Кен Кизи - Skrydis virš gegutės lizdo

Aš klausausi pasislėpęs šluotų spintoje ir stengiuosi nesibaiminti, stengiuosi mintimis nukeliauti kur nors kitur — bandau prisiminti praeitį, kaimą, didžiąją Kolumbijos upę, galvoti, kaip kartą mudu su tėčiu medžiojom paukščius kedrų giraitėje prie Dalzo miesto... Bet kaip visuomet, kai bandau mintimis sugrįžti į praeitį ir joje pasislėpti, baimė, nesitraukianti nuo manęs nė per plauką, prasiskverbia pro mano prisiminimus. Aš pajuntu, kaip mažiausias juodukas ateina koridoriumi, stengdamasis užuosti mano baimę. Jis išplečia šnerves tarsi kokius juodus piltuvėlius, neproporcingai didelė galva jam uodžiant orą siūbuoja į šalis, ir jis įtraukia baimę iš viso skyriaus. Jis jau uostinėja mane, aš jaučiu jį šnopuojant. Jis nežino, kur aš pasislėpęs, bet uostinėja, šniukštinėja. Aš stengiuosi nekrustelėti...

(Tėvas liepia man nekrutėti, girdi, šuo užuodęs paukštį kažkur visai čia pat. Mes pasiskolinome pointerį iš vieno vyro, gyvenančio Dalze. Anot tėvo, visi kaimo šunys — niekam tikę mišrūnai, kurie temoka ėsti žuvų žarnas ir visai neturi nuovokos, o štai šitas šuo — su ynstiktu ! Nieko jam neatsakau, bet jau matau paukštį, kuris, susigūžęs į pilką plunksnų kamuoliuką, tupi kedro krūmokšnyje. Šuo suka ratus apačioje — kvapų pernelyg gausu, tad negali gerai jo užuosti. Kol paukštis nekruta, pavojus jam negresia. Jis laikosi visai neblogai, bet šuo nesiliauja uostinėjęs ir bėgiojęs ratu, vis garsiau ir arčiau. Tuomet paukštis nebeišlaiko, suplasnojęs sparnais pakyla iš kedro, ir jį pasiveja šratai iš tėvo šautuvo.)

Mažiausias juodukas ir vienas iš didesniųjų pasiveja mane, nespėjus nubėgti nė dešimt žingsnių nuo spintos, ir nutempia į skutimosi kambarį. Aš nesipriešinu, netriukšmauju. Jeigu imi šaukti, tik blogiau. Aš susitvardau neklykęs. Laikausi, kol jie prieina man iki smilkinių.

Nesu įsitikinęs, kad čia skustuvas, o ne vienas iš tų apgaulingų mechanizmų, ir kai jis prisiartina man prie smilkinių, nebeįstengiu tvardytis. Kai jie pasiekia smilkinius, aš palūžtu. Tarsi kas būtų nuspaudęs kokį mygtuką „Antskrydis, antskrydis!“, ir aš imu taip klykti, kad visi garsai aplink tartum pranyksta, visi šaukia ant manęs iš už stiklo sienos užsikimšę rankomis ausis, burnos žiopčioja kažką sakydamos, bet iš jų neišlekia jokio garso — visus sugeria mano klyksmas. Jie vėl paleidžia rūko mašiną, ir ant manęs ima snigti šalta balta masė, panaši į nugriebtą pieną, tokia tiršta, kad galėčiau joje net pasislėpti, jeigu tik manęs nelaikytų. Aš nematau nė per pusę sprindžio pro tą rūką, o šaukiu taip garsiai, kad tegirdžiu, kaip Didžioji Sesuo klykauja, skuosdama koridoriumi ir trankydama ligonius tuo savo pintu krepšiu, kad trauktųsi jai iš kelio. Girdžiu, kaip ji artinasi, bet vis tiek negaliu užsičiaupti ir šaukiu, kol ji atsiduria šalia manęs. Juodukai mane laiko, o ji sukiša savo pintą krepšį su visu turtu man į nasrus ir sugrūda gilyn šluotkočiu.

(Skalikas amsėdamas laksto rūke, išsigandęs ir pasimetęs, nes nieko nemato. Ant žemės — jokių pėdsakų, tik tie, kuriuos paliko jis pats, tad uostinėja į visas puses šalta, į rudą gumą panašia nosimi, bet neužuodžia jokio kvapo, vien savo paties baimę, kuri graužia jį it kokie nuodingi garai.) Visai taip pat grauš ir mane, kai aš pagaliau papasakosiu apie visa tai — apie ligoninę, ją, vyrukus ir — Makmerfį. Taip ilgai apie tai tylėjau, kad visa, kas manyje susikaupė, prasiverš paviršiun, nušniokš lyg potvynio vandenys, ir jūs pamanysite: dievaži, kokius niekus čia paisto tas vyrukas, ką jis čia kliedi; jūs pamanysite, jog tai pernelyg baisu, kad būtų galėję išties atsitikti, tai pernelyg baisu, kad galėtų būti tiesa! Bet prašom išklausyti mane. Man lig šiol sunku prisiminti tai blaiviu protu, bet tai tiesa, net jeigu to ir nebuvo.

Kai rūkas išsisklaido tiek, jog mano akys ima šį tą įžiūrėti, pamatau sėdįs dieniniame kambaryje. Šįsyk jie nenutempė manęs į šoko terapijos kambarį. Aš prisimenu, kaip jie išvedė mane iš skutimosi kambario ir užrakino izoliatoriuje. Neprisimenu, ar davė man pusryčius, ar ne. Tikriausiai ne. Pamenu, keletą kartų, kai buvau uždarytas izoliatoriuje, juodukai vis nešdavo po kelias porcijas visų patiekalų — neva man, bet iš tikrųjų sušlemšdavo patys. Taigi jie visi trys papusryčiaudavo, o aš tuo tarpu gulėdavau ant šlapimu perdvokusio čiužinio ir žiūrėdavau, kaip jie kerta kiaušinienę su skrebučiais. Užuosdavau riebalų kvapą, girdėdavau, kaip jie kremta skrebučius. O kartais iš ryto jie atnešdavo šaltos, net nesūdytos kukurūzų košės ir versdavo mane ją valgyti.

Šį rytą aš ničnieko neprisimenu. Jie prigirdė man tiek tų daikčiukų, kuriuos vadina tabletėmis, kad ničnieko nesusigaudau, kol išgirstu prasiveriant skyriaus duris. Vadinasi, jau ne mažiau kaip aštuonios valandos, ir tame izoliatoriuje išbuvau gal net pusantros valandos, o per tą laiką galėjo ateiti technikai ir prijungti, ką paliepė Didžioji Sesuo, — aš neturėsiu nė menkiausio supratimo ką.

Išgirstu prie skyriaus durų triukšmą — kažkur koridoriuje, bet man nematyti. Tos skyriaus durys ima varstytis aštuntą ryto ir varstosi galybę kartų per dieną — girgžt, klinkt. Kas rytą mes sėdime eilėmis vienoje bei kitoje dieninio kambario pusėje ir po pusryčių, rinkdami dėliones, klausomės, bene trakštelės spynoje raktas, ir žiūrime, kas įeis. Ne kažin ką daugiau ir turime veikti. Kartais tarpduryje pasirodo jaunas gydytojas rezidentas, apsilankąs anksti, kad galėtų stebėti, kaip mes atrodome Prieš Vaistų Gėrimą. Jie taip ir vadina — PVG. Kartais tai būna žmona, atėjusi aplankyti savo vyro, — aukštakulniais bateliais, tvirtai prisispaudusi prie pilvo rankinuką. Kartais ateina pulkelis pradžios mokyklos mokytojų, kurioms gydyklą aprodo tas kvailys, ryšių su visuomene agentas; jis be perstojo pliaukši drėgnais delnais ir aiškina nepaprastai džiaugiąsis, jog psichiatrinėse gydyklose visai nebeliko žiaurumo, būdingo ankstesniems laikams: „Kokia žvali atmosfera, ar jums taip neatrodo?“ Jis bėgioja aplink mokytojas pliaukšėdamas delnais, o tos spiečiasi į krūvą, kad būtų saugiau. „Ak, kai prisimenu senus laikus, tą nešvarą, tą prastą maistą, netgi — taip — žiaurumą, aš suprantu, ponios, kokią didelę pažangą mes padarėme šioje srityje“. Visi, kas įeina pro duris, paprastai mus nuvilia, bet ką gali žinoti, juk gali būti ir įdomybių, tad spynoje trakštelėjus raktui, visų galvos kilsteli, lyg timptelėtos už virvelių.

Šįryt spyna subraška keistai — vadinasi, už durų ne kuris nors iš čia dažnai pasirodančių. „Naujokas. Ateikite pasirašyti, kad priėmėte“, — pasigirsta irzlus, nekantraujantis sargybinio balsas, ir juodukai išeina.

Naujokas. Visi liovėsi žaidę kortomis bei „monopolį“ ir atsisuka į dieninio kambario duris. Šiaip aš šiuo metu šluočiau koridorių ir matyčiau atvykėlį, bet šįryt, kaip jau aiškinau, Didžioji Sesuo prislėgė mane pusės tonos kroviniu, ir aš negaliu pasijudinti iš savo kėdės.

Dažniausiai aš pirmas pamatau naujoką ir stebiu, kaip jis įslenka pro duris, šliaužia pasieniais, o paskui išsigandęs stovi, kol juodukai atėję pasirašo jį priėmę ir nuveda į prausyklą, kur jį nurengia ir atidarę duris palieka drebantį iš šalčio, kol visi trys išsišiepę laksto koridoriais, ieškodami vazelino. „To vazelino, — aiškina jie Didžiajai Seseriai, — mums reikia termometrui“. Ji nužvelgia visus iš eilės. „Aš tuo neabejoju, — atsako ir paduoda jiems ne mažiau kaip pusės kibiro talpos stiklainį, — tik žiūrėkite, vaikinai, kad man ten visi nesitrintumėt“. Paskui aš matau, kaip du iš jų, o gal ir visi trys, sulenda į prausyklą kartu su naujoku ir sukioja termometrą vazeline, kol jis aplimpa piršto storumo sluoksniu, burkuodami: „Gerai, motuše, gerai“. Paskui jie uždaro duris ir paleidžia visus dušus taip smarkiai, kad girdėti vien tik vanduo, kuris nuožmiai šnypšdamas tyška ant žalių plytelių. Dažniausiai aš būnu koridoriuje ir visa tai matau.