Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Ir Hardingas mosteli ranka stiklo kabinos pusėn. Visi pasukę galvas žiūri. Ji sėdi ten žvelgdama pro stiklo sieną ir, kažkur paslėpusi magnetofoną, viską įrašinėja — jau kuria planus, kaip įpinti tai, ką sužinojo, į savo veiksmų programą.

Sesuo pamato, kad visi į ją žiūri, linkteli galvą, ir ligoniai nusisuka. Makmerfis nusiima kepurę ir suleidžia pirštus į savo rudus gaurus. Dabar visi žiūri į jį laukdami atsakymo, ir jis tai suvokia. Jaučia pakliuvęs į spąstus. Tada vėl užsimauna kepurę ir pasitrina randą ant nosies.

— Jeigu norėjai paklausti, ar aš galėčiau užvaryti tai senai susnai — kažin...

— Ji ne tokia jau bjauri, Makmerfi. Jos veidas visai gražus ir gerai išsilaikęs, o krūtys — gan įspūdingos; tai matyti, nors ir kaip ji stengiasi paslėpti jas tuo visai nemoterišku apdaru. Jaunystėje ji tikriausiai buvo ganėtinai graži moteris. Taigi, kad išsiaiškintume kieno tiesa, įsivaizduok, ar galėtum jai užvaryti, jei ji būtų ne sena, o jauna ir graži kaip Elena?

— Nežinau, kas ta Elena, bet suprantu, kur tu suki. Ir tu, dievaži, teisus. Negalėčiau išbarškinti tos sustingusio veido senės, net jeigu ji būtų graži kaip Merilina Monro.

— Taigi. Ji laimėjo.

Tokios tokelės. Hardingas atsilošia, o visi laukia, ką dabar pasakys Makmerfis. Šis pasijunta priremtas prie sienos. Kurį laiką apžiūrinėja veidus aplinkui, paskui gūžteli pečiais ir atsistoja nuo kėdės.

— Velniai rautų, man ant to nusišvilpt.

— Teisingai — nusišvilpt.

— Ir aš visai nenoriu, kad kokia sena seselė maniakė gaudytų mane su trim tūkstančiais voltų. Juolab kad iš to man jokios naudos — tik nuotykį patirčiau.

— Gerai sakai.

Hardingas laimėjo ginčą, bet neatrodo, kad kas labai tuo džiaugtųsi. Makmerfis susikiša nykščius į kišenes ir mėgina nusijuokti.

— Taigi, sere. Nesu girdėjęs, kad kas siūlytų dvidešimties dolerių premiją už kiaušių draskytojos išbarškinimą.

Jis išsišiepia po šio savo sąmojo, visi klausytojai taip pat, bet jie nesidžiaugia. Aš patenkintas, kad Makmerfis vis dėlto ketina elgtis apdairiai ir nelįsti ten, kur pralaimėjimas neišvengiamas, bet aš suprantu, ką jaučia vyrai; man pačiam irgi nesmagu. Makmerfis užsidega dar vieną cigaretę. Vyrai nesiskirsto — atsistoję nejaukiai šypsosi. Makmerfis vėl pasikaso nosį, nusigręžia nuo apspitusių jį veidų, dar kartą pasižiūri į Seserį ir prikanda lūpą.

— Bet tu sakei... kad nusiųstų į tą kitą skyrių tik tada, jei išvestų tave iš pusiausvyros? Jei kaip nors tave palaužtų, ir tu galop imtum ją keikti, iškultum langą ar ką panašaus iškrėstum?

— Jei padarytum ką nors tokio.

— Tu įsitikinęs tuo, ar ne? Mat čia man šovė tokia mintis, kaip jus šauniai apipešioti, paukšteliai, bet nenoriu apsišauti. Aš vargais negalais ištrūkau iš anos skylės ir nenoriu nuo vilko užbėgti ant meškos.

— Jokių abejonių. Ji bejėgė, jei neiškreti ko nors, už ką tikrai būtum vertas neramių pamišėlių skyriaus ar elektros šoko terapijos. Jeigu būsi pakankamai tvirtas ir nesileisi jos išvedamas iš pusiausvyros, ji nieko negalės tau padaryti.

— Tad jeigu aš gražiai elgsiuos ir neišdėsiu jos į šuns dienas...

— Ar neišdėsi į šuns dienas kurio iš jos sanitarų...

— ...ar neišdėsiu į šuns dienas kurio iš jos sanitarų, ar neiškrėsiu kitos kokios kvailystės, ji nieko negalės man padaryti?

— Mes žaidžiame pagal tokias taisykles. Ji, aišku, nugali visuomet, mano drauge, visuomet. Ji pati neįveikiama, o kadangi laikas veikia jos naudai, galų gale ji įlenda kiekvienam į vidų. Štai kodėl ligoninės vadovybė laiko ją geriausia seserimi ir suteikia jai tiek valdžios. Ji meistriškai išvelka aikštėn virpantį libido...

— Velniop tuos niekus. Man tik rūpi, ar nėra pavojinga mėginti ją įveikti jos pačios ginklu? Jeigu būsiu su ja romus avinėlis, tai nors ir kokias užuominas laidyčiau, ji neįsius ir nelieps pasodinti manęs į elektros kėdę?

— Kol valdaisi, pavojus tau negresia. Kol tvardaisi ir neduodi jai dingsties reikalauti, kad tave uždarytų neramių pamišėlių skyriuje ar gydytų elektros šoku, tau pavojus negresia. Bet svarbiausia sąlyga — tvardytis. O tu? Su tais rudais plaukais ir juoda biografija? Kam save apgaudinėti?

— Gerai. Puiku, — Makmerfis patrina delnus. — Štai ką aš mąstau. Jūs, bičai, berods manote, kad jinai — tikra galiūnė. Kaip jūs ten sakėte: neįveikiama moteris. Norėčiau sužinoti, kiek iš jūsų tuo įsitikinę tiek, kad statytų už ją šiek tiek pinigų?

— Įsitikinę tiek?..

— Taigi aš ir sakau: statau penkis dolerius, kad per savaitę aš tą bobikę sutvarkysiu. Na, gudručiai, kas nori eiti su manim lažybų? Jeigu praeis savaitė, ir aš jos neprivarysiu iki tiek, kad ji nebesusigaudys ko norinti — šikt ar burokų rauti, — būsite išlošę.

— Tai tu eini lažybų? — Čezvikas stryksi nuo kojos ant kojos ir trina delnus, kaip ir Makmerfis.

— Tu teisus, kad tave kur velnias.

Hardingas ir dar keli sako nesuprantą.

— Viskas kuo paprasčiausia. Nieko čia tauraus ar sudėtingo. Aš mėgstu azartinius lošimus. Ir mėgstu laimėti. Ir manau galįs laimėti šias lažybas. Pendltono pataisos ūkyje vyrai galų gale nesilažindavo su manim net iš variokų, nes aš visuomet išlošdavau. Tiesą sakant, viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko aš veržiausi čia atsiunčiamas, buvo ta, kad man reikėjo naujų mulkių pinigams melžti. Prisipažinsiu: prieš čionai atvykdamas, aš šį bei tą sužinojau apie šią gydyklą. Bemaž pusė jūsų, vyrukai, gaunate pašalpą — po tris ar keturis šimtus dolerių per mėnesį, bet jie tik dulka, nes visiškai neturite kur jų išleisti. Nusprendžiau tuo pasinaudoti ir praturtinti tiek savo, tiek jūsų gyvenimą. Nemulkinsiu jūsų. Aš esu lošėjas ir aš neįpratęs pralaimėti. Ir dar nesu sutikęs moters, kuri, mano vertinimu, būtų už mane pranašesnė — nesvarbu, ar su ja man atsistotų, ar ne. Gal laikas veikia jos naudai, bet aš jau seniai nesu patyręs pralaimėjimo.

Jis nusiima kepurę, pasuka ją ant piršto, pametėja į viršų ir kuo vikriausiai sugauna už nugaros kita ranka.

— Dar štai kas: aš atsidūriau čia todėl, kad taip suplanavau — viskas labai aišku ir paprasta. Mat čia geriau negu pataisos darbų ūkyje. Mano supratimu, aš nesu beprotis, o jeigu kada ir buvau, tai to nejutau. Jūsų Sesuo to nežino. Ji nesitikės turinti reikalą su žaibiškos mąstysenos žmogumi, o aš tikrai toks esu, todėl įgysiu pranašumą, ir tai man patinka. Taigi statau penkinę kiekvienam iš jūsų, jei per savaitę nepadarysiu taip, kad ta Sesuo lakstys kaip į pasturgalį įgelta.

— Aš vis dėlto nesu įsitikinęs...

— Būtent. Lakstys kaip į pasturgalį įgelta. Ar lyg kelnaitėse būtų dyglys. Įsiutinsiu ją. Tiek įerzinsiu, kad ji subyrės per tas dailias siūlytes ir parodys nesanti tokia neįveikiama, kaip jums atrodo. Per vieną savaitę. Leisiu jums patiems nuspręsti, ar aš laimėjau, ar ne.

Hardingas išsitraukia pieštuką ir kažką užsirašo bloknote, kuriame rašė „pinoklio“ rezultatus.

— Štai dešimties dolerių vekselis iš tų pinigų, kurie mano pavarde dulka saugykloje. Esu pasiryžęs sumokėti dvigubai, kad tik pamatyčiau įvykstant šį neįtikėtiną stebuklą.

Metęs akį į popierėlį, Makmerfis jį sulanksto.

— Ar kuris kitas iš jūsų, bičai, yra pasiryžęs už tai mokėti?

Kiti ūmieji išsirikiuoja vorele ir vienas po kito rašo bloknote. Jiems baigus, jis pasiima popieriaus lapelius, krauna juos krūvelėn ant savo delno ir prispaudžia stambiu sudiržusiu nykščiu. Matau, kaip krūvelė ant jo delno išauga. Makmerfis nužvelgia besilažinančius.