Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Hardingas nesusigaudydamas pažvelgia į jį:

— Apie kokį triukšmą kalbi, misteri Makmerfi?

— Apie tą prakeiktą radiją. Kažkoks siaubas. Plyšoja nuo pat ryto, kai aš tik pasirodžiau. Tik nepradėk skiesti, esą jūs jo negirdite.

Hardingas pakreipia ausį lubų link.

— A, taip, vadinamoji muzika. Taip, sakyčiau, mes išties ją girdime, jei sutelkiame dėmesį, bet pakankamai susikaupęs gali išgirsti net kaip plaka tavo širdis, — jis nusišypso Makmerfiui. — Matai, ten groja įrašas, mano drauge. Radiją retai girdime — mat pasaulio naujienos gali paveikti visai ne gydomai. O šį įrašą mes visi girdėję tiek daug kartų, kad jis dabar paprasčiausiai prasprūsta pro ausis, — juk prie krioklio gyvenantys žmonės irgi netrukus ima nebegirdėti jo šniokštimo. Manai, gyvendamas krioklio pašonėje labai ilgai jį girdėtum?

(Aš vis dar girdžiu Kolumbijos upės krioklių šniokštimą ir visuomet jį girdėsiu — girdžiu, kaip džiaugsmingai suklykia Čarlis Lokio Pilvas, persmeigęs žeberklu stambią lašišą, girdžiu, kaip pliaukši žuvis vandenyje, kaip nuogi vaikai krykštauja lakstydami krantu, kaip šnekasi moterys prie žuvų džiovyklų... nors taip seniai visa tai buvo.)

— Tai jis nenutyla visą laiką — kaip krioklys? — teiraujasi Makmerfis.

— Kai miegame, išjungia, — atsako Čezvikas, — o šiaip visą laiką groja, šventa teisybė.

— Kad jį kur velnias! Aš paliepsiu tam juodašikniui išjungti, antraip kad spirsiu jam į tą storą subinę!

Makmerfis jau bekyląs, bet Hardingas paliečia jo ranką.

— Drauge, kaip tik už tokį pareiškimą čia apšaukia neramiu. Nejaugi tau taip knieti pralaimėti lažybas?

— Tai šitaip tai daroma? A? — žiūrėdamas į jį sako Makmerfis. — Spaudžiant? Neleidžiant nė cyptelėti?

— Taip jau yra.

Makmerfis iš lėto vėl sėdasi ant kėdės, sakydamas:

— Rupūžės.

Hardingas atsisuka į kitus ūmiuosius, susėdusius prie kortų stalo.

— Ponai, rodos, aš jau pastebiu, kaip visai nedidvyriškai ima nykti mūsų rudaplaukio kaubojaus iš televizoriaus ekrano stoicizmas.

Jis nusišypso anapus stalo sėdinčiam Makmerfiui. Naujokas linkteli jam, atlošęs galvą primerkia akį ir įsikiša į burną savo didžiulį nykštį.

— Sere, regis, mūsų profesorius Hardingas ima pernelyg savim pasitikėti. Išlošia porą partijų ir tariasi esąs gudrutis. Nagi nagi nagi. Štai jis sėdi, rodo man dviakės kraštą, o štai „Marlboro“ pakelis sako, kad jis pasiduoda... Oplia, jis mane pamato... Gerai, prapesoriau, še triakę. Dar vieną? Še dar vieną dviakę. Dar imsi, prapesoriau? Gal dvigubiname statymą, ar žaisime atsargiai? Dar vienas pakelis rodo, kad prapesorius nesutinka. Nagi nagi nagi, žiūrėk, prapesoriau, nepasisekė — dar viena dama, ir susikirtai — egzamino neišlaikei...

Iš garsiakalbio pasigirsta dar viena daina — garsi, skardi, iš akompanimento girdėti beveik vien tik akordeonas. Makmerfis meta akį į garsiakalbį ir ima plyšoti vis garsiau, kad jį perrėktų:

— ...olialia, gerai, kas kitas, velniai griebtų, žaidi — žaisk, sėdi — sėdėk... einu į tave!..

Iki pat pusės dešimtos, kai išjungia šviesas.

Būčiau galėjęs stebėti Makmerfį lošiant „akį“ visą naktį — kaip jis, be perstojo taukšdamas, dalija kortas, kaip juos mulkina, ir jie tiek pralošinėja, kad, rodos, dar kiek, ir mes kortas, bet paskui jis porą kartų pralaimi, kad jie vėl atgautų pasitikėjimą ir liktų prie stalo. Kartą jis padarė pertrauką norėdamas parūkyti, atsilošęs susinėrė rankas už galvos ir ėmė postringauti:

— Žinot, kas geriausias sukčius? Kas sugeba suprasti, ko žioplys nori, ir moka padaryti taip, kad šis pasijustų gaunąs tai, ko nori. Aš to išmokau, kai sezoną dirbau gastroliuojančiuose atrakcionuose. Prieina prie tavęs žioplys. Čiupinėte apčiupinėji jį akimis ir sakai sau: „Šitas mulkis nori jaustis esąs smarkuolis“. Taigi kaskart, kai jis ima kriokti, kad sukčiauji, imi virpinti kinkas — vaidini mirtinai išsigandusį ir lemeni: „Prašom atleisti, sere. Nieko baisaus. Dar kartą galite ridenti rutulius nemokamai“. Ir abu gaunate tai, ko norite.

Makmerfis pasvyra į priekį, ir jo kėdės kojos su trenksmu nusileidžia ant grindų. Jis paima kortų kaladę, perbraukia ją nykščiu, briauna padaužo į stalą, pasispjaudo nykštį ir smilių.

— Kaip supratau, jums, mulkiai, reikia tikrai riebaus statymo, kad jus sugundyčiau. Gerai. Dedu dešimt pakelių — šį lošimą žaisime iš jų visų. Oplia, einu į tave...

Ir atlošęs galvą kvatoja matydamas, kaip Jie skuba statyti cigaretes.

Tas kvatojimas aidėjo dieniniame kambaryje visą vakarą; kaskart dalydamas kortas jis laidė juokelius, stengdamasis, kad visi žaidėjai juoktųsi kartu su juo. Bet jie visi bijojo atsipalaiduoti — pernelyg ilgai buvo sukaustyti. Galop jis liovėsi mėginęs ir ėmė lošti iš rimtųjų. Gal porą kartų jiems pavyko jį aplošti, bet jis ir vėl atsilošdavo, ir cigarečių piramidės abipus jo nuolatos augo.

Paskui prieš pat pusę dešimtos jis vėl leido jiems išlošti — taip greitai leido susigrąžinti cigaretes, kad tie nė neprisiminė jas pralošę. Jis atiduoda paskutines dvi cigaretes, deda kortų kaladę ant stalo, atsidusęs atsilošia, kilsteli kepurės snapelį aukštyn, kad netrukdytų, — žaidimas baigtas.

— Ką gi, sere, truputį išlošk, visa kita pralošk — laikausi tokios taisyklės, — jis kinksi galvą velniškai nusiminęs. — Nežinau, „akis“ visados eidavo kaip iš pypkės, bet jūs, bičai, ko gero, man truputį per kieti. Jūs turite kažkokią paslaptingą gyslelę, tad man rytoj bus baugoka žaisti su tokiais vikruoliais iš pinigų.

Makmerfis neapgaudinėja savęs ir nesitiki, kad jie užkibs ant šitos meškerės. Jis paprasčiausiai leido jiems išlošti, ir mes visi, stebėję žaidimą, tai žinome, kaip ir tie, kurie su juo žaidė. Tačiau veiduose visų, kurie dabar šluojasi sau krūvą cigarečių, — ne išloštų, o tik atsiloštų, kadangi iš pradžių jos buvo jų — tokia pasitenkinimo šypsena, tarsi kiekvienas jų būtų sukčiausias kortuotojas nuo visos Misisipės krantų.

Du juodukai sanitarai, storulis ir Gyveris, išvaro mus iš dieninio kambario ir ant grandinėlės kabančiu rakteliu ima išjunginėti šviesas; juo tamsiau darosi skyriuje, juo didėja ir skaidrėja mažutės apgamuotos sesers akys. Atsistojusi savo posto tarpduryje, ji dalija prieš miegą tabletes vyrams, kurie vorele sliūkina pro ją. Jai sunkiai sekasi įsidėmėti, ką kuo šįvakar nuodyti, ir ji net nelabai žiūri, kur pila vandenį. Jai neleidžia susikaupti tas besiartinantis stambus rudaplaukis vyras su bjauria kepure ir baisiu randu. Ji stebi, kaip Makmerfis eina nuo kortų stalo užtemdytame dieniniame kambaryje, didele pūslėta ranka pešiodamas rudų plaukų kuokštą, styrantį iš pataisos darbų ūkio marškinių iškirptės, ir iš to, kaip ji atatupsta ima trauktis jam priėjus prie posto durų, suprantu, kad Didžioji Sesuo tikriausiai bus ją įspėjusi dėl naujoko. („Oi, vos nepamiršau vieno dalyko, prieš palikdama skyrių jūsų žinioje, mis Pilbou. Matot tą naujoką — sėdi ana ten, tas su neskoningomis rudomis žandenomis ir plėštinėmis žaizdomis veide? Turiu pagrindą manyti, kad jis yra lytinis maniakas“.)

Makmerfis mato, kad ji žiūri į jį išsigandusi, išpūtusi akis, tad įkiša galvą į postą, iš kurio ji dalija tabletes, ir susipažindamas draugiškai iki ausų išsišiepia. Nuo tos šypsenos ji taip sutrinka, kad išmeta ąsotį su vandeniu sau ant kojos. Ji sucypia ir pašoka ant vienos kojos; jos ranka trukteli, ir tabletė, kurią buvo beduodanti man, išlėkusi iš puodelio krenta tiesiai į jos uniforminio chalato iškirptę, kur tas apgamas lyg vyno upė nuteka žemyn į slėnį.