgomis baltomis virtinėmis, stengdamasis į ką nors neatsitrenkti, kol pasiekiau sieną su langais. Priėjau prie lango, virš kurio nuo vėjelio švelniai plaikstėsi užuolaida, ir prispaudžiau kaktą prie tinklo. Jo vielos buvo šaltos ir aštrios; aš sukiojau įrėmęs galvą į šalis, kad pajusčiau tas vielas savo skruostais, ir užuodžiau vėjelį. Ruduo ateina, pamaniau, užuodžiu tą saldrūgštį siloso kvapą, skambantį ore lyg varpas, užuodžiu degintų ąžuolo lapų kvapą — kažkas paliko juos rusenti per naktį lauže, nes jie dar per žali.

Ruduo ateina. Be perstojo mąsčiau — ruduo ateina tarsi tai būtų buvęs keisčiausias iš kada nors įvykusių nutikimų. Ruduo. Dar neseniai lauke buvo pavasaris, paskui buvo vasara, o dabar ruduo — išties keistas dalykas.

Suvokiau, kad vis dar esu užsimerkęs. Užsimerkiau priglausdamas veidą prie tinklo, tarsi bijodamas pažvelgti laukan. Dabar gavau atsimerkti. Pažvelgęs pro langą, pirmą kartą pamačiau, kad ligoninė užmiestyje. Žemai kabantis mėnulis užliejo savo šviesa ganyklą; jo veidas buvo randuotas, subraižytas — mat jis ką tik ištrūko iš ąžuolų ir pelenių krūmokšnių raizgalynės horizonte. Žvaigždės prie mėnulio buvo blankios; juo toliau jos ištrūkdavo iš šviesos rato, valdomo milžiniško mėnulio, juo šviesesnės ir drąsesnės darėsi. Prisiminiau pastebėjęs visai tą patį dalyką, kai buvau medžioklėje su tėtušiu ir dėdėmis; tuokart gulėjau susisupęs į senelės austas antklodes kiek atokiau laužo, aplink kurį sutūpę vyrai tylėdami leido ratu litrinį ąsotį kaktusinės. Gulėjau ir žiūrėjau, kaip tas didelis Oregono prerijų mėnuo nušluosto nosį visoms jį apspitusioms žvaigždėms. Nemiegojau, nes man magėjo išsiaiškinti, ar mėnulis kada apsiblaus, o gal žvaigždės pašviesės, kol man ant skruostų iškrito rasa ir gavau užsitraukti antklodę virš galvos.