Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Tačiau būtent tomis dienomis jis buvo pernelyg nervingas, mintys klaidžiojo kažkur kitur. Tiesą sakant, šiandien jis būtų pagavęs dar vieną žuvį, bet toji, kai atsargiai nuėmė ją nuo kabliuko, išsprūdo ir vėl nėrė į vandenį. To jau seniai jam nebuvo nutikę. Tikrų tikriausiai todėl, pagalvojo jis, kad pernelyg dažnai užsiima visiškai kuo kitu. Tai yra savo darbu.

Pastaruoju metu jis gavo išklausyti šiokios tokios kritikos. Prieš kelias dienas Olino biure pasirodė vienas federalinės žinybos atstovas ir tiesiai šviesiai išklojo, kad jo vadovavimo stilius jam atrodąs per mažai autoritarinis. Tai esą pernelyg pavojinga!

— Ne taip darai, — tarė Olinas mažajam sūnėnui, atsargiai atsistojo valtyje ir žengė žingsnį prie jo. — Laikyk ją įkypiau ir nesiliauk krutinęs, štai taip, pažiūrėk! Kitaip ir vėl nieko nepagausi!

— Nepyk, — pasakė truputį išsigandęs berniukas.

— Gerai jau, gerai, — atlaidžiai pratarė Olivenas vėl atsisėsdamas. — To reikia išmokti.

Pernelyg neautoritarinis vadovavimo stilius? Ir kur visa tai nuves? Olinui buvo mįslė, kodėl už tai, kad visą laiką stengiesi su žmonėmis elgtis nuoširdžiai ir žmogiškai ir net kartkartėmis suskelti kokį juokelį, išsyk gauni pylos. Kokiame pasaulyje mes gyvename?

Jau ilgiau nei metus jis buvo tos mažos salelės viršininkas, kurioje paprasčiausiai buvo pernelyg šalta ir visuomet pūtė vėjai. Tiksliau sakant, jau pusantrų metų. O jeigu visiškai tiksliai, tai jau pusantrų metų jaučiasi suvaržytas!

— Džiulijenai, — pagaliau tarė Olinas, — man regis, kad šiandien žvejybai netinkama diena. Ką manai, jeigu nusiirtume atgal ir nuvažiuotume kur nors, kur galėtume padoriai papusryčiauti? Užkirsti kiaušinių, lašinių ir dar ko nors tokio, ką apie tai galvoji?

— Būtų puiku!

Vyniodamas valą, nuimdamas mažą sidabrinį masalą, tą patį darydamas ir už berniuką, dėdamas masalus į tam skirtus skyrelius dailiame savo žvejojimo reikmenų lagaminėlyje, kurį nusipirko specialiai šioms atostogoms, pats sau galvojo:

Vieną rytą pabudę šitie žmonės pamatys, kad visu savo autoritetu nieko nepeši. Gyvenimu ir žmonėmis reikia pasitikėti! Mano vadovavimo stilius toks, koks ir turi būti! Anksčiau ar vėliau tai pamatysim.

Apie pusę devynių įžengęs į balto vasarnamio Marklei Kovo poilsiavietėje prieangį pasiimti automobilio raktelio, jis vos nesusidūrė su savo seserimi, išdygusią priešais su chalatu.

— Olinai, jau grįžote?

— Taip. O tu jau pabudusi? Kodėl?

Tabita kiek padelsė prieš atsakydama:

— Ką tik skambino kažkoks Artas Dolisonas.

Olinas giliai atsiduso.

— Man atostogos!

— Sakė, kad kuo greičiau jam paskambintum.

Olinas „Blekis“ Blekvelas pažvelgė didelėmis apvaliomis akimis į savo jaunesniąją seserį Tabitą.

— O gal jis sakė kodėl? — paklausė pagaliau.

— Vakar naktį pabėgo trys tavo kaliniai.

Tą vasarą pirmą kartą buvau Niujorke. Bet mano Niujorkas buvo tik daugių daugiausia vienuolika namų kvartalų. Nuo Rubino meno muziejaus 22-ojoje iki Manheteno prekybos centro 33-iojoje gatvėje. Viskas, ką patyriau, vyko ten. Ten sužinojau, kokiu momentu geriausia nuimti mėsainį nuo kepsninės. Ir ten man buvo papasakota viena istorija. Apie Pelikanų salą, aplink kurią siautė audra. Nebūčiau galėjęs nieko patarti, jei kas būtų paklausęs, į kokį teatrą nueiti, bet jei kas nors būtų pasidomėjęs, tam kuo smulkiausiai būčiau galėjęs nupasakoti, kaip atrodė mėlyna sudedamoji kėdutė, ant kurios kas rytą pusę devynių prie savo krautuvės įsitaisydavo kokių penkiasdešimties metų vyras — siaurų pečių, geraširdiško veido ir lūkestingų akių. Jo krautuvė buvo pirmajame smėlio raudonumo mažutėlaičio namo aukšte, pačiame tos gatvės, kurioje gyveno Džimis, ir šeštosios aveniu kampe. Virš durų — geltona markizė, ant kurios didelėmis raidėmis buvo užrašyta: Bills Bagsand Suitcases, Industries. Taigi tam tikroje savo gyvenimo kelio atkarpoje Bilis apsisprendė užsiimti lagaminais ir krepšiais. Galbūt kartą jo draugas Tomas per vakarienę jam pasakė: „Tegu tie visi subingalviai papučia tau į uodegą. Jau visai baigi nusiplūkti! Aš tau sakau, išeitis — lagaminai! Juos visi graibstyte graibstys.“ O gal ta krautuvė jau priklausė jo uošviui. Ir energingai remiamas dukters, jis maldavo perimti tą krautuvę. Mat kalbama ne apie ką kita kaip apie jo viso gyvenimo darbą. Ir įtikino Bilį, kuris, tiesą sakant, turėjo visai kitokių planų: „Na gerai. Bet jeigu jau taip, tai nuo dabar bus pakeistas pavadinimas, bus nebe Johris, o Bilis bags. Ir išplėstas asortimentas.“ Kad ir kaip ten buvo, krautuvė sprogte sprogo nuo krepšių ir lagaminų. Čia buvo visko, kas bent mažumėlę siejosi su šia sritimi: piniginių, kuprinių, rankinių ir milžiniškų lagaminų, kurių prisireikia, jeigu turėdamas visko per akis akimirksniu nusprendi vykti į kelionę aplink pasaulį. Tikras stebuklas, kad šios mažos krautuvėlės langai neišbyrėjo. Kas rytą, prieš atsisėsdamas ant sudedamosios kėdutės, Bilis ištraukdavo į gatvę kelis lagaminus ir krepšius, kruopščiai išdėliodavo juos ant šaligatvio vieną šalia arba viršum kito, o mažesnius egzempliorius sukabindavo ant kabliukų prie langų taip, kad pro juos negalėjai įžiūrėti krautuvės vidaus. Visą vasarą Niujorke Bilis buvo vienas iš mano artimiausios aplinkos simbolių. Diena po dienos matydavau jį sėdintį prie savo krautuvės. Ramiai, kantriai. Visai nesvarbu, ar tvyrojo nenusakomas karštis, ar lijo lietus. Tada jis sėdėdavo po išskleistu skėčiu nuo saulės. Kartais su sumuštiniu rankoje, kartais siurbčiodamas iš pakelio apelsinų sultis, kartais sklaidydamas žurnalą apie burlaivius. Bet svarbiausia, kad visą tą laiką nemačiau nė vieno žmogaus, kuris būtų nors kiek kuo nors susidomėjęs. Paklausęs apie lagaminus ar panašiai. Man regis, Bilio niekas net nepasiteiravo kelio.

Toji gatvės atkarpa, kurioje gyveno Džimis, buvo palyginti rami. Retai galėjai pamatyti kur nors skubančius praeivius, o ir pro šalį pravažiuojančių taksi buvo ne per daugiausiai. Augo keli medžiai, kuriantys ramią aplinką, teikiantys pavėsį, ir saulės spinduliai pro juos gražiai išmargindavo namų sienas ir gatvės asfaltą. Ten tvyrojo keista nuotaika. Be Manhetenui būdingos įtampos ir bruzdesio. Nepaisant to, susidarydavo įspūdis, kad už šitų jau kiek įtrūkusių, kai kur grafičiais apipurkštų, labai skirtingo aukščio, bet tankiai susigrūdusių namų sienų buvo puoselėjamos įdomios, kartais gal ir neaiškios idėjos ir svajonės. Atrodė, kad žmogus, leidžiantis valandas šioje gatvės atkarpoje, dėjo visas pastangas, kažką kurdamas iš nieko arba vargais negalais išlaikydamas, ką jau buvo sukūręs. Ir tai vyko be žodžių, nekeliant didelio šurmulio, ir joks prašalaitis, užklydęs čia pasivaikščioti, nieko apie tai net nenutuokdavo.

Džimio gatvės atkarpoje buvo įsikūrusi daugybė nieko man nesakančių įstaigų. Aukštai viršuje prie kai kurių namų sienų plaikstėsi jų vėliavos. Kartais prie kurio nors namo sustodavo furgonas, ir į jį būdavo sunešami stiroporu apvynioti daiktai. Dažnai matydavai šaligatviu slampinėjančius žmones, kurie kiek įtemptais veidais kažko, regis, laukdavo. Viršutiniuose aukštuose už veidrodinių stiklų daugių daugiausia galėdavai įžiūrėti vyrišką siluetą. Tik kartais, kai žvilgsnis nuslysdavo per langų fasadus, atrodydavo, kad žvelgi į tamsų sandėlį.

Kai eidamas iš septintosios aveniu pėsčiomis įsukdavai į tą gatvės atkarpą, pirmiausia dešinėje iškildavo juoda aukšta namų siena, apkabinta daugybe išblukusių plakatų.