Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Jis vėl ima tirtėti ir visas įsigaubia į pečius.

— Ne, jai nereikia kaltinti, ji — užuominų genijus. Ar per šiandieninę mūsų diskusiją bent sykį girdėjai ją mane kuo kaltinant? O vis dėlto susidaro įspūdis, kad buvau kaltinamas begale dalykų, — pavydu ir paranoja, tuo, jog esu nepakankamai vyriškas ir todėl nepatenkinu savo žmonos, jog turiu neaiškių santykių su savo draugais, jog nenatūraliai laikau cigaretę ir netgi — kaip man atrodo — kaltinamas, kad man tarp kojų nieko nėra, vien plaukų kuokštas, ir dar švelnučių, balkšvų pūkelių! Sakai, kiaušių draskytoja? Oi ne, tu per daug geros nuomonės apie ją!

Hardingas staiga nuščiūva ir palinkęs į priekį suima Makmerfio delną tarp savo delnų. Jo veidas keistai pakreiptas, ryškių purpurinių ir pilkų dėmių išmargintas — sakytum sudužęs vyno butelis.

— Šis pasaulis... priklauso stipriesiems, mano drauge! Mūsų būties ritualas pagrįstas tuo, kad stiprieji dar labiau sustiprėja prarydami silpnuosius — mes turime su tuo susitaikyti. Taip ir turi būti — tai visai natūralu. Mes privalome su tuo susitaikyti kaip su gamtos pasaulio dėsniu. Triušiai susitaiko su savo vaidmeniu rituale ir pripažįsta vilką stipriuoju. Norėdamas apsiginti, triušis pasidaro gudrus, baikštus ir vikrus, prisirausia urvų ir slepiasi juose, kai netoliese slampinėja vilkas. Ir šitaip ištveria, lieka gyvas. Jis žino savo vietą. Kitaip tariant, jis nekviečia vilko į grumtynes — ar tai būtų išmintinga? Argi būtų?

Jis paleidžia Makmerfio delną, atsilošia, užmeta koją ant kojos ir dar sykį giliai užtraukia dūmą, paskui išsitraukia cigaretę iš siauro šypsenai sudėto lūpų plyšelio, ir vėl pasigirsta juokas — ik ik ik — tarsi kas trauktų vinį iš lentos.

— Misteri Makmerfi... mano drauge... aš ne viščiukas, aš triušis. Daktaras irgi triušis. Anava Čezvikas taip pat triušis. Ir Bilis Bibitas. Visi mes esame įvairaus amžiaus ir kvailumo triušiai, striksintys po savo disnėjišką pasaulėlį. Tik nesuprask manęs klaidingai — mes čia ne todėl, kad esame triušiai; kad ir kur būtume, mes vis tiek būtume triušiai — mes visi čia atsidūrėme todėl, kad negalime prisitaikyti prie savo triušiškumo. Mums reikia gero, stipraus vilko, tokio kaip Didžioji Sesuo, kad parodytų, kur mūsų vieta.

— Vyruti, tu kalbi kaip koks kvailys. Tu nori man pasakyti, kad ketini sėdėti rankas sudėjęs ir leistis kažkokios žydraplaukės senės įtikinamas esąs triušis?

— Ne įtikinamas, ne. Aš gimiau triušis. Pažvelk į mane. Man paprasčiausiai reikia tos Sesers, kad ji padarytų mane patenkintą savo vaidmeniu.

— Betgi tu ne triušis, trauk tave velniai!

— Matote tas ausis? Tą be perstojo krutančią nosytę? Tą dailią uodegytę, panašią į sagą?

— Tu kalbi kaip koks pamišė...

— Pamišėlis? Koks nuovokumas!

— Velniai griebtų, Hardingai. Aš ne tai turėjau galvoj. Tu ne taip pamišęs. Aš norėjau pasakyti... po šimts pypkių, aš nustebau, kokie jūs normalūs, vaikinai. Mano galva, jūs ne labiau pamišę negu bet kuris šiknius gatvėje...

— O taip, šiknius gatvėje.

— Bet, suprantate, ne tokie pamišėliai, kokius vaizduoja filmuose. Jūs tiesiog prislėgti ir kažkokie...

— Kažkokie panašūs į triušius, ar ne?

— Ne į triušius, velniai rautų! Nė iš tolo nepanašūs į triušius, po paraliais!

— Misteri Bibitai, pastriksėkite prieš misterį Makmerfį. Misteri Čezvikai, parodykite jam, koks gauruotas jūsų kailis.

Man prieš akis Bilis Bibitas ir Čezvikas pavirsta susigūžusiais baltais triušiais, bet jie per daug susigėdę, kad darytų tai, ką liepė Hardingas.

— Ak, jie drovisi, Makmerfi, argi tai ne gražu? O gal vaikinai nejaukiai jaučiasi, nes neužstojo savo draugo? Gal jie jaučiasi prasikaltę, kad vėl leidosi jos apmulkinami ir tapo tardytojais? Žvaliau, draugai, jums nėra ko gėdytis. Viskas taip, kaip turi būti. Triušiui nedera užstoti draugo. Tai būtų kvaila. Ne, jūs elgėtės išmintingai; bailiai, bet išmintingai.

— Paklausyk, Hardingai... — prabyla Čezvikas.

— Ne, ne, Čezvikai. Nepyk už teisybę.

— Paklausyk, juk aš esu sakęs apie Rečid tai, ką pasakė Makmerfis.

— Taip, bet tu kalbėdavai labai tyliai, o vėliau savo žodžius atsiimdavai. Tu taip pat triušis — nemėgink išsisukinėti. Štai kodėl nepykstu ant tavęs už tuos klausimus, kuriuos pateikei man šiandien per susirinkimą.

Tu tik vaidinai savo vaidmenį. Jeigu tu būtum buvęs vanojamas, ar tu, Bili, ar tu, Fredriksonai, aš būčiau puolęs jus taip pat negailestingai kaip jūs mane šiandien. Mums nereikia gėdytis savo elgesio; mums, mažiems gyvūnėliams, taip ir dera elgtis.

Makmerfis pasisuka ant kėdės, nužvelgia kitus ūmiuosius.

— Nesu įsitikinęs, kad jiems nereikėtų gėdytis. Man pasirodė, kad jie velniškai šlykščiai palaikė ją tave puolant. Vienu tarpu aš pasijutau, tarsi vėl būčiau belaisvių stovykloje pas raudonuosius kinus...

— Dėl Dievo meilės, Makmerfi, — įsiterpia Čezvikas, — paklausyk manęs.

Makmerfis atsigręžia į jį ir klausosi, bet Čezvikas nieko nesako. Čezvikas visuomet taip: jis vienas iš tų, kurie baisiausiai gąsdina pulsią, surinka „Pirmyn!“, patrepsi vietoje, žengia porą žingsnių ir sustoja. Makmerfis, pamatęs kaip jis sutrinka po šitokios grėsmingos įžangos, sako:

— Visai kaip belaisvių stovykloje pas kinus, kad juos kur galas.

Hardingas taikinamai iškelia ranką.

— O ne, ne. Tu neteisus. Tu neturi mūsų smerkti, mano drauge. Ne. Tiesą sakant...

Matau, kaip Hardingo akyse vėl suspindi tas suktas karštligiškas žvilgesys; maniau, pradės juoktis, bet jis tik išsitraukia cigaretę iš burnos ir rodo ja į Makmerfį. Jo rankoje cigaretė atrodo kaip vienas iš laibų baltų jo pirštų rūkstančiu galiuku.

— ...ir tu, Makmerfi, nepaisant tavo kaubojiško triukšmingumo ir demonstratyvaus storžieviškumo, po ta surambėjusia oda tikriausiai esi toks pat švelnutis pūkuotas triušelis kaip ir mes.

— Aišku, kurgi ne. Mažytis triušiukas. Kodėl gi aš esu triušis, Hardingai? Dėl savo psichopatinių polinkių? O gal dėl polinkio muštis ar dėl polinkio dulkintis? Tikriausiai dėl pastarojo, ar ne? Paguldei, užvarei — ir sudiev? Taip, labai jau mėgstu užvaryti, todėl, matyt, ir esu triušis...

— Pala! Tu būsi priminęs vieną momentą, kurį reikia išsamiau aptarti. Triušiai juk garsėja šiuo bruožu, ar ne? Dėl to savo pislumo netgi tapo pajuokos objektu. Taip. Hm. Bet, šiaip ar taip, tavo paminėtasis momentas paprasčiausiai rodo, kad tu esi sveikas, veiklus ir visavertis triušis, o štai dauguma mūsų net neturi to lytinio pajėgumo, kuris leistų laikyti mus visaverčiais triušiais. Mes — nevykėliai, paliegę, sunykę, silpni menkos, negausios gyvūnėlių padermės atstovai. Nesidulkinantys triušiai — graudu.

— Luktelėk, tu vis iškraipai mano žodžius...

— Ne, tu buvai teisus. Pameni, pats atkreipei mūsų dėmesį, kur taiko įkirsti Didžioji Sesuo? Tu buvai teisus. Tarp mūsų nėra nė vieno, kuris nesibaimintų prarandąs gebėjimą padulkinti ar jau jį praradęs. Mes, juokingi padarėliai, net negalime įrodyti esą patinai tarp triušių. Chi chi. Mes, galima sakyti, esame triušiausi iš triušių!

Jis vėl palinksta į priekį, ir jam iš burnos vėl ima sprūsti tas įtemptas, gergždžiantis juokas, kurio aš vis laukiau. Jis ima skeryčiotis rankomis, jo veidas ima trūkčioti.

— Hardingai! Užčiaupk savo srėbtuvę, kad tave kur velnias!

Hardingas nuščiūva, lyg būtų gavęs antausį, jo burna vis dar pravipusi sarkastiškai šypsenai, rankos pakimba melsvų tabako dūmų kamuolyje. Akimirką jis sėdi šitaip sustingęs, paskui jo akys susiaurėja, virsta suktais plyšeliais, ir nukreipęs juos į Makmerfį, prabyla taip tyliai, jog aš gaunu pristumti savo šluotą prie pat jo kėdės, kad išgirsčiau, ką jis sako: