Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Gal todėl tiek daug ir juokiasi — kai kurie plaukeliai vis dėlto palenda po apykakle ir jį kutena.

Jis vedžioja šias ekskursijas — rimtas moteris su sportinio kirpimo švarkais, — jos linkčioja, kai jis rodo, kiek daug gerų permainų čia įvyko metams bėgant. Jis parodo televizorių, didelius oda trauktus minkštasuolius, higieniškus geriamo vandens fontanėlius, o paskui jie visi nueina kavos į slaugių postą. Kartais jis pasirodo vienas ir atsistojęs dieninio kambario viduryje ploja delnais (girdėti, kad jie drėgni) — suploja du ar tris kartus, kol jie sulimpa, paskui sudeda po smakru tarsi maldai ir ima suktis ratu. Be perstojo sukasi ten, kambario viduryje, padūkusiomis, pamišėliškomis akimis spokso į televizorių, naujus paveikslus ant sienų, fontanėlį ir juokiasi.

Jis niekad nepaaiškina mums, ką juokinga matąs, o man juokinga tik tai, kad jis šitaip be perstojo sukasi lyg guminis žaisliukas — rodos, stumtelėsi, o jis iškart atsities, nes jo apačioje įtaisytas svoris, ir vėl ims skrieti ratu. Jis niekad niekad nepažvelgs ligoniams į akis...

Dešimtą keturiasdešimt, keturiasdešimt penkios, penkiasdešimt ligoniai laksto į elektros, darbo ir fizioterapijos kabinetus, į keistus kambarėlius, kurių sienos visuomet skirtingo aukščio, o grindys nehorizontalios, ir grįžta atgal. Mechanizmai aplinkui įsibėgėja, ima tolygiai dūgzti.

Skyriuje gaudžia taip, kaip kadaise girdėjau gaudžiant medvilnės fabrike, kai mūsų amerikietiško futbolo komanda žaidė su viena Kalifornijos vidurine mokykla. Kartą po sėkmingo sezono miesto šulai, mūsų komandos gerbėjai, pajuto tokį pasididžiavimą ir tokią euforiją, jog nupirko mums bilietus lėktuvu į Kaliforniją, kad galėtume sužaisti ten su mokyklos komanda, dalyvaujančia čempionate. Atskridę į miestą, mes turėjome apsilankyti kokiame pramonės objekte. Mūsų treneris įrodinėdavo, esą sportas turįs pažintinę reikšmę, nes kelionėse sužinai daug naujo, tad per kiekvieną komandos išvyką prieš rungtynes nuvesdavo mus į kokią pieninę, burokus auginantį ūkį ar konservų fabriką. Kalifornijoje jis sumanė nuvesti mus į medvilnės fabriką. Beveik visi mano komandos draugai, metę akį į fabriką, grįžo į autobusą ir susėdę ėmė pliekti pokerį ant paguldytų lagaminų; aš pasilikau fabrike ir įsitaisiau kampe, kad netrukdyčiau juodaodėms merginoms, zujančioms staklių tarpueiliuose. Tas mechanizmų gausmas, žmonių klegesys, ritmingas judėjimas ėmė mane tarsi migdyti. Dėl to aš ir pasilikau kitiems išėjus, ir dar todėl, kad fabrikas kažkuo man priminė mūsų genties vyrus, kurie paskutinėmis kaimelio gyvavimo dienomis išėjo dirbti su akmenskalde užtvankos statyboje. Tas pats pašėliškas ritmas, tie patys monotoniško darbo užhipnotizuoti veidai... Norėjau išeiti kartu su komanda, bet nepajėgiau.

Buvo žiemos pradžios rytas, ir aš tebevilkėjau striukę — mes buvome gavę po striukę, kai laimėjome pirmenybes, — raudonai žalią su odinėmis rankovėmis ir kamuolį vaizduojančia emblema ant nugaros su mūsų laimėtų pirmenybių užrašu, tad daugelio juodaodžių merginų žvilgsniai vis į ją krypo. Aš ją nusivilkau, bet jos vis tiek į mane žvilgčiojo. Tais laikais buvau gerokai didesnis.

Viena mergina atsitraukė nuo staklių, apsižvalgė į šalis, ar nėra netoliese cecho viršininko, ir priėjo prie manęs. Ji paklausė, ar mes vakare žaisime su mokyklos komanda, — jos brolis, girdi, žaidžia saugu. Mudu pasišnekučiavome apie futbolą bei panašius dalykus, ir aš pastebėjau, kad jos veidas atrodo neryškus, tarsi tarp mudviejų tvyrotų ūkas — mat ore sklandė medvilnės pūkeliai.

Pasakiau jai apie tuos pūkelius. Ji ėmė vartyti akis, o paskui palenkusi galvą juoktis į kumštį, kai pasakiau jai, kad man atrodo, tarsi žvelgčiau į jos veidą ūkanotą rytą medžiodamas antis. „Po šimts pypkių, — tarė jinai, — ką aš veikčiau toje pasaloje su tavim?“ Atsakiau jai, kad galėtų saugoti mano šautuvą, ir visos cecho merginos ėmė kikenti į kumščius. Aš ir pats sukikenau iš tokio gudraus savo atsakymo. Mes toliau su ja šnekėjomės, juokavome, bet staiga ji sugriebė mane už riešų ir tvirtai į juos įsikibo. Dabar jos bruožai pasidarė kuo ryškiausi; aš mačiau, kad ji kažko išsigandusi.

— Išsivežk mane, — sukuždėjo ji, — išsivežk mane, dički. Iš šitos gamyklos, iš šito miesto, iš šito gyvenimo. Nusivežk mane į kokią medžiotojų pasalą. Kur nors, tik ne čia. Gerai, dički, a?

Tamsus, dailus jos veidas žvilgėjo priešais mane. Aš stovėjau prasižiojęs, nesumodamas, ką jai atsakyti. Šitaip stovėjome susikibę gal porą sekundžių, paskui triukšmas ceche mažumą pagarsėjo, ir kažkas ėmė traukti ją nuo manęs. Man nematoma virvė, pririšta prie tos raudonos gėlėtos suknelės, traukė ją atgal. Jos nagai ėmė slysti mano delnais, ir vos tik jie visiškai pasileido, jos veidas vėl pasidarė neryškus, blausus, ėmė slysti anapus to sklandančio medvilnės pūkelių ūko lyg tyžtantis šokoladas. Ji nusijuokė, nusisuko, tik geltona koja šmėstelėjo iš po suknelės padurkų. Ji pamerkė man per petį ir pasileido tekina prie savo staklių, kur nuo stalo nukritusi medvilnės pluošto krūva jau rangėsi ant grindų; suspaudusi ją į glėbį, ji lengvučiais žingsneliais nubėgo staklių tarpueiliu prie vežimėlio, sumetė pluoštą ir pranyko man iš akių.

Visos tos besisukančios, ratu skriejančios verpstės, lakstančios šaudyklės, ritės, išvarpiusios orą siūlais, baltintos sienos, pilkos staklės ir merginos gėlėtomis suknelėmis, zujančios pirmyn atgal, visa erdvė aptraukta baltų siūlų voratinkliu, laikančiu fabriką, kad nesubyrėtų, — visa tai įsirėžė mano atmintyje ir kartkartėmis mūsų skyriuje man jį vėl primena.

Taip. Štai ką aš žinau: mūsų skyrius — tai Sindikato fabrikas. Mūsų gydykla skirta ištaisyti klaidas, pridarytas gyvenamuosiuose rajonuose, mokyklose ir bažnyčiose. Kai gatavas produktas grįžta į visuomenę, visas suremontuotas, ne blogesnis už naują, o kartais net geresnis, Didžiosios Sesers širdis pritvinksta džiaugsmo: padaras, kuris buvo brokuotas, ne toks kaip kiti, kai pirmąsyk pasirodė, dabar yra veikiantis, sureguliuotas elementas, darantis garbę visai gydyklai, akį džiuginantis stebuklas. Pasižiūrėk, kaip jis slenka žeme su šypsena, privirinta jam prie veido, kaip prisiderina kokiame jaukiame miesto kvartale, kur gatvėje prirausta miesto vandentiekio griovių. Tie grioviai jį džiugina. Pagaliau jis prisitaikė prie aplinkos...

„Kaip gyva nesu mačiusi nieko įspūdingesnio už tai, kaip pasikeitė Maksvelis Teiberis nuo tada, kai grįžo iš tos ligoninės; tiesa, paakiai šiek tiek pajuodę, šiek tiek svorio numetęs, bet žinai ką? Dabar jis kitas žmogus. Dievulėli, kokių aukštybių pasiekė šiuolaikinis Amerikos mokslas...“

O pusrūsio languose kas vakarą gerokai po vidurnakčio dar dega šviesos: palinkęs jis krapštosi prie užmigusios žmonos, ketverių ir šešerių metukų savo dukryčių ir kaimyno, su kuriuo pirmadieniais žaidžia kėgliais; pirštais, kuriems vikrumo ir įgudimo suteikė technikų įmontuoti jam uždelstos reakcijos elementai; Maksvelis Teiberis reguliuoja juos taip, kaip pats buvo sureguliuotas. Šitaip tas dalykas platinamas.

Kai pagaliau, praėjus užprogramuotam metų skaičiui, išsikvepia, jis jau virtęs viso miestelio numylėtiniu; laikraštis išspausdina pernykščių nuotrauką: joje jis padeda skautams tvarkyti kapines, o žmona gauna vidurinės mokyklos direktoriaus laišką, kuriame šis rašo, jog Maksvelis Vilsonas Teiberis buvo jų nuostabiojo miestelio jaunimo įkvėpėjas.

Net balzamuotojai, pora godžių šykštuolių, susigraudina. „Tu tik pažvelk į jį — taip, Maksas Teiberis buvo geras vyras. Kaip sakai, gal panaudokime jam tą brangųjį balzamą ir nepaimkime iš žmonos papildomo mokesčio? Ai, velniai rautų, įtraukime balzamo kainą į biuro sąskaitą“.