Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Makmerfis kukliai skėsteli rankomis; daktaras linkteli galvą į jo pusę ir dėsto toliau:

— Bet aš jam atsakiau, kad anksčiau kai kurie jaunesni ligoniai man yra skundęsi, jog radijas taip garsiai grojąs, kad trukdo kalbėtis ir skaityti. Makmerfis sakė apie tai nepagalvojęs, bet, anot jo, negerai, kad pageidaujantieji skaityti negali pasišalinti ten, kur ramu, palikę radiją tiems, kurie nori jo klausytis. Aš pritariau, kad tai negerai, ir jau norėjau nusukti kalbą, bet man dingtelėjo mintis apie tą seną prausyklą, kurioje per skyriaus susirinkimus laikome stalus. Nieko daugiau tame kambaryje nedarome; dabar, kai turime naujų vaistų, hidroterapijai, kuriai jis buvo skirtas, jo nebereikia. Tad kaip grupei patiktų, jei tas kambarys būtų savotiškas antras dieninis kambarys — pavadinkime jį žaidimų kambariu?

Grupė nieko nesako. Ji žino, kieno dabar ėjimas. Didžioji vėl užverčia Hardingo aplanką, pasideda ant kelių ir sudėjusi ant jo rankas dairosi, bene kas išdrįs ką pasakyti. Kai pasidaro aišku, kad niekas neprasižios pirma jos, ji vėl atsigręžia į daktarą.

— Šis sumanymas atrodo neblogas, daktare Spaivi, ir aš dėkinga misteriui Makmerfiui už rūpinimąsi kitais ligoniais. Labai apgailestauju, bet mes neturime darbuotojų antram dieniniam kambariui prižiūrėti.

Įsitikinusi, jog tuo viskas baigėsi, buvo vėl beatsiverčianti aplanką. Bet daktaras buvo viską apgalvojęs nuodugniau, nei ji manė.

— Aš irgi apie tai pagalvojau, mis Rečid. Bet kadangi klausytis garsiakalbio dieniniame kambaryje liks beveik vien chroniški ligoniai, kurių didžiuma prikaustyti prie krėslų ir vežimėlių, vienas sanitaras ir viena sesuo turėtų be vargo numalšinti bet kurį maištą ar sukilimą, kuris galėtų ten kilti, — kaip jūs manote?

Sesuo neatsako, praleisdama pro ausis ir tą pokštą apie maištą ar sukilimą, bet jos veidas nesikeičia. Šypsena iš jo nepranyksta.

— Taigi kiti du sanitarai ir seserys gali prižiūrėti ligonius prausykloje, ko gero, net geriau nei čia, didesniame plote. Ką jūs manote, vyrai? Aš pats ganėtinai entuziastingai į tai žiūriu ir, mano nuomone, reikia pamėginti keletą dienų pasižiūrėti, kaip viskas atrodys. Jeigu tokia tvarka nepasiteisins — ką gi, juk mes turime raktą tai prausyklai vėl užrakinti, ar ne?

— Gerai sakot! — pritaria Čezvikas, plodamas kumščiu sau per delną. Jis tebestovi, tarsi bijotų vėl atsidurti šalia Makmerfio nykščio. — Gerai sakot, daktare Spaivi: jeigu ji nepasiteisins, mes juk turime raktą tai prausyklai vėl užrakinti. Žiogui aišku!

Daktaras apsižvalgo, pamato, kad visi kiti ūmieji linksi galvas ir šypsosi, tokie patenkinti, kaip jam atrodo, juo ir jo sumanymu, kad nurausta kaip Bilis Bibitas ir gauna porą kartų nusivalyti akinius, kol gali kalbėti toliau. Mane juokas ima matant tą žmogeliuką tokį savim patenkintą. Matydamas visus tuos linksinčius ligonius, jis ir pats linkteli, ištaria: „Puiku, puiku“ ir susideda rankas ant kelių.

— Labai gerai. Taigi. Jeigu tai nutarta... ko gero, būsiu užmiršęs, apie ką ketinome šįryt kalbėtis?

Sesers galva dar sykį vos pastebimai trūkteli ir, palinkusi virš savo krepšio, ji išsitraukia kažkurį aplanką. Ima raustis po popierius, ir man atrodo, kad jai dreba rankos. Ji išsitraukia kažkokį lapą, bet ir vėl, nespėjus jai pradėti skaityti, Makmerfis atsistojęs iškelia ranką ir mindžikuoja nuo kojos ant kojos.

— Klausyyykit, — mąsliai nutęsia jis, ir ji, nustojusi raustis, sustingsta, tarsi ir ją, kaip tą juoduką rytą, būtų pavertęs akmeniu jo balsas. Kai ji sustingsta, mane vėl apima svaigulys. Kol Makmerfis kalba, įdėmiai ją stebiu.

— Klausyyykit, daktare, mirštu iš nekantrumo sužinoti, ką reiškia tas sapnas, kurį susapnavau aną naktį. Suprantate, jame buvau aš, bet kartu lyg ir ne aš, tarsi būčiau kas kitas, panašus į mane, tarsi... tarsi mano tėvelis! Taip, jį ir mačiau. Tai buvo tėvelis, nes kartais, kai aš išvysdavau save — tai yra jį — matydavau tą geležinį varžtą žandikaulyje, panašų į tą, kurį turėjo tėvelis...

— Jūsų tėvelio žandikaulyje — geležinis varžtas?

— Ne, jau išimtas, bet kadaise buvo, kai aš buvau dar vaikas. Jis gal dešimt mėnesių vaikščiojo su tuo dideliu metaliniu varžtu — vienas jo galas buvo čia, kitas — va kur! Viešpatie, jis buvo tikras frankenšteinas. Jis kažko susivaidijo lentpjūvėje su sandėlininku, ir tas šmaukštelėjo jam kirviu. Ė! Aš jums papasakosiu, kaip tai nutiko...

Jos veidas vis dar ramus, tarsi pati būtų išliejusi jį formoje ir nudažiusi taip, kaip panoro. Savimi pasitikintis, kantrus, nesutrikdomas. Nebetrūkčioja. Vis tas pat kraupus, šaltas veidas su įpresuota jame romia raudono plastiko šypsena; kakta glotni, lygi, be jokios raukšlelės, kuri rodytų silpnumą ar susirūpinimą; nudažytos ant tos kaukės žalios akys — plokščios, didelės; teptukas joms suteikė išraišką, kuri sako: „Aš galiu palaukti, galiu retkarčiais ir mažmožį nusileisti, bet aš moku laukti, būti kantri, rami ir savimi pasitikinti, nes žinau, kad galų gale vis tiek nugalėsiu“.

Man pasirodė, kad matau jos pralaimėjimą. Gal taip tik pasirodė, bet dabar suprantu, kad tai neturėjo jokios reikšmės. Ligoniai vogčiomis dirsčioja į ją, norėdami pamatyti, kaip ji reaguoja į tai, kad Makmerfis šitaip šeimininkauja per šį susirinkimą, ir jie supranta tai, ką suvokiau aš. Ji pernelyg didelė, kad ją įveiktum. Ji užima pusę kambario, lyg kokia japonpalaikių statula. Jos neišjudinsi iš vietos, nuo jos neapsiginsi. Šiandien ji čia pralaimėjo nedidelį mūšį, bet tai tik nereikšmingas mūšis dideliame kare, kurį ji kol kas laimi ir laimės toliau. Nereikia, kad Makmerfis sužadintų mums viltį, įviliotų į kokį kvailą žaidimą. Ji ir toliau skins pergales, kaip ir Sindikatas, nes ją remia visa Sindikato galia. Pralaimėdama ji nepralošia, o štai mūsų pralaimėjimai — jos pergalė. Norint ją įveikti, reikia nurungti ją ne du kartus iš trijų ar tris kartus iš penkių, o kassyk, kai su ja susikimbi. Vos tik prarasi budrumą ar vieną vienintelį kartą jai nusileisi, ji pasieks galutinę pergalę. Galų gale mes visi turėsime pralaimėti. Niekas to neišvengs.

Dabar ji įjungia rūko mašiną, ir rūko kamuoliai virsta kambarin taip greitai, kad aš nieko nebematau, vien jos veidą; rūkas vis tirštėja, ir darosi taip beviltiška ir bejėgiška, kaip prieš minutę buvo džiugu, — netgi beviltiškiau, nei buvo kada nors lig šiol, nes dabar aš žinau, kad prieš ją ir jos Sindikatą neatsilaikysi niekaip. Makmerfis turi ne daugiau galimybių atsilaikyti negu aš. Niekas neatsilaikys. Ir juo labiau galvoju apie tai, kad nieko neįmanoma padaryti, juo greičiau virsta kambarin rūkas.

Ir aš apsidžiaugiu, kai jis sutirštėja tiek, kad jame pasimetęs galiu atsipalaiduoti ir vėl būti saugus.

Trečia diena dieniniame kambaryje žaidžiamas „monopolis“. Visur namai ir viešbučiai, du stalai pristumti vienas prie kito — sandoriams ir nupaišytiems pinigams. Makmerfis prikalbino juos mokėti po centą už kiekvieną banko išduotą dolerį — taip, girdi, būsią įdomiau žaisti — tad dėželė prigrūsta monetų.

— Tavo eilė mesti kauliukus, Čezvikai.

— Luktelėkit, kol jis dar nemetė. Ko reikia norint nusipirkti tuos viešbučius?

— Reikia keturių namų visuose vienodos spalvos sklypuose, Martini. Žaidžiam, velniai rautų.

— Luktelėkit.

Kitoje stalo pusėje, lyg vėjui papūtus, į visas puses ima lakstyti raudoni, žali ir geltoni nupaišyti pinigai.

— Velniai rautų, tu perki viešbutį ar šventi Naujuosius metus?

— Mesk, Čezvikai.

— Du po vieną! Nagi, Čezvikai, kur tu atsiduri? Ar tik kartais ne mano Marvin Gardenze? Ar tik neteks tau sumokėti man... paskaičiuokime... tris šimtus penkiasdešimt dolerių?