Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Porą kartų per susirinkimą Makmerfis palinksta į priekį, tarsi norėdamas ką sakyti, bet apsigalvoja ir vėl atsilošia. Jo veide justi sąmyšis; jam darosi aišku, kad čia vyksta kažkas keista, bet negali suvokti — kas būtent. Pavyzdžiui, kodėl niekas nesijuokia. Antai jis neabejojo, kad pasigirs juokas, kai jis paklausė Raklio: „Kieno žmoną?“, bet niekas nė nešyptelėjo. Sienos taip standžiai suspaudusios orą, kad juoktis neįmanoma. Vieta, kurioje vyrai neatsipalaiduoja ir nesijuokia, yra keista, lygiai kaip keista yra ir tai, kad jie visi nusileidžia tai išsišiepusiai pagyvenusiai motušei miltų baltumo veidu, pernelyg ryškiai dažytomis lūpomis ir pernelyg dideliais buferiais. Tad jis galvoja mažumą palauksiąs ir pažiūrėsiąs, kas gi dedasi šioje naujoje vietoje, prieš pats įsitraukdamas į čia vykstantį žaidimą. Sumanus lošėjas laikosi geros taisyklės: pirma kurį laiką stebėk kitus žaidžiant ir tik paskui pats imk kortas į rankas.

Esu girdėjęs tą gydomosios grupės teoriją tiek daug kartų, kad galiu ją pakartoti ne tik nuo pradžios iki galo, bet ir atvirkščiai: žmogus turįs išmokti bendrauti kolektyve, tik tuomet jis galėsiąs funkcionuoti normalioje visuomenėje; kolektyvas galintis padėti žmogui, parodydamas, kuo jis nepritampa; tai, kas esąs psichiškai sveikas ir kas ne, sprendžianti visuomenė, tad privalai pasitempti. Ir panašūs niekai. Kaskart skyriuje pasirodžius naujam ligoniui, daktaras visa galva pasineria į tą teoriją; tai bene vienintelis kartas, kai jis perima iniciatyvą ir vadovauja susirinkimui. Jis aiškina, esą gydomosios grupės tikslas — sukurti demokratišką skyrių, kuriam visiškai vadovautų ligoniai ir jų balsas; jie turį stengtis ugdyti dorus piliečius, kurie būtų verti grįžti anapus, į laisvą visuomenę. Išsipasakokite ir apsvarstykite kolektyve, ragina jis, menkiausius nepasitenkinimus, nusiskundimus, pageidavimus, neleiskite jiems graužti jūsų iš vidaus. Be to, savo aplinkoje jūs turite jaustis taip laisvai, kad galėtumėt nesivaržydami aptarinėti savo emocines problemas kitų ligonių ir medicinos personalo akivaizdoje. O išgirdę savo draugą ką kalbant per kasdienį pašnekesį, užrašykite jo žodžius žurnale — tegul perskaito medicinos personalas. Tai ne skundimas — tai pagalba savo artimui. Iškelkite aikštėn tas senas nuodėmes, kad būtų galima visiems matant nuo jų apsivalyti. Dalyvaukite grupinėse diskusijose. Padėkite sau ir savo draugams pasinerti į pasąmonės paslaptis. Tarp draugų neturi būti paslapčių.

Paprastai jis baigia sakydamas, esą mūsų tikslas — sukurti šioje gydykloje demokratišką, laisvą atmosferą, kiek įmanoma panašesnę į tą, kuri vyravo ten, kur mes gyvenome anksčiau, šiapus sukurti pasaulėlį, kuris būtų ano, didžiojo pasaulio, prototipas, pagamintas laikantis mastelio, prototipas pasaulio anapus, kur vieną gražią dieną mes vėl užimsime savo vietą.

Gal jis norėtų pasakyti ką daugiau, bet maždaug tuo metu Didžioji Sesuo paprastai jį nutildo; pasinaudojęs pertraukėle, mūsų Pitas atsistoja ir, mataruodamas tą sumaigytą varinę savo puodynę, ima visiems skųstis, koks jis pavargęs; sesuo paliepia kam nors jį raminti, kad būtų galima tęsti susirinkimą; Pitas paprastai nuraminamas ir susirinkimas tęsiamas. Kiek pamenu, tik vieną vienintelį kartą, prieš ketverius ar penkerius metus, viskas pakrypo kitaip. Daktarui baigus postringauti, iškart prašneko Sesuo:

— Nagi, kas pradės? Išsipasakokite tas senas paslaptis.

Po šio klausimo visi ūmieji nustėro, ir dvidešimt minučių ji sėdėjo tylėdama, lyg tuoj tuoj užkauksianti elektros signalizacijos sirena, sėdėjo laukdama, kad kas ims pasakoti ką nors apie save. Jos akys gręžiojosi nuo vieno prie kito nenumaldomai it švyturio žiburys. Ištisas dvidešimt minučių kambarį kaustė tyla, o visi ligoniai pastirę nekrustelėdami sėdėjo savo vietose.

Dvidešimčiai minučių praėjus, ji pasižiūrėjo į savo laikrodį ir tarė:

— Jūs norite pasakyti, kad tarp jūsų nėra nė vieno, padariusio poelgį, apie kurį niekad neprisipažino? — ji įkišo ranką į krepšį, norėdama ištraukti žurnalą. — Nejaugi teks peržiūrėti senus įrašus?

Tie jos žodžiai kažką įjungė, kažkokį akustinį prietaisą sienose, suderintą taip, kad imtų veikti kaip tik šiems žodžiams išlėkus iš jos lūpų. Ūmieji įsitempė ir visi kaip vienas prasižiojo. Lakstantis jos žvilgsnis įsmigo į pirmą vyrą prie sienos.

— Aš apiplėšiau degalinės kasą, — pralemeno jis.

Jos žvilgsnis nuslinko prie kito ligonio.

— Aš mėginau pasiguldyti savo jaunesniąją sesutę.

Kaskart jai pasukant akis, pasigirsdavo spragtelėjimas, nuo kurio vyrai krūptelėdavo nelyginant taikiniai šaudykloje.

— Aš... kartą... norėjau pasiguldyti brolį.

— Aš užmušiau katę, būdamas šešerių metų. Dieve, atleisk, aš užmušiau ją akmenimis ir pasakiau, kad tai padarė kaimynas.

— Aš pamelavau, kad tik mėginau, iš tikro aš permiegojau su seserim!

— Ir aš! Ir aš!

— Aš taip pat! Aš taip pat!

Viskas ėjo geriau, negu ji svajojo. Jie visi rėkė, stengdamiesi pranokti vienas kitą, atskleisdami vis baisesnes savo nuodėmes ir taip įsismaginę pasakojo dalykus, po kurių nebegalės pažvelgti vienas kitam į akis, kad nebūtum jų sustabdęs. Po kiekvieno prisipažinimo Sesuo linktelėdavo ir tardavo: „Taip, taip, taip“.

Tuomet pašoko mūsų Pitas.

— Aš pavargau! — suriko jis stipriu, piktu variniu balsu — lig tol jo balsas dar niekad taip neskambėjo.

Visi nuščiuvo kažko susigėdę. Tarsi jis staiga būtų pasakęs kažką tikro, teisingo ir svarbaus, prieš ką nublanko visi vaikiški jų šūkčiojimai. Didžioji Sesuo įsiuto. Ji atsigręžusi sužaibavo į jį akimis; šypsena pavirto gaižia grimasa — viskas taip gerai jai klojosi.

— Kas nors pasirūpinkite vargšu misteriu Bančiniu, — paliepė ji.

Atsistojo du ar trys ligoniai. Mėgino jį nuraminti plekšnodami per petį, bet Pitas nesileido raminamas.

— Pavargau! Pavargau! — be perstojo šaukė jis.

Galų gale Sesuo pasikvietė vieną iš juodųjų sanitarų išvesti Bančinį iš kambario jėga. Ji pamiršo, kad juodukai tokių žmonių kaip Pitas nesuvaldo.

Pitas buvo chronius visą gyvenimą. Nors į ligoninę jis pateko būdamas jau per penkiasdešimt, visą laiką buvo chroniškas. Jo galvoje du dideli įdubimai, po vieną abiejose pusėse, kur gydytojas, buvęs prie jo motinos gimdymo metu, įmygo jam kiaušą, mėgindamas ištraukti laukan. Pitas pažvelgė iš motinos įsčių, pamatė gimdymo kambaryje jo laukiančią aparatūrą ir suvokė, kur jį nori išleisti, tad kabinosi už visko, kas pasitaikė po ranka, kad tik atitolintų savo gimimą. Daktaras sukišo į vidų bukas ledų žnyples, suspaudė jomis Pitui galvą, truktelėjęs išvilko jį laukan ir nusprendė, kad viskas gerai. Tačiau Pito galva dar tik formavosi, ji buvo minkštutė lyg molis, o kai sukietėjo, joje liko tie du žnyplių padaryti įdubimai. Todėl jis buvo apykvailis, ir jam reikėdavo sukaupti visas jėgas, visą valią, norint atlikti užduotį, su kuria lengvai susidorodavo šešerių metų vaikas.

Bet tas kvailumas išėjo jam į naudą: jis išsisuko nuo Sindikato gniaužtų. Sindikatas nesugebėjo suteikti Pitui norimą pavidalą, tad leido jam įsitaisyti į paprastą darbą prie geležinkelio; visa, ką jis turėjo daryti — tai sėdėti iš lentų sukaltame namelyje kažkur baisiame užkampyje prie vienintelio iešmo ir mojuoti raudonu žibintu traukiniams, jei iešmas būdavo perjungtas vienaip, žaliu — jei kitaip ir geltonu — jei iš kitos pusės važiuodavo kitas traukinys. Ir jis dirbo tą darbą vienui vienas prie to iešmo, sukaupęs visas jėgas, visus sugebėjimus, kurių neįstengė išmušti jam iš galvos. Jam niekad neįmontavo jokių valdymo prietaisų.