Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Tiesiai tau per kiaušius. Ne, toji Sesuo ne kokia višta pabaisa, bičiuli. Jinai — kiaušių draskytoja. Tokių kaip ji mačiau galybę, senų ir jaunų, vyrų ir moterų. Mačiau jų visuose šalies kampeliuose, įstaigose ir šeimose. Tai žmonės, kurie stengiasi padaryti tave silpną, kad priverstų tave šokti pagal jų dūdelę, laikytis jų taisyklių, gyventi taip, kaip jie nori. O lengviausia palaužti — padarius tave silpną, smogiant tau ten, kur labiausiai skauda. Ar tau per muštynes niekad nėra įspyrę keliu į klyną, bičiuli? Atsijungi kuo gražiausiai, ar ne? Nieko nėr blogiau. Tave apima šleikštulys, išgaruoja visos jėgos. Jeigu grumiesi su vyruku, kuris nori laimėti ne tapdamas už tave stipresnis, o padarydamas tave silpnesnį — sek jo koją, nes jis spirs tau į tarpukojį. Ta sena susna taip ir daro — taiko tau įspirti į tarpukojį.

Hardingo veidas vis dar perbalęs, bet jis vėl suvaldė savo rankas: jos skeryčiojosi priešais jį, stengdamosi nublokšti į šalį tai, ką šnekėjo Makmerfis.

— Mūsų mieloji mis Rečid? Mūsų brangusis, švelnusis, besišypsantis gailestingumo angelas motušė Rečid — kiaušių draskytoja? Tai visiškai neįtikėtina, drauge.

— Bičiuli, netaukšk man niekų apie tą švelniąją, mieląją motušę. Gal ji ir motušė, bet didumo sulig klėtimi, o kieta kaip įrankinis plienas. Jinai mane šįryt apmovė, ir aš tikėjau, kad ji geraširdė motušė, kokias tris minutes, bet ne ilgiau. Nemanau, kad nors vienas iš jūsų neperkando jos per pusę metų ar bent jau per metus. Jergutėliau, visokiausių kalių esu prisižiūrėjęs, bet šitai lygių nėra.

— Kalė? Bet ką tik ji buvo kiaušių draskytoja, paskui — susna, o gal višta? Tavo metaforos viena kitai prieštarauja, mano drauge.

— Velniop visus tuos tauškalus. Jinai ir kalė, ir susna, ir kiaušių draskytoja, tad neapsimetinėk — tu supranti, ką aš turiu galvoj.

Hardingo galva ir rankos dabar juda kaip niekad greitai, lyg kokiame pagreitintame gestų, šypsnių, grimasų ir šnairų žvilgsnių filme. Juo labiau jis stengiasi tą filmą sustabdyti, juo greičiau jis sukasi. Kai jis nesistengia kontroliuoti veido ir rankų ir tie juda kaip tinkami, į jo mimiką ir gestus malonu žiūrėti, bet kai jais susirūpina ir mėgina juos valdyti, tampa pašėlusiai trūkčiojančia marionete, šokančia kažkokį nervingą šokį. Jo judesiai darosi vis greitesni, ir žodžius jis ima berti greičiau, tarsi nenorėdamas nuo jų atsilikti.

— Matai, mano drauge misteri Makmerfi, mano bičiuli psichopate, mūsų mis Rečid — tikras gailestingasis angelas, stačiai visi tai žino. Ji nesavanaudiška lyg vėjas ir diena iš dienos, ištisas penkias dienas per savaitę, triūsia visų labui, nesulaukdama jokio dėkingumo. Tam reikia narsos, mano drauge, narsos. Tiesą sakant, iš tam tikrų šaltinių — negaliu jų atskleisti, tegaliu pasakyti, kad Martinis nemažai laiko būna su tais žmonėmis, — aš sužinojau, jog ji tarnauja žmonijai dar ir savaitgaliais, savanoriškai užsiimdama mieste labdaringa veikla. Paruošusi plataus asortimento labdaros siuntą — konservų, rišamąjį poveikį turinčio sūrio, muilo — įteikia ją kokiai vargingai jaunų sutuoktinių porai, vargais negalais suduriančiai galą su galu, — jo rankos šmėsčioja ore, iliustruodamos tai, ką jis pasakoja. — Įsivaizduokite ją, mūsų Seserį. Švelniai pabeldžia į duris. Rankose kaspinais papuoštas krepšys. Jaunieji sutuoktiniai iš džiaugsmo netekę žado. Vyras stovi išsižiojęs, žmona neslepia ašarų. Ji vertinamu žvilgsniu apžiūri jų būstą. Pažada atsiųsti pinigų — taip, skalbimo milteliams. Pastato krepšelį kambario viduryje. Ir kai mūsų angeliškoji Sesuo išeina — siųsdama oro bučinius, dangiškai šypsodama — ji tokia apsvaigusi nuo saldaus žmogiškojo gerumo pieno, kurio pritvinkdė jos didelę krūtinę kilnus poelgis, kad netveria savyje iš to didžiadvasiškumo. Netveria savyje, girdi? Stabtelėjusi tarpduryje, ji priglaudžia drovią jaunamartę ir duoda jai dvidešimt savo pačios dolerių, sakydama: „Eik, vargše, pusalkanis vaikeli, ir nusipirk padorią suknutę. Aš suprantu, kad tavo vyras negali sau to leisti, tad paimk šiuos pinigus ir eik“. Ir porelė lieka amžinai skolinga jai už dosnumą.

Jis ėmė kalbėti vis greičiau, ir gyslos iššoko jam ant kaklo. Kai jis nuščiūva, skyriuje stoja mirtina tyla; girdžiu tik ritmingai besisukančių detalių šnaresį — tikriausiai kur nors paslėptas magnetofonas visa tai įrašinėja.

Hardingas apsidairo, pamato, kad visi jį stebi, ir mėgina nusijuokti. Iš burnos pasigirsta garsas, tarsi kas trauktų vinį iš žalios pušinės lentos: ik ik ik. Jis negali liautis. Grąžo rankas it musė ir užsimerkia nuo to klaikaus girgždesio, bet liautis negali. Tas juokas darosi vis šaižesnis, o galop Hardingas įtraukia oro ir užsidengia veidą rankomis.

— Ak, kokia kalė, kokia kalė, kokia kalė, — košia jis pro dantis.

Makmerfis uždega dar vieną cigaretę ir ištiesia jam; Hardingas ją paima netardamas nė žodžio. Makmerfis vis dar tyrinėja priešais sėdinčio Hardingo veidą — suglumęs ir nustebęs, tarsi pirmąsyk būtų išvydęs žmogaus veidą. Jis neatitraukia akių, o Hardingas ima rečiau trūkčioti ir krūpčioti, paskui atitraukia delnus nuo veido.

— Tu teisus, — sako Hardingas. — Visa tai tiesa, — jis nužvelgia kitus ligonius, kurie dabar jį stebi, — niekas neišdrįso atvirai to išsakyti, bet tarp mūsų nėra nė vieno, kuris taip nemanytų, kuris nežiūrėtų į ją ir visą šitą nesąmonę taip kaip tu — kuris nejaustų to kažkur giliai savo įbaugintoje menkutėje sieloje.

— Na, o kaip tas bezdalius daktaras? — susiraukęs klausia Makmerfis. — Gal jis ir bukokas, bet ne tiek, kad nematytų, kaip ji paėmė vadžias į savo rankas ir ką išdarinėja.

Hardingas giliai užtraukia dūmą ir išleidžia jį tarp žodžių.

— Daktaras Spaivis... lygiai toks pat kaip mes visi — jis puikiai supranta savo nevisavertiškumą. Jis išsigandęs, beviltiškai besiblaškantis, silpnas triušelis, visiškai nesugebantis vadovauti šiam skyriui be mis Rečid paramos, ir pats tai žino. O blogiausia, kad jinai suvokia jį tai žinant, ir kiekviena proga jam tai primena. Kiekvieną kartą, aptikusi kokią klaidelę jo dokumentacijoje ar diagramose, kiša jam panosėn.

— Tikrai taip, — sako Čezvikas prieidamas prie Makmerfio, — kaišioja mums panosėn mūsų klaidas.

— Kodėl jis neišmeta jos iš darbo?

— Šioje ligoninėje, — paaiškino Hardingas, — daktaras neturi teisės samdyti darbuotojus ar juos atleisti. Tokią galią turi prižiūrėtoja, o ji — sena mis Rečid draugė; jos prieš karą kartu dirbo medicinos seserimis armijoje. Mes esame matriarchato aukos, mano drauge, ir daktaras prieš jį toks pat bejėgis kaip ir mes. Jis žino, kad užteks Rečid paimti ragelį to telefono, kurį matai greta jos, paskambinti prižiūrėtojai ir užsiminti, kad daktaras labai dažnai užsakinėja demerolį...

— Luktelėk, Hardingai, aš nesuprantu to profesinio žargono.

— Demerolis, mano drauge, yra sintetinis opiatas, prie kurio priprantama dusyk greičiau negu prie heroino. Gydytojai gan dažnai ima jį vartoti.

— Tas bezdalius — narkomanas?

— Tikrai nežinau.

— Tai kodėl jinai turėtų jį kaltinti...

— Ak, tu neįdėmiai manęs klausaisi. Jinai nekaltina. Jai pakanka užsiminti, užsiminti ką nors negera — supranti? Nieko šiandien nepastebėjai? Ji pasišaukia žmogų prie seserų posto durų ir atsistojusi ten klausia apie popierinę servetėlę, aptiktą po jo lova. Ji paklausia, ne daugiau. O jis, kad ir ką atsakytų, jaučiasi jai meluojąs. Jeigu aiškina valęs su ja plunksnakotį, ji atsako: „A, plunksnakotį“, o jeigu jis aiškina sloguojąs, ji sako: „A, sloga“ ir, palinksėjusi savo dailia žila ševeliūra, metusi savo dailią šypsenėlę, apsisukusi grįš į seserų postą, o žmogelis atsistojęs suks galvą, kam jis iš tikrųjų panaudojo tą servetėlę.