Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Aštuntą valandą sienos ima dūgzti, gausti — gyvenimas užverda. Garsiakalbis lubose Didžiosios Sesers balsu skelbia: „Vaistai“. Mes žiūrime į stiklinę kabiną, kurioje ji sėdi, bet prie mikrofono jos nematyti — ji už trijų metrų nuo jo, moko vieną iš tų smulkučių slaugių, kaip tvarkingai išdėlioti ant padėklo tabletes, kad dailiai atrodytų. Ūmieji išsirikiuoja už stiklo durų abėcėlės tvarka, paskui chroniai, o už jų — ratukininkai (daržovės vėliau gauna vaistus, išmaišytus šaukšte su obuolių sultimis). Vyrai eidami vora gauna po kapsulę kartoniniame puodelyje, meta ją giliai į gerklę, ir smulkutė slaugė pripila į puodelį vandens užsigerti. Retkarčiais koks kvailys ima ir paklausia, ką jis turįs praryti.

— Luktelėk akimirką, brangute, kas tos dvi raudonos kapsulės prie mano vitamino?

Aš jį pažįstu. Tai stambus, mėgstantis paniurgzti ūmusis; jis jau garsėja kaip vaidininkas.

— Tai tik vaistai, misteri Teiberi, jums į sveikatą. Nagi, nurykime.

— Bet aš noriu sužinoti, kokie vaistai. Dievuliau, aš ir pats matau, kad čia tabletės, o ne...

— Nurykite, misteri Teiberi, būkite geras — dėl manęs, — ji meta akį į Didžiąją Seserį pasižiūrėti, kaip ši reaguoja į tą jos meilikavimo taktiką, paskui vėl atsigręžia į ligonį. Jis vis dar nenori ryti nežinomų tablečių, net dėl jos.

— Panele, aš nenoriu kelti triukšmo, bet ryti nežinodamas, ką ryju, taip pat nenoriu. Ką aš galiu žinoti — gal čia tos keistos tabletės, kurios paverčia žmogų tuo, kas jis nėra?

— Nusiraminkite, misteri Teiberi.

— Nusiraminti? Dėl Dievo meilės, aš tik noriu sužinoti...

Tačiau Didžioji Sesuo jau patyliukais prie jo priėjo, ir, surakinusi jam ranką savo delnu, paralyžiuoja jį iki pat peties.

— Viskas gerai, mis Flin, — sako ji. — Jeigu misteris Teiberis nori elgtis kaip vaikas, ko gero, ir su juo teks elgtis kaip su vaiku. Mes stengėmės būti geri ir dėmesingi jam. Matyt, tai ne išeitis. Priešiškumu, vien priešiškumu — štai kaip jis mums atsidėkoja. Galite eiti, misteri Teiberi, jeigu nenorite tablečių.

— Aš tik norėjau sužinoti, dėl Die...

— Galite eiti.

Didžioji Sesuo paleidžia jo ranką, ir jis niurzgėdamas nueina, o paskui visą rytą paniuręs slankioja po išvietę, galvodamas apie tas kapsules. Vieną kartą aš pasikišau tokią pat raudoną kapsulę po liežuviu, suvaidinau, kad nurijau, ir nusinešęs į savo šluotų spintą praplėšiau. Akimirksniu ji pavirto baltomis dulkėmis, bet aš spėjau pamatyti, kad tai miniatiūrinis elektroninis elementas iš mikroskopinių laidelių, tinklelių ir tranzistorių. Tarnaudamas armijoje, aš padėdavau radarų tarnybos vyrams tokius montuoti, tik šitas buvo sukonstruotas taip, kad suirtų, vidun patekus oro...

Aštuonios dvidešimt ištraukiamos kortos ir dėlionės.

Aštuntą dvidešimt penkios kuris nors ūmusis pasakoja kadaise mėgdavęs stebėti besimaudančią seserį; prie stalo kartu su juo sėdėję trys kiti vyrukai vienas per kitą lekia užrašyti tai į žurnalą...

Pusę devynių atsidaro skyriaus durys, ir įskuodžia du technikai, nuo kurių trenkia vynu. Technikai visuomet greitai vaikšto, nes antraip neišsilaikytų stati — taip smarkiai visada palinkę į priekį. Jie amžinai palinkę į priekį, amžinai kvepia, tarsi būtų sterilizavę savo įrankius vynu. Jie uždaro laboratorijos duris; šluodamas grindis vis prisiartinu prie jų ir pro piktą plieną gludinančio tekėlo dūzgesį girdžiu jų balsus:

— Kokio darbo turime tokią nežmonišką ankštybę?

— Reikia įmontuoti „vidinį smalsumo atjungiklį“ kažkokiam pederastui, mėgstančiam visur kaišioti nosį. Jinai sako, skubiai, o aš net nežinau, ar turime tokį daikčiuką fonduose.

— Gali tekti skambinti IBM, kad skubiai mums atsiųstų; einu, patikrinsiu sandėlyje...

— Ė, atnešk iš ten butelį to spirituko; aš jau priėjau iki tiek, kad negaliu įmontuoti jokio supisto prietaisėlio, kol neišmetu burnelės. Vis tiek, velniai rautų, čia dirbti geriau negu garaže...

Jie kalba pakeltais balsais, nelaukdami atsakymo — ne kaip žmonės, o kaip animacinių filmukų herojai. Aš su savo šluota pasitraukiu į šalį, kad neužkluptų klausantis.

Du stambūs juodukai sanitarai sugauna Teiberį išvietėje ir nutempia jį į čiužinių sandėlį. Tas smagiai įspiria vienam jų į blauzdą ir klykia it skerdžiamas. Man keista, koks bejėgis jis atrodo jų rankose, — tarsi surakintas juodos geležies grandinėmis.

Jie parverčia jį kniūbsčią ant čiužinio; vienas sėdasi jam ant galvos, kitas praplėšęs kelnes smaukia jas, kol galop rausvą lyg persikas Teiberio užpakalį įrėmina salotinis jo kelnių audeklas. Teiberis keikiasi, bet žodžius sugeria čiužinys, o juodukas, sėdįs jam ant galvos, sako: „Viskas gerai, misteri Teiberi, viskas gerai...“ Koridoriumi ateina sesuo, tepdama ilgą adatą vazelinu. Ji uždaro duris, ir kurį laiką jų nematau, bet tuoj pat išeina valydama adatą į Teiberio kelnių skiautę, palikusi indelį su vazelinu. Kol juodukas neuždarė durų, spėju pamatyti, kad antrasis, vis dar sėdįs Teiberiui ant galvos, šluosto jį servetėle. Ilgai dar jie ten išbūna, paskui durys vėl prasiveria, ir jie išėję nuneša Teiberį koridoriumi į laboratoriją. Žalia uniforma nuo jo dabar nuplėšta, jis susuktas į drėgną paklodę...

Nuo devynių valandų jauni gydytojai rezidentai su odiniais antalkūniais gal penkiasdešimt minučių kamantinėja ūmiuosius, ką jie veikė, kai buvo maži vaikai. Didžioji Sesuo įtariai žiūri į tuos gydytojus ežiuku kirptais plaukais, ir tos penkiasdešimt minučių, kurias jie išbūna skyriuje, jai prailgsta. Kol jie čia, jos prietaisai vis užsikerta, tad ji nepatenkinta raukosi ir žymisi, kad reikia patikrinti šių vaikinų bylas — gal kadaise yra pažeidę eismo taisykles ar panašiai...

Be dešimties minučių dešimt rezidentai išeina, ir jos prietaisai vėl ima sklandžiai dūgzti. Sesuo stebi dieninį kambarį iš savo stiklinės kabinos; prieš ją vykstanti scena vėl įgauna tą pilkšvai melsvą aiškumą, tą raiškią, tvarkingą animacinio filmo judesių seką.

Teiberis išridenamas iš laboratorijos lovoje su ratukais.

— Teko suleisti jam dar vieną adatą, nes darant punkciją jis ėmė atgauti sąmonę, — aiškina jai technikas. — Gal nieko nelaukiant nuvežti jį į pirmąjį pastatą elektros šoko terapijai — taip ir sekonalio sutaupysime?

— Sakyčiau, puikus pasiūlymas. O paskui gal nuvežkite į encefalografijos kabinetą ir patikrinkite galvą — ko gero, išaiškės, kad reikia patvarkyti jam smegenis.

Technikai nutipena į šalį, stumdami ant lovos su ratukais gulintį žmogų, lyg kokie animacinių filmų veikėjai — o gal veikiau lyg marionetės lėlių teatro spektaklyje, kurio žiūrovai turėtų kvatotis matydami, kaip herojų talžo šėtonas ar apžiojęs galvą ryja besišypsantis krokodilas...

Dešimtą ryto ateina paštas. Kartais gauni atplėštą voką...

Pusę vienuolikos pasirodo ryšių su visuomene agentas, vedinas moterų klubo narėmis. Įžengęs pro dieninio kambario duris, suploja putliomis rankomis ir sušunka:

— Sveiki, vyručiai. Ko dabar nukabinote nosis? Žvaliau! Apsidairykite, mergaitės, kaip čia švaru, kaip čia gražu, ar ne? Čia mis Rečid. Aš pasirinkau šį skyrių, nes jam vadovauja jinai. Jinai, mergaitės, nelyginant motina. Ne amžiumi — suprantate, mergaitės, ką turiu galvoj...

Agento marškinių apykaklė tokia ankšta, kad juokiantis jo veidas visas išsipučia, o juokiasi jis — dažniausiai net nesuprantu iš ko — laibai, tankiai, tarsi norėtų liautis, bet negalėtų. Taigi veidas tuomet išsipučia, parausta, suapvalėja — gali pamanyti, jog tai tik balionas su nupieštu ant jo veidu. Ant veido ir galvos plaukų bemaž nėra — atrodo, kadaise buvo kažkiek prisiklijavęs, bet jie be perstojo slinko, lįsdami į rankogalius, marškinių kišenę, apykaklę. Gal todėl jis taip susismaugęs apykaklę — kad neprilįstų plaukų galiukų.