Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Jis visko ima po antrą porciją ir merginai, virtuvėje pilstančiai kavą, paskiria pasimatymą — tada, kai bus išleistas, — o negrui virėjui pasako komplimentą: tokios gardžios kiaušinienės jis, girdi, dar nevalgęs. Su kukurūzų dribsniais duoda bananų: jis pasiima jų visą saują, sako juodukui nukniauksiąs vieną ir jam, nes šis atrodąs išbadėjęs; sanitaras nusuka žvilgsnį į stiklinį postą, kuriame sėdi Didžioji Sesuo, ir atsako, kad jiems neleidžiama valgyti su ligoniais.

— Draudžia skyriaus taisyklės?

— Šventa tiesa.

— Gaila, — nusilupęs tris bananus juodukui po pat nosimi vieną po kito sušlamščia ir priduria: — Jei tik panorėsi, kad nukniaukčiau tau iš valgyklos bananą, Šernai, — tik užsimink man.

Sukirtęs paskutinį bananą, Makmerfis papliaukši sau per pilvą, atsistoja ir pasuka prie durų: stambusis juočkis užtveria jam išėjimą ir sako, esą pagal taisykles visi ligoniai išeina kartu iš valgyklos pusę aštuonių. Makmerfis spokso į jį tarsi netikėdamas savo ausimis, paskui atsigręžia į Hardingą. Šis linkteli, tad Makmerfis tik gūžteli pečiais ir grįžęs atsisėda ant savo kėdės.

— Tikrai nenoriu pažeisti tų prakeiktų taisyklių. — Laikrodis ant valgyklos sienos rodo penkiolika po septynių: meluoja, kad mes tesėdime čia ketvirtį valandos — neabejoju: praėjo mažų mažiausiai valanda, kai mes čia. Visi baigė valgyti ir atsilošę laukia, kada didžioji laikrodžio rodyklė pajudės iki pusės aštuonių. Sanitarai išneša apdrabstytus daržovių padėklus, o du senius išveža apiplauti žarna. Bemaž pusė vyrų valgykloje padeda galvas ant rankų, taikydamiesi mažumą nusnūsti, kol sugrįš sanitarai. Kortų, žurnalų ir dėlionių nėra, tad daugiau veikti nėra ką — vien snausti ar stebėti laikrodžio rodykles.

Bet Makmerfis negali sėdėti rankas sudėjęs — jam knieti ką nors iškrėsti. Gal dvi minutes pastumdęs šaukštu maisto likučius po lėkštę, jis užsimano ko įdomesnio. Susikišęs nykščius į kelnių kišenes, jis atsilošia su visa kėde ir primerkęs vieną akį pažvelgia į laikrodį ant sienos.

— Žinot, — pasitrynęs pirštu randą ant nosies sako jis, — tas senas laikrodis primena man taikinius Fort Railio šaudykloje. Gavau ten savo pirmąjį medalį — už taiklumą. Mane vadindavo Makmerfiu-Taikliąja Ranka. Kas nori lažintis su manim iš vieno niekingo dolerio, kad pataikysiu šiuo sviesto gumulėliu į patį ciferblato centrą ar bent jau į ciferblatą?

Lažintis sutinka trys ligoniai. Jis uždeda gumulėlį sviesto ant peilio ir sprigteli. Gumulėlis prilimpa per gerą pusę sprindžio kairiau laikrodžio, ir visi šaiposi iš jo, kol jis sumoka ką pralošęs. Jie vis traukia per dantį — girdi, gal jį vadindavę Taikliąja Uodega, o ne Taikliąja Ranka, bet tuo metu apiprausęs daržoves grįžta mažasis juodukas, tad visi užsičiaupia ir įsmeigia akis į lėkštes. Sanitaras užuodžia, kad kažkas čia dedasi, bet nesupranta kas. Ko gero, jis taip ir nebūtų sužinojęs, bet senasis pulkininkas Metersonas besukiodamas galvą pamato tą prilipusį prie sienos gumulėlį ir rodydamas į jį leidžiasi pamokslauti, aiškinti mums kantriu, griausmingu balsu, tarsi jo žodžiai turėtų kokią prasmę:

— Svies-tas... tai res-pub-li-ko-nų partija...

Juodukas pažvelgia, kur rodo pulkininkas, o ten nuo sienos it kokia geltona sraigė šliaužia tas sviestas. Juodukas mirksėdamas žiūri į jį, bet neprataria nė žodžio ir net neatsisuka išsiaiškinti, kas jį ten prilipdė.

Makmerfis šnibžda kažką šalia sėdintiems ūmiesiems, baksnoja juos alkūne; netrukus jie visi pritariamai linkteli, o jis deda tris dolerius ant stalo ir atsilošia kėdėje. Visi atsigręžia ir stebi tą sviesto gumulėlį, šliaužiantį siena; jis pajuda, stabteli, kurį laiką sustingsta, paskui vėl šliaužia žemyn, palikdamas ant dažų žvilgantį pėdsaką. Niekas neprasižioja. Visi žvilgčioja čia į sviestą, čia į laikrodį, čia vėl į sviestą. Dabar laikrodis jau pajudėjo.

Sviestas pasiekia grindis gal trisdešimt sekundžių prieš pusę aštuonių, ir Makmerfis atgauna visus praloštus pinigus.

Juočkis atsitoki, nusisuka nuo sienos su riebaluotu rėžiu ir pareiškia, kad mes galime eiti; Makmerfis pėdina iš valgyklos, kišdamasis pinigus į kišenę. Jis uždeda rankas sanitarui ant pečių ir pusiau nusiveda, pusiau nusineša jį koridoriumi į dieninį kambarį.

— Žinai, bičiuli Šernai, pusė dienos jau praėjo, o aš dar ničnieko neišlošiau, tik atsiėmiau savo pinigus. Reikės ne juokais pasistengti. Gal ištrauk tą kortų kaladę, kurią laikai užrakinęs spintoje, — pažiūrėsiu, gal man pavyks peršaukti tą garsiakalbį.

Beveik visą rytą Makmerfis skuba atsilošti žaisdamas „akį“, bet šįkart ima ne cigaretes, o skolos raštelius. Porąkart jis perkelia kortų stalą į kitą vietą, kad mažiau girdėtųsi garsiakalbis. Aiškiai matyti, kad jis veda Makmerfį iš kantrybės. Galop jis eina prie seserų posto ir barbena į stiklo sieną, kol Didžioji pasisuka ant savo kėdės ir atidaro duris. Jis klausia, ar nebūtų galima kuriam laikui nutildyti tą pragarišką triukšmą. Dabar, grįžusi ant tos savo kėdės anapus stiklo sienos, ji vėl jaučiasi kaip niekad rami — joks laukinis pusnuogis, lakstantis po skyrių, nebeišmuš jos iš vėžių. Jos šypsena sustingusi, neištrinama. Užmerkusi akis ji purto galvą ir labai maloniu balsu atsako Makmerfiui:

— Ne.

— Ar negalėtumėt jį bent pritildyti? Nejaugi visa Oregono valstija kiaurą dieną po tris kartus per valandą turi klausytis, kaip Lorensas Velkas atlieka „Arbatėlę dviem“?! Jeigu ta muzika grotų kiek tyliau ir būtų galima girdėti, kiek stato kitoje stalo pusėje sėdintis žmogus, galėčiau organizuoti pokerį...

— Jums sakyta, misteri Makmerfi, kad skyriaus taisyklės draudžia lošti iš pinigų.

— Gerai, tuomet pritildykite tiek, kad galėtume lošti iš degtukų ar iš sagų klynui užsisegti — tik pritildykite tą pragaro mašiną!

— Misteri Makmerfi, — ji laukia, kol ramiu, mokytojišku tonu ištarti jos žodžiai įsmigs į sąmonę, ir tik paskui šneka toliau, žinodama, kad visi skyriaus ūmieji jų klausosi, — ar žinote, ką manau? Aš manau, kad jūs elgiatės labai savanaudiškai Ar nepastebėjote, jog šioje ligoninėje, be jūsų, esama ir kitų žmonių? Čia yra senukų, kurie visiškai negirdėtų radijo, jeigu jį pritildytum, pagyvenusių žmonių, kurie paprasčiausiai nesugeba skaityti, surinkinėti dėlionių ar kortomis išlošinėti iš kitų cigaretes. Tokie senukai kaip Metersonas ir Kitlingas be šitos muzikos, sklindančios iš garsiakalbio, nieko daugiau neturi. O jūs norite ją atimti! Mes kiek įmanydami stengiamės atsižvelgti į visus pasiūlymus bei pageidavimus, bet prieš pateikdamas savo pageidavimus, jūs galėtumėt bent akimirką susimąstyti apie kitus.

Makmerfis atsigręžia į chronių pusę ir supranta, kad jos žodžiuose yra tiesos. Nusiima kepurę, persibraukia pirštais plaukus, galop vėl atsisuka į ją. Jis ne blogiau už ją žino, kad visi ūmieji klausosi kiekvieno jų žodžio.

— Ką gi... aš niekad apie tai nepagalvojau.

— Taip ir maniau.

Jis timpteli kuokštą rudų plaukų, išlindusių pro žalios uniformos iškirptę, ir sako:

— Ką gi, gal tuomet mes galėtume žaisti kortomis kur kitur? Kuriame kitame kambaryje? Tarkim, tame, į kurį jūs sunešate stalus per tą susirinkimą. Juk šiaip jis visą dieną būna tuščias. Galėtumėt atrakinti tą kambarį kortuotojams, o senukai galėtų likti čia su savo radiju — ir visi būtų patenkinti.

Ji šypsosi, vėl užsimerkia ir ramiai papurto galvą.

— Žinoma, jūs galite kada nors pateikti šį pasiūlymą kitiems ligoninės personalo nariams, bet, ko gero, visi pritars man: mes nepajėgiame deramai prižiūrėti dviejų dieninių kambarių. Stinga darbuotojų. Ir prašyčiau nesiremti į stiklą: jūsų rankos riebaluotos, nuo jų stiklas tepasi, o tai papildomas darbas kitiems.