Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

— Ji sakė, kad jai septyniolika, daktare, ir ji velniškai norėjo.

— Teismo gydytojas apžiūrėjęs mergaitę nustatė, kad su ja santykiauta, kaip rašoma išvadoje, ne vieną kartą...

— Tiesą sakant, taip norėjo, kad aš gavau užsisiūti klyną.

— Nepaisant gydytojo išvadų, ta mergaičiukė atsisakė duoti parodymus. Matyt, buvo įbauginta. Kaltinamasis netrukus po teismo išvyko iš miesto.

— Broleli, buvau priverstas išvykti. Štai ką aš jums pasakysiu, daktare, — Makmerfis įremia alkūnę į kelį, palinksta į priekį ir nuleidęs balsą kreipiasi į kitame kambario gale sėdintį gydytoją: — sulaukusi šešiolikos, o tada tai jau būtų įstatymiška, toji kekšiukė būtų mane visai nustekenusi. Aš nebegalėdavau pro ją praeiti — kišdavo koją, kad parvertusi ant grindų galėtų ant manęs užgriūti.

Sesuo užverčia aplanką ir atkiša jį iš kitos durų pusės sėdinčiam daktarui.

— Mūsų naujasis ligonis, daktare Spaivi, — tarsi būtų įvyniojusi tarp tų geltonų popieriaus viršelių žmogų ir dabar perduotų jį apžiūrėti. — Maniau galėsianti supažindinti su jo byla kiek vėliau, bet kadangi jis, regis, nusiteikęs rodyti kas esąs per grupinės terapijos seansą, ko gero, galime imtis jo ir dabar.

Daktaras virvele išžvejoja iš švarko kišenės akinius ir įtaiso juos ant nosies. Jie truputį pakrypę į dešinę, bet jis kiek palenkia galvą į kairę, ir tuomet jie tupi tiesiai. Jis varto aplanką, ir jo veide šmėsčioja šypsenėlė; kaip ir mus visus, jį pralinksmino įžūli šio naujoko kalbėsena, bet kaip ir mes visi jis stengiasi neišsiduoti ir nesusijuokti. Perskaitęs iki galo, daktaras užverčia aplanką ir vėl įsikiša akinius į kišenę. Jis pažvelgia į Makmerfį — šis vis dar palinkęs į jo pusę kitame dieninio kambario gale.

— Atrodo, kiti psichiatrai jūsų nėra stebėję, misteri Makmeri?

— Makmerfį, daktare.

— Tikrai? Bet man pasirodė, Sesuo sakė...

Jis vėl atsiverčia aplanką, išsižvejoja savo akinius, dar kiek pavarto bylą, paskui vėl ją užverčia ir įsikiša akinius į kišenę.

— Taip, teisingai — Makmerfis. Atsiprašau jūsų.

— Nieko baisaus, daktare. Štai ši dama pirmiausia padarė klaidą. Aš pažįstu žmonių, kurie linkę šitaip elgtis. Turėjau tokį dėdę Chaligeno pavarde, ir vienąsyk jis susipažino su moterim, kuri vis apsimesdavo negalinti įsidėmėti jo pavardės ir vadindavo jį Chuliganu — grynai tam, kad jį paerzintų. Tai truko daugel mėnesių, kol pagaliau jis ją sutvarkė. Gerai sutvarkė.

— Ir kaipgi jis ją sutvarkė? — smalsauja daktaras.

Makmerfis išsišiepia ir pasikaso nykščiu nosį:

— Ne, šito negaliu pasakyti. Dėdės Chaligeno metodą laikau gilioje paslaptyje, nes vieną gražią dieną man pačiam gali tekti jį pritaikyti.

Sako jis tai žiūrėdamas tiesiai į Seserį. Ši jam nusišypso, ir jis vėl atsigręžia į gydytoją:

— Tai ko jūs ten klausėte: ar nėra kas manęs stebėjęs, daktare?

— Taip, aš teiravausi, ar anksčiau nebuvote psichiatrų įskaitoje? Ar jus nėra tyrę psichiatrai, nesate buvęs kokioje kitoje įstaigoje?

— Na, skaičiuojant valstijos ir apygardos belanges...

— Aš turiu galvoj psichiatrijos įstaigas.

— Aaa. Ne, jeigu jūs apie tai. Čia mano pirmoji viešnagė. Bet aš iš tikrųjų pamišęs, daktare. Prisiekiu. Štai čia, leiskite man parodyti. Mano galva, tas pataisos darbų ūkio daktaras...

Jis atsistoja, susikiša kortų kaladę į švarko kišenę, perėjęs kambarį pasilenkia daktarui per petį ir ima vartyti jam ant kelių gulintį aplanką.

— Man regis, jis kažką čia rašė, kažkur gale...

— Taip? Nepastebėjau. Luktelėkit, — daktaras susižvejoja akinius, užsideda juos ant nosies ir žiūri, kur rodo Makmerfis.

— Štai čia, daktare. Sesuo praleido šią dalį apibendrindama mano bylą. Tą, kurioje sakoma: „Misteriui Makmerfiui daugel kartų“, — aš noriu būti visiškai suprastas, daktare, — „daugel kartų pasireikšdavo pykčio protrūkiai, kurie liudija galimą psichopatiją“. Jis man paaiškino, kad „psichopatas“ reiškia, jog aš per daug mušuosi ir dulki... — atsiprašau damų, — reiškia, kad aš rodau pernelyg didelį uolumą santykiuose su kita lytimi. Daktare, ar tai tikrai pavojinga?

Klausia jis su tokia sunerimusio, susirūpinusio berniuko mina stambiame, rūsčių bruožų veide, jog gydytojas nesusilaikęs įtraukia galvą į apykaklę, kad niekas neišgirstų jo kikenant, ir jo akiniai tiesiu taikymu įkrenta jam atgal į kišenę. Visi ūmieji dabar taip pat šypsosi!, net kai kurie chroniai.

— O tas pernelyg didelis uolumas, daktare? Ar jums pačiam jis niekad nekėlė rūpesčių?

Daktaras pasitrina akis:

— Ne, misteri Makmerfį, prisipažinsiu — man nekėlė. Tačiau mane sudomino ši ūkio gydytojo pastaba: „Negalima išleisti iš akių galimybės, kad šis žmogus gali apsimesti psichopatu, norėdamas išvengti sunkaus triūso pataisos darbų ūkyje“, — jis pakelia akis į Makmerfį: — Kaip jūs į tai žiūrite, misteri Makmerfi?

— Daktare, — jis išsitiesia visu ūgiu, suraukia kaktą ir išskečia rankas — doras, pasiryžęs apglėbti visą platųjį pasaulį, — ar aš panašus į psichiškai sveiką žmogų?

Gydytojas taip stengiasi susitvardyti vėl nesukikenęs, kad negali jam atsakyti. Makmerfis nusisuka nuo daktaro ir to paties paklausia Didžiąją Seserį:

— Ar panašus?

Užuot atsakiusi, ji atsistoja, paima iš daktaro aplanką, vėl įsideda jį į krepšį po savo laikrodžiu ir atsisėda.

— Daktare, ar negalėtumėte painformuoti misterį Makmerį, kaip dera elgtis mūsų grupiniuose susirinkimuose?

— Ponia, — sako jai Makmerfis, — ar aš nepasakojau jums apie savo dėdę Chaligeną ir moterį, kuri darkydavo jo pavardę?

Ji ilgai žvelgia į jį be įprastos šypsenos veide. Ji sugeba paversti savo Šypseną mina, kurią reikia parodyti pašnekovui, nelygu situacija, tačiau toji išraiška niekuo nesiskiria nuo jos šypsenos — ji tokia pat apgalvota, mechaniška ir tarnaujanti siekiamam tikslui.

— Atleiskite, Makmerfi, — galop prabyla ji. — Daktare, gal paaiškintumėt...

Daktaras sukryžiuoja rankas, atsilošia.

— Taip. Mano galva, man derėtų paaiškinti visą mūsų gydomosios grupės teoriją, nors paprastai aš atidedu tai vėlesniam laikui. Taip. Geras sumanymas, mis Rečid, puikus sumanymas.

— Be abejo, teoriją taip pat, daktare, bet aš turėjau galvoj tą taisyklę, kad per susirinkimą ligoniai negali keltis nuo kėdžių.

— Taip. Be abejo. Paskui aš paaiškinsiu teoriją. Misteri Makmerfi, vienas svarbiausių dalykų yra tai, kad ligoniai nesikeltų nuo kėdžių per visą seansą. Suprantate, tai vienintelis būdas tvarkai palaikyti.

— Žinoma, daktare. Aš atsistojau tik tam, kad parodyčiau tą įrašą savo byloje, — Makmerfis nueina prie savo kėdės, dar sykį smagiai pasirąžo, nusižiovauja, atsisėda ir kurį laiką muistosi lyg besitaisantis ilsėtis šuo. Patogiai atsisėdęs, jis laukiamai pažvelgia į gydytoją.

— Kalbant apie teoriją... — daktaras giliai įkvepia oro; jo veide palaiminga mina.

— Ppppisau tą žmoną, — sako Raklis. Makmerfis plaštaka prisidengia lūpas ir gargždžių šnabždesiu klausia kitame kambario gale sėdinčio Raklio:

— Kieno žmoną?

Martinis staiga pakelia galvą ir spokso plačiai atmerktomis akimis.

— Taip, — antrina jis, — kieno žmoną? A, ją? Taip, aš ją matau. Taip.

— Daug ką atiduočiau, kad mano akys būtų kaip to vyro, — sako apie Martinį Makmerfis, o paskui iki pat susirinkimo pabaigos nebepraveria burnos. Jis atsisėdęs tik stebi, nepraleidžia nė menkiausios smulkmenos to, kas vyksta, nė vieno pasakyto žodžio. Daktaras dėsto savo teoriją, kol pagaliau Didžioji Sesuo nusprendžia, jog jis jau išnaudojo pakankamai daug laiko, ir paprašo jį liautis aiškinus, kad būtų galima grįžti prie Hardingo, tad likusią susirinkimo dalį kalbama apie jį.