Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— K-k-kai kurie mūsų čia jau pe-pe-penkeri metai, Rendli, — sako Bilis. Susukęs į tūtą žurnalą, sukioja jį rankose, ant kurių matyti nudegimai nuo cigarečių. — O kai kurie iš mūsų b-b-bus čia gal dar tiek p-p-pat, kai tu jau būsi se-se-se-niai iš čia išėjęs, kai t-t-tie finalai seniai bus pasibaigę. Ir... nejaugi tu nesupranti... — jis meta žurnalą ir nueina į šalį: — Ai, kokia iš to nauda.

Makmerfis žvelgia į jį, ir išblukę nuo saulės antakiai iš to suglumimo net susieina.

Iki pat vakaro jis aiškinasi su kai kuriais vyrais, kodėl nebalsavo, bet tie nenori apie tai nė kalbėti, tad jis lyg ir pasiduoda, nieko nekalba apie beisbolą iki pat finalų išvakarių.

— Jau ketvirtadienis, — sako jis tada, liūdnai linguodamas galvą.

Jis atsisėdęs ant vieno iš stalų prausykloje ir užsikėlęs kojas ant kėdės mėgina sukti ant piršto kepurę. Kiti ūmieji slankioja po kambarį, apsimesdami, kad jo nepastebi. Niekas nebelošia su juo pokerio ar „akies“ iš pinigų — po to, kai jie neparėmė jo balsuojant, jis įsiutęs baisiausiai nuskalbė juos prie kortų stalo, tad dabar jie iki kaklo jam prasiskolinę ir bijo dar giliau įlįsti į skolas, o iš cigarečių žaisti negali, nes Didžioji privertė laikyti jas ant stalo seserų poste, iš kurio išduoda po pakelį dienai. Ji aiškina, girdi, rūpinasi jų sveikata, bet visi supranta: taip daro tam, kad neleistų Makmerfiui išlošti jų kortomis. Kadangi prausykloje nebekortuojama, čia tylu, tik iš dieninio kambario prasiskverbia muzika iš garsiakalbio. Tyla tokia, kad girdėti, kaip tas vyrukas klykia kitame aukšte, neramiųjų skyriuje; jis lipa sienomis ir retkarčiais išleidžia signalą lūlūlūūū — garsą žmogaus, kuriam viskas pabodę, įgrisę, — panašiai prieš užmigdami klykia kūdikiai.

— Ketvirtadienis, — vėl sako Makmerfis.

— Lūūū, — klykia pamišėlis viršuje.

— Tai Roleris, — pakeldamas akis į lubas, sako Skenlonas. Jis apsimeta nepastebįs Makmerfio. — Rėksnys Roleris. Prieš keletą metų kurį laiką buvo mūsų skyriuje. Nenorėjo elgtis ramiai, kaip pageidavo mis Rečid, — pameni, Bili? Visą laiką tik lūlūlū — jau maniau, kad išprotėsiu. Su visais tais pusgalviais viena kalba — įmesti jiems į miegamąjį porą granatų. Vis tiek iš jų niekam jokios naudos...

— O rytoj penktadienis, — sako Makmerfis, nusiteikęs neleisti Skenlonui nusukti kalbą.

— Taip, — pritaria Čezvikas, rūsčiai dairydamasis po kambarį, — rytoj penktadienis.

Hardingas perverčia žurnalo puslapį.

— Taigi bus praėjusi beveik savaitė, kai mūsų draugas Makmerfis su mumis, bet vyriausybės nuversti nesugebėjo — tu tai turi galvoj, Čezvikėli? Viešpatie, į kokią apatijos bedugnę mes nusiritome, — gėda, stačiai gėda!

— Vyriausybė palauks, — sako Makmerfis, — Čezvikas turi galvoj, kad rytoj per televizorių rodys pirmąsias finalų rungtynes, o ką mes tuo metu veiksime? Vėl šveisime tą prakeiktą vaikų lopšelį.

— Taip, — pritaria Čezvikas, — motušės Rečid terapijos lopšelį.

Prisispaudęs prie prausyklos sienos, jaučiuosi lyg koks šnipas; šluotkotis, kurį laikau rankoje, ne medinis, o metalinis (metalas — geresnis laidininkas), be to, tuščiaviduris — jame lengvai galima paslėpti miniatiūrinį mikrofoną. Jeigu Didžioji Sesuo girdi šį pokalbį, ji ne juokais prigriebs Čezviką. Išsitraukiu iš kišenės kietą kramtomosios gumos šratą, nuvalęs nuo jo pūkelius, įsikišu burnon ir laikau, kol jis suminkštėja.

— Pasižiūrėkime dar kartą, — sako Makmerfis. — Kiek iš jūsų, bičai, parems mane balsuojant, jei aš dar kartą pasiūlysiu pakeisti dienotvarkę?

Apie pusę ūmiųjų pritariamai linksi — kur kas daugiau, negu pakels rankas, kai reikės. Jis vėl užsideda kepurę ant galvos ir pasiremia smakrą rankomis.

— Žinot, nieko nesuprantu. Hardingai, kas tau pasidarė, kad tave kur nelabasis?! Bijai pakelti ranką, kad ta sena susna jos nenupjautų?

Hardingas kilsteli vieną antakį.

— Gal ir bijau. Gal aš išties bijau, kad ji man ją nupjaus, jeigu pakelsiu.

— O tu, Bili? Ar tu taip pat bijai?

— Ne. Nemanau, k-k-kad ji ką padarytų, bet, — jis gūžteli pečiais ir, užsikoręs ant didžiulio pulto, iš kurio valdomi dušai, atsitupia lyg kokia beždžionė, — bet aš pa-pa-pras-čiausiai nemanau, kad iš to b-b-balsavimo būtų kokios naudos. Žiūrint į perspektyvą, iš to jokios naudos, M-makai.

— Jokios naudos? Nesąmonė! Jums, bičai, būtų naudinga pakelti rankas vien tam, kad pasimankštintumėt.

— Vis tiek rizikinga, mano drauge. Ji visuomet gali mus dar labiau prispausti. Dėl beisbolo rungtynių neverta tiek rizikuoti, — sako Hardingas.

— Kas, po velnių, šitaip sako? Dievuliau, nežinia kiek metų nepraleidau nė vieno finalo. Net kai tupėjau belangėje vieną rugsėjį, mums buvo leista atsinešti televizorių ir žiūrėti rungtynes — antraip prižiūrėtojai būtų gavę malšinti maištą. Ko gero, man teks išspirti tas prakeiktas duris ir eiti į kokį miesto barą pasižiūrėti rungtynių su savo bičiuliu Čezviku.

— Nepaprastai vertingas pasiūlymas, — sako Hardingas, mesdamas ant stalo žurnalus. — Gal reikėtų pateikti jį balsavimui rytoj per susirinkimą: „Mis Rečid, siūlau balsuoti už tai, kad visas skyrius rytoj būtų nuvežtas į „Laisvalaikio akimirkų“ barą išgerti alaus ir pasižiūrėti televizorių“.

— Aš palaikyčiau šį pasiūlymą, — sako Čezvikas. — Velniškai geras.

— Velniop tą visą skyrių, — sako Makmerfis. — Man įgriso į jus žiūrėti — pulkas senų panų. Dievaži, kai mudu su Čezviku nešime iš čia muilą, aš užkalsiu duris iš lauko. Jūs, vyručiai, verčiau pasilikite — mamytės neleis jums eiti vieniems per gatvę.

— Tikrai? Nejaugi? — šaiposi priėjęs Makmerfiui už nugaros Fredriksonas. — Užsimosi tuo savo kaubojišku batu ir išspirsi duris? Ak, koks kietas vaikinas!

Makmerfis nė nesiteikia pažvelgti į Fredriksoną: jis jau įsitikino, kad Fredriksonas retkarčiais mėgsta suvaidinti smarkuolį, bet tas smarkumas bemat išgaruoja, vos tik jį truputį pagąsdini.

— Nagi, kaubojau, — nesiliauja Fredriksonas, — ar išspirsi duris ir parodysi mums, koks tu kietas?

— Ne, Fredai, turbūt ne. Nenoriu apibraižyti savo bato.

— Tikrai? Gerai, jei dediesi toks visagalis, tai pasakyk, kaip išneštum iš čia muilą?

Makmerfis apsidairo.

— Na, man regis, aš galėčiau pramušti kėde tą tinklą ant langų vos panorėjęs...

— Taip? Sakai, galėtum? Kaip niekur nieko pramušti? Gerai, pamėgink — mes pasižiūrėsime. Nagi, smarkuoli, lažinuosi iš dešimties dolerių, kad nesugebėsi.

— Nė nemėgink, Makai, — pataria Čezvikas. — Fredriksonas žino, kad tu tik sulaužysi kėdę ir atsidursi neramių pamišėlių skyriuje. Pirmą dieną, kai čia patekome, mums parodė, kokie tie tinklai. Jie pagaminti pagal specialų užsakymą. Vienas technikas paėmė kėdę, visai tokią pat, ant kurios tu užsikėlęs koją, ir tol tvatijo per tinklą, kol iš jos teliko malkų krūva, o ant tinklo nesimatė nė įbrėžimo.

— Na, gerai, — sako Makmerfis dairydamasis aplink. Matau, kad jam darosi įdomiau. Viliuosi, Didžioji nieko negirdi, antraip po valandos jis jau būtų neramiųjų skyriuje. — Reikia ko nors sunkesnio. Gal stalas tiktų?

— Bus taip pat kaip su kėde. Jie vieno medžio, vieno svorio.

— Gerai. Ką čia sugalvojus — kuo čia reikėtų pramušti tą tinklą, norint iš čia ištrūkti? Bet jeigu jūs, bičai, manote, kad aš to nepadaryčiau, jei man tai šautų į galvą, — skaudžiai apsirinkate. Gerai, reikia ko nors didesnio už stalą ar kėdę... Na, naktį aš galėčiau iššveisti tą storulį juodašiknį — jis pakankamai sunkus.