Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

— Dabar man tai atrodo keistoka, — tarė Džimis, — mat teta Marina turėjo vieną trūkumą. Ji gana stipriai mikčiojo. Mažas aš iš jos dažnai slapta šaipydavausi. Bet visą tą kelionę, esu visiškai tikras, ji visą laiką kalbėjo neužsikirsdama.

Be to, jis man paaiškino, kad tokie autobusiukai jo gyvenime visuomet vaidino tam tikrą vaidmenį. Po Sovietų Sąjungos iširimo jis su tuometinių geriausiu draugu Marku ir aranžuojančiais pakeleiviais du mėnesius važinėjo po Rytų Europą žydru Volkstvagen T3 autobusiuku, tai buvo kelionė, kurią laikė viena iš svarbiausių savo gyvenime. O paskui tas pats Markas iš jo pasiskolino vieną iš vėliau įsigytų autobusiukų — tai buvo jau amerikietiškas modelis — savaitgalio išvykai su drauge į kaimą. O toji draugė naktį, taip ir liko neaišku dėl kokių priežasčių, Džimio autobuse jį nudūrė. Pirmasis miestas JAV, kuriame apsistojo Džimis, buvo San Diegas. Paskui jis gyveno Los Andžele, Ouklende, galiausiai Naujajame Džersyje, o paskui dar ir Manhetene, Niujorke.

Dalykas tas, kad nors Džimis ir nebuvo man dėdė, bet prieš daugelį metų, kol mano mama dar nebuvo sutikusi mano tėvo, jiedu turėjo kažkokių ryšių. Anuomet ji netgi buvo truputį jaunesnė nei aš dabar. Gal kokių dvidešimt dvejų metų. Visa tai buvo ne daugiau nei meilės romanas. Bet viena aišku: tas romanas buvo kažkuo ypatingas. Mat mano mama iki šiol pernelyg dažnai, kaip atrodo mano tėvui, randa progų pakalbėti apie Džimį.

Mano mama — žurnalistė. Anuomet ji atsisėdo prie kampo vieno nedidelio rašomojo stalo, kuris stovėjo viename dideliame San Diego biure. San Diego Union Tribūne turėjo keturiolika vietos reporterių. Visi susidomėjo jauna mergina iš Vokietijos, kuri per praktiką pas juos norėjo išmokti žurnalistikos. Bet mano mamai patiko kitas. Vyras su šauniais ūsais, su mėlyna, šiek tiek juokinga uniforma, mažoje plastikinėje būdelėje prie įėjimo savo tamsiomis meksikietiškomis akimis sergintis, kad joks pašalinis neįeitų į Union Tribune patalpas. Visi vadino jį Džimiu.

Mūsų namuose jo vaidmuo buvo savotiškas. Juk čia virė intelektualinis gyvenimas. Štai kaip viskas klostėsi: mano mama, iš pradžių vieno moterims skirto žurnalo redaktorė, bėgant metams įgijo, gerą vardą rašydama apie darbą ir karjerą. Ji publikavo knygas moterims pavadinimu „Įtikink save pačią, tada tavimi patikės“. Dalyvaudavo radijo laidose kaip ekspertė. Ir dar rašė straipsnius solidiems savaitraščiams. Mano tėvas Hansas anketų skiltyse apie profesiją įrašydavo žodį „muzikas“. Jis gana gerai skambino pianinu ir grojo saksofonu. Jaunystės metais buvo šiokia tokia Miuncheno smuklių įžymybė, bet nuo to laiko daugiausiai gyveno iš vilčių ir svajonių. Mūsų didelė virtuvė su baltu apskritu stalu buvo tam tikra svajonių, vilčių ir nesubrandintų projektų centrifūga. Čia susitikdavo bedarbiai kontrabosininkai ir rašytojai, redaktoriai, Jamaikos regio dainininkai. Nei mano jaunesnės sesers Inkos, nei manęs niekuomet nebaugino nakties tamsa ir tyla. Visuomet matydavome virtuvėje degančią šviesą. Girdėdavome juoką, tėvo balsą.

Pašalinis stebėtojas būtų galėjęs pasakyti, kad mama visuomet apie Džimį prabildavo tada, kai kalba pasisukdavo apie tai, ko mano tėvas visiškai neturėjo. Čia iš karto į galvą ateina tokie žodžiai kaip energingumas, ryžtingumas, akylumas, amatininko gūdžiai. Jos žvilgsnis tapdavo kažkoks romantiškas. Tarsi siektų toli toli, iki pat San Diego. Mano tėvas laikėsi narsiai. Ir kai tekdavo išklausyti žmonos patarimų apie karjerą: „muzikos pasaulyje galioja visiškai kitokie dėsniai!“, ir kai mama nušvisdavo prisiminusi meksikietį durininką. Tą vienintelį kartą, kai Džimis buvo Vokietijoje ir apsilankė pas mus, grįždamas iš kelionės po Ispaniją, tėvas žaidė su juo pokerį iki penkių. O kai mama per pusryčius pasiteiravo, kas laimėjo, Džimis atsakė:

— Tavasis pianistas!

Tomis dienomis, kai pas mus viešėjo, jis dažnai ištisas valandas gulėdavo ant grindų su mano seserimi ir manimi, žaisdamas mažais metaliniais žmogeliukais, kurie spirdavo dešine koją paspaudus mygtuką. Žaisti futbolą Tipp-Kick buvo didžioji mūsų aistra. Ji apėmė ir Džimį. Jis žaidė be galo rimtai, džiūgavo, kad vis labiau tobulėja, išmoko kelis vokiškus žodžius: vartai, kampas, juodas ir baltas, skaičius nuo vieno iki penkių ir „po paraliais“.

Atsisveikindamas dėdė Džimis iš mūsų, vaikų, išgavo pažadą: jeigu kada nors atvyksime pas jį į Valstijas, tai tik šituo Tipp-Kick žaidimu vežini. Mat, kaip jis sakė, Amerikoje buvo visko, tik šito— ne.

Kitą kartą Džimio balsą išgirdau po penkiolikos metų. Buvo sekmadienis, keturiasdešimt devintasis mamos gimtadienis. Po pietų gėrėme kavą ir valgėme pyragą kartu su senele ir seneliu, tėvų draugų pora ir jų trimis mažomis dukrelėmis, mano seserimi ir jos draugu Martinu, Eleanora ir, deja, su manimi. Praėjusią naktį mano tėvų namuose buvo kilusi nemaloni scena. Vos tik atvykau, Inka nusitempė mane į savo kambarį ir visa išblyškusi išklojo man viską, nė karto neįkvėpdama oro. Apie antrą valandą mama prižadino tėvą iš miegų. Ne todėl, kaip paprastai, kad jis siaubingai knarkė, o kad iš mano sesers kambario po visą butą sklido aistringos aimanos. Kol tėvas stengėsi susigaudyti, kokiame amžiuje ir kieno kūne atsidūrė, mama jam šnypštė:

— Daryk gi pagaliau ką nors! Nebegaliu to tverti!

Prieš du mėnesius šešiolikametė Inka metė mokyklą. Taip baigėsi virtinė nenusakomų sunkumų, nusivylimų, ašaringų diskusijų ir gelbėjimo pastangų, į kurias galiausiai buvo įtraukti ir du gydytojai, trys psichologai ir Aimsbiutelio jaunimo reikalų tarnyba. Ir nuo to laiko Inka trynėsi namuose, nesukdama sau galvos dėl esamos situacijos ir dar mažiau rūpindamasi dėl ateities, kaip sakė mano mama, kartu su savo trisdešimtmečiu draugu Martinu, kuris, beje, buvo bedarbis. Padėtis buvo mažumą įtempta. O tos naktinės aimanos jų namuose perdegino kai kuriuos saugiklius. Per gimtadienio vaišes ore vis dar tvyrojo svilėsių kvapas.

Priešingai nei mano tėvai, aš Martinui šiek tiek simpatizavau. Man jis atrodė patrauklus. Tai buvo baikštus, liesas, moteriško tipažo vyrukas, kuriame galėjai įžvelgti kažin kokio suktumo, ir matėsi, kad tokio pobūdžio sunkumai jo nejaudina, nes per savo gyvenimą jis dar ne to yra patyręs. Jo elementas, per tuos šešis besitęsiančių santykių mėnesius tapęs ir Inkos elementu, — tamsa. Abu nešiojo tik juodus skudurus, akis apvedžioję juodai, nusilakavę juodai nagus, muzika, kurios klausėsi, juoda kaip degutas, klubai, į kuriuos vaikščiojo, buvo tamsios lindynės, o nuo jų sklindantis kvapas vertė galvoti, kad dienas jie leido ne Inkos kambaryje, o kažkokiame urve. Beje, per gimtadienio vaišes Martinas sėdėjo šalia mano senelės. Abu pasidėję priešai save po gabalą vyšnių trupiniuočio pyrago. Šalia manęs sėdėjo Eleanora. Tą dieną jai siaubingai skaudėjo dantį. Šia proga, man regis, reikėtų dar paminėti štai ką: ji negalėjo pakęsti šeimyninių susibūrimų. Liusė, mamos draugė, pasakojo, kad važiuojant automobiliu iš Kaselio į Hamburgą buvo taip nepakenčiamai karšta šiuo metų laiku.

— Galvojau, kad užtrokšiu.

Jos draugas:

— Taip, bet aš dėl to nekaltas. Juk neleidi įjungti kondicionieriaus, nes galvoji, kad vaikai persišaldys.

Liusė:

— Aš ir nesakiau, kad tu kaltas.

Buvo svarstoma, ar paskui dar būtų galima ką nors kartu nuveikti.

Eiti pasivaikščioti?

Senelis:

— Aš negaliu taip daug vaikščioti.

Į muziejų?

Senelė: