Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Atėjus rytui, Makmerfis pabunda anksčiau už mane — tai pirmas kartas nuo tada, kai čia gulėjo dėdė Žiulis Sienlipys, kad kas nors atsikeltų anksčiau nei aš. Žiulis buvo senas žilaplaukis suktas negras, įsivaizdavęs, kad juodukai sanitarai kasnakt parverčia pasaulį ant šono; jis išsprūsdavo iš lovos anksti rytą, norėdamas užklupti juos nusikaltimo vietoje. Aš, kaip ir Žiulis, keliuosi anksti, norėdamas pasižiūrėti, kokią aparatūrą jie vogčiomis neša į skyrių ar montuoja skutimosi kambaryje, tad dažniausiai koridoriuje būnu vienas su juodukais penkiolika minučių, kol išlipa iš lovos dar koks ligonis. Bet šį rytą, iškišęs galvą iš po antklodės, girdžiu išvietėje Makmerfį. Girdžiu jį dainuojant! Dainuoja taip, kad gali pamanyti, jog jis neturi šiame pasaulyje nė menkiausio rūpestėlio. Atsimušęs nuo betono ir plieno, jo balsas aidi aiškiai ir skambiai.

— Tavieji žirgeliai išalko per dieną, — jis mėgaujasi, kaip skamba jo balsas išvietėje, — tad sėski šalia ir pašerki juos šienu.

Makmerfis įkvepia oro, ir jo balsas pasidaro sodresnis, sustiprėja — net laidai sienose ima nuo jo vibruoti.

— Nesėsiu šalia ir nešersiu žirgeeeeelių, — tęsia jis aukštai, virpindamas stygas, o paskui nuleidęs balsą užbaigia: — Sudie, mylimoji, man metas į kelią.

Dainuoja! Visi lyg kuolu per galvą trenkti. Daugel metų šiame skyriuje tokio dalyko niekas negirdėjo. Beveik visi ūmieji miegamajame remiasi alkūnėmis į lovas ir mirkčiodami klausosi. Jie žvalgosi vienas į kitą, iš nuostabos pakėlę antakius. Kaip čia juodukai neužčiaupė jam burnos? Juk lig šiol jie dar niekam neleido kelti tokio triukšmo. Kodėl jie elgiasi su tuo naujoku kitaip nei su visais? Juk jis taip pat žmogus iš odos ir kaulų, kuris taip pat paliegs, pabals ir numirs kaip ir mes visi. Jis juk gyvena pagal tuos pačius įstatymus, negali būti nevalgęs, yra kamuojamas tų pačių rūpesčių ir todėl Sindikato yra taip pat lengvai pažeidžiamas kaip ir kiekvienas kitas, ar ne?

Tačiau naujokas kitoks, ir ūmieji tai mato, kitoks nei visi kiti, pasirodę šiame skyriuje per pastaruosius dešimt metų, kitoks nei visi, kuriuos jie pažįsta anapus. Galbūt jis taip pat lengvai pažeidžiamas, bet Sindikatas dar jo nesučiupo.

— Vežimas pakrautas, — dainuoja jis, — botagas delne...

Kaip jis sugebėjo išsisukti nuo apynasrio? Gal, kaip ir Pitui, Sindikatas nespėjo jam laiku įmontuoti reguliatorių? Gal jis augo kaip laukinukas, bastydamasis po visą šalį iš vienos vietos į kitą, jokiame mieste neišbūdamas ilgiau kaip kelis mėnesius, tad mokykla nespėjo jo prigriebti, o paskiau kirto mišką, lošė azartinius žaidimus, uždarbiavo atrakcionuose, bet visą laiką be perstojo keliavo — be jokios mantos, nė akimirkai nestabtelėdamas, — tad Sindikatas taip ir nenutaikė progos jam ką nors įmontuoti. Gal tuo viskas ir aiškintina: jis niekad nesileido Sindikato sugaunamas, kaip vakar rytą nesileido sugaunamas to juoduko su termometru, nes į judantį taikinį sunku pataikyti.

Žmona nezyzia naujo linoleumo. Pagyvenę giminaičiai netampo už skvernų, žvelgdami ašarotomis akimis. Nė vieno žmogaus, kuriuo reikėtų rūpintis, todėl jis yra pakankamai laisvas, o kitaip nebūsi geru sukčiumi. Ir juodukai neskuba bėgti į išvietę jo tildyti, ko gero, todėl, kad žino jį esant nesuvaldomą ir prisimena, kas tąkart nutiko Pitui, ir ką gali padaryti nevaldomas žmogus. Be to, jie mato, kad Makmerfis gerokai stambesnis už Pitą, tad jeigu tektų su juo susigrumti, įveikti galėtų nebent visi trys, ir dar netoliese turėtų stovėti Didžioji Sesuo su paruoštu švirkštu. Ūmieji linksi vienas kitam galvomis — štai kodėl, svarsto jie, juodukai neuždraudžia jam dainuoti, nors kiekvienam iš mūsų būtų uždraudę.

Išeinu iš miegamojo į koridorių kaip tik tuo metu, kai Makmerfis pasirodo iš išvietės. Jis užsidėjęs ant galvos kepurę, o šiaip nuogas, tik aplink strėnas apsijuosęs rankšluostį. Kitoje rankoje — dantų šepetukas. Sustojęs koridoriuje žvalgosi į visas puses ir stiebiasi ant pirštų galiukų, kad kuo mažiau šaltų pėdos nuo plytelėmis išklotų grindų. Nusižiūrėjęs mažiausiąjį sanitarą, prieina prie jo ir ploja per petį, tarsi jie būtų buvę draugai visą gyvenimą.

— Klausyk, bičiuli, ar negalėčiau gauti pastos dantims išsivalyti?

Nykštukiška juoduko galva pasisuka, ir jo nosis įsiremia į Makmerfio krumplius. Jis susiraukia, paskubomis apsidairo, kur kiti du sanitarai — dėl viso pikto — ir atsako, kad spinta atidaroma tik be penkiolikos septynios.

— Tokia tvarka, — sako jis.

— Aš gerai tave supratau — pastą laiko spintoje?

— Taip, užrakintą spintoje.

Juočkis mėgina toliau blizginti grindjuostes, bet toji ranka laiko surakinusi jam petį lyg kokie dideli raudoni veržtuvai.

— Sakai, užrakinę spintoje? Nagi nagi nagi, kodėl, tavo manymu, jie laiko pastą užrakinę? Ji juk nepavojinga, ar ne? Žmogaus ja nenunuodysi, ar ne? Smegeninės tūbele neperskelsi, kaip manai? Kodėl, tavo galva, tokį nekaltą daiktą kaip dantų pastos tūbelė jie laiko po užraktu?

— Tokia tvarka šiame skyriuje, misteri Makmerfi, štai kodėl, — pamatęs, kad šitoks paaiškinimas nepadarė Makmerfiui reikiamo įspūdžio, susiraukia, nepatenkintas ta ranka, spaudžiančia jam petį, ir priduria: — Kas, jūsų manymu, būtų, jei kiekvienas imtų valytis dantis kada užsimanęs?

Makmerfis paleidžia jo petį, timpteli rudos vilnos kuokštą ant savo krūtinės ir apmąsto ką išgirdęs.

— Aha, aha, aš berods suprantu, kur suki: skyriaus tvarka yra tiems, kurie negali valytis dantų po kiekvieno valgio.

— Dieve, nejaugi jūs nesuprantate?

— Taip, dabar suprantu. Tu sakai, žmonės ims valytis dantis kada užsigeidę.

— Taip, todėl mes ir...

— Dievuliau, jūs galit įsivaizduoti? Kažkas ims valytis dantis pusę septynių, kažkas dvidešimt po šešių, ir — ką gali žinoti? — kitas gal net šeštą. Taip, aš suprantu, ką tu nori pasakyti.

Aš stoviu prie sienos, ir Makmerfis man mirkteli virš jo pakaušio.

— Aš turiu nušveisti šitą grindjuostę, Makmerfi.

— Oi, nenorėjau tau trukdyti, — jis ima trauktis; ir juodukas pasilenkęs vėl pradeda šveisti, bet netrukus Makmerfis apsigalvoja, vėl priėjęs pasilenkia ir meta akį į skardinę, stovinčią sanitarui prie kojų. — Ė, pažiūrėk, kas gi čionai?

Juodukas pažvelgia žemyn.

— Kur žiūrėti?

— Į šitą skardinę, Šernai. Kas joje?

— Čia... muilo milteliai.

— Ką gi, paprastai aš valausi pasta, bet... — Makmerfis įkiša šepetuką į miltelius, pamakaluoja, ištraukia ir padaužo į skardinės šoną, kad nukratytų, — bet jie irgi kuo puikiausiai man tiks. Ačiū. Skyriaus tvarka užsiimsime vėliau.

Jis pasuka atgal į išvietę, ir vėl išgirstu dainą, tik jos žodžius suvelia ritmingai lyg variklio stūmoklis judantis jo šepetukas.

Juočkis stovi žvelgdamas jam pavymui, o skuduras suglebęs karo pilkoje jo rankoje. Po kurio laiko jis ima mirksėti, apsidairo ir pamatęs, kad į jį žiūriu, priėjęs nusitempia mane už pižamos kelnių gumos koridoriumi ir stumteli ton vieton, kurią tik vakar valiau.

— Štai! Kad tave kur paraliai, štai kur! Štai kur turi man dirbti, užuot žioplinėjęs kaip kokia niekam tikusi karvė! Štai kur! Štai kur!

Aš pasilenkiu ir imu šluoti atsukęs jam nugarą, kad nematytų manęs šypsantis. Man smagu, jog Makmerfis išvedė juoduką iš kantrybės, — retas taip moka. Tėtušis mokėdavo; kai pirmą kartą apsireiškė valdžios atstovai, norėdami papirkti jį, kad pasirašytų sutartį, jis stovėjo plačiai išsižergęs, nutaisęs bereikšmę miną ir prisimerkęs žiūrėjo į dangų. „Aure, kanadinės žąsys“. Valdžios vyrai pakelia akis, šlamindami popierius. „Apie ką jūs?.. Liepos mėnesį? Žąsų... ė... tokiu metų laiku nebūna. Ė, nebūna žąsų“.