Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Bob Dylan, New Album

Ultra Trance, Best Trance Remixe s

Style.com, Shape of things to com e

Iyengar Yoga, Institute of New York, Rethink how you univin d

Eidavai toliau pro daugybę mažų krautuvėlių, viena nuo kitos vos per kelis žingsnius, visos su margaspalviais markizių gaubtais virš ėjimo, išsipūtusiais, lyg kuo didžiuotųsi:

Stephan Ray, Hair saloon, žalia markizė.

Susy’s Restaurant, Caterings for alloccasions, tamsiai raudona markizė.

Flash Inc, Professional l ighting systems (vitrinoje milžiniški kino ir fotoaparatų prožektoriai), juoda markizė.

U and me — Lounge/Restaurant, be markizių.

Toliau — siauras, futuristiškai atrodantis pastatas su gerai nusiteikusiu uniformuotu pakistaniečiu prie įėjimo, kuris kiekvieną įeinantį pasitikdavo tardamas „Hey how are you?“ — Šeratono viešbutis.

Paskui ir vėl kelios parduotuvės:

Alpha., Vitrinų apipavidalinimas, Our work has Quality!, įėjimas uždarytas grotomis ( gal bankrutavo).

Digita l Conventiona l Photo, fotografijos reikmenų parduotuvė, nuotraukos, nuotraukų rėmeliai, Passport Portraits, acellent Close - ups!, ryškiai geltona markizė.

Liberty Display, parduotuvė, kurioje galėjai nusipirkti vitrinų manekenų. Torsų, rankų, perukų, žalia markizė.

New York Wood Flooring, medinių grindų klojimas, Renovations, paintings!, šviesiai geltona markizė.

Varieta l , baras, kuriame viskas balta, su baltomis baro kėdėmis, balta markizė.

JP Metai America Inc., namų remonto prekės, juodas, atstumiantis įėjimas, be markizės.

On - the - go - Cafė, kaip senamadiška smulkių prekių krautuvėlė įrengta kavinukė, be markizės, užtat prie įėjimo raudona vėliava.

Palengva priartėji prie šeštosios aveniu.

Siege l& Stockman, ir vėl parduotuvė, kurioje pardavinėjami vitrinų manekenai. Tamsesnė, šiuolaikiškesnė už pirmąją, juoda markizė.

Paskui:

Jimmys Gril l& Luncheonette, žalia markizė. Nedidelis pastatomas sidabriškai apkraštuotas stendas, kuriame surašomi Jimmys Recommendations. Įėjimas nudažytas juodai. Durys, virš kurių kabojo ventiliacijos dėžė, stiklinės.

This ‘n that, Anita Steins Jetvelry & Collectable, ganėtinai kičinė papuošalų parduotuvė, panaši į indišką, ryškiai rausvos spalvos markizė.

Tiesiai priešais ją kitoje gatvės pusėje stovėjo daugiaaukštis garažas. Jis buvo mažokas kaip garažas, tik dviejų aukštų. Degtų plytų pastatas. Apatinė dalis nudažyta baltai. Ant namo sienos kabojo mėlyna iškaba: Open 24 hours. If the doors are closed, please sound horn! Vieno iš dviejų užvažiavimų, kurių kraštai buvo nudažyti mėlynai, dešinėje stovėjo didelis, nerangus prižiūrėtojas, nugara prisispaudęs prie sienos. Su mechaniko kelnėmis ir marškinėliais. Jis buvo tamsiaodis. Visuomet ant veido užsitraukęs kepuraitę su snapeliu ir New York Knicks komandos emblema, bet kone kasdien būdavo užsidėjęs vis kitą. Turėjo jų, matyt, kelias dešimtis. To vyro vardas buvo Arturas Margolinas, bet visi vadindavo jį Petu. Jiedu su Džimiu buvo pažįstami. Ant pastatomo skydo buvo reklamuojama ypatinga pusės valandos automobilio stovėjimo kaina: 6,75 dolerio. Tačiau bent jau tuo metu, kurį praleidau Niujorke, ta kaina nė karto nebuvo pasikeitusi, iš to sprendžiau, kad formuluotė „ypatingas pasiūlymas“ čia visai nederėjo.

Šitoje gatvės pusėje, kiek tolėliau kairėje, prie šeštosios aveniu kampo buvo galima apsilankyti Bilis Bags and Suitcases, Industries krautuvėje. Arba užsukti pas kitą Džimio pažįstamą, sakyčiau, netgi draugą. Pas senąjį Česterį su žydriausiomis akimis, kokias kada nors esu matęs. Apačioje, dėdės Džimio name, jis turėjo antikvarinių prekių parduotuvę.

Ir Česteris, ir Petas kartais apsilankydavo Džimio bute. Pas Džimį apskritai, daug kas užeidavo. Visai nesvarbu, ar jis būdavo namie, ar ne. Tie žmonės paprasčiausiai įeidavo pro duris ir tiek. Dažnai, kai vakarais arba laisvomis popietėmis būdavau jo bute ir skaitydavau gulėdamas ant kušetės, mane išgąsdindavo kas nors, staiga išdygęs priešais. Niekada nesužinojau, kaip tai vyko. Ar jie visi turėjo savo raktus, ar prireikus Džimis skolino jiems savąjį. Žmonės, būdavo, ateina ir išeina. Pabūna tai trumpiau, tai ilgiau. Pavyzdžiui, pasiima kokią nors dėžę arba atsisėda svetainėje prie stiklinio stalo, ant kurio stovėjo abu kompiuteriai, ir naršo sau ramiai internete arba kartais, regis, kažką dirba. Jeigu Džimis būdavo namie, susėda prie ilgo valgomojo stalo ir geria alų. Kai kurie lankytojai atrodė kaip jo verslo partneriai, nors niekada nežinojai, kokie tai galėtų būti reikalai. Dažniausiai ateidavo mažas storas kinas, išsiaiškinau, kad jis gyveno tame pačiame name vienu aukštu aukščiau už mano dėdę meksikietį ir turėjo programinės įrangos įmonę.

JAV teisingumo ministras Homeras Kumingsas, kalbėdamas per radiją 1933 metais, didžiosios depresijos laikais, paskelbė, kad jau senokai nori įkurti kalėjimą pavojingiausiems ir nepaklusniausiems Amerikos nusikaltėliams. Ir kad pagaliau buvo rasta tokia vieta. Per derybas su gynybos ministerija jam buvusi perleista senoji Alkatraso salos San Francisko įlankoje karinė tvirtovė. Jis pasakė: „Nors sala nuo sausumos nutolusi vos per kelis kilometrus, bet vanduo ledinis ir pilnas klastingų sūkurių. Srovė srauni ir pabėgti praktiškai neįmanoma. Tenai galima izoliuoti piktybinius ir nepataisomus nusikaltėlius, kad nedarytų pragaištingos įtakos kitiems, gebantiems resocializuotis kaliniams. “

1933 metų spalio mėnesį saloje buvo pradėti darbai. Šešiose vietose pastatyti sargybos bokštai, iš jų matėsi kiekvienas salos kampelis. 3,80 metrų aukščio vielinė tvora su spygliuota viela viršuje juosė suremontuotą kamerų pastatą. Buvo pastatytos metalinės pinučių tvoros, įrengti metalo detektoriai. Spygliuotos vielos užkardos tęsėsi palei krantą. Buvo užsandarinti nutekamieji kanalai ir vamzdynai, nutiesti iki įlankos.

1934-metų gegužės 22-ąją iš Atlantos ir Lyvenvorto sunkiųjų darbų kalėjimų į salą buvo atgabenti pirmieji 53 kaliniai. Per visus 29 jo egzistavimo metus nė vienas teisėjas jokio nusikaltėlio negalėjo pasiųsti tiesiai į Alkatraso kalėjimą. Jis buvo numatytas tik sunkiausiesiems. Tokiems, kurie pažeidinėjo taisykles, mėgino pabėgti iš kitų kalėjimų, maištavo. Buvo sakoma: jeigu laisvėje nesilaikai taisyklių, pateksi į cypę. Jeigu cypėje nesilaikysi taisyklių, pateksi į Alkatrasą.

Prireikė praleisti nedaug dienų Niujorke, pagaminti ne itin daug didžiųjų mėsainių su sūriu ir kumpiu, iškepti nedaug Fermerio omletų ar blynelių su mėlynėmis, kad šiek tiek susipažinčiau su trimis Džimio užkandinės darbuotojais ir susidaryčiau vaizdą, kaip jie žengia gyvenimo keliu. Visi trys atvirai atsakinėjo į klausimus. Atrodė, kad kiekvienas net labai mielai pasakoja apie save. Dar mieliau pasakodavo apie kurį nors bendradarbį, kai jo nebūdavo šalia arba būtent tada, kai jis buvo greta, kad patrauktų per dantį. Džimis daug rečiau suteikdavo man žinių apie savo darbuotojus. Jis nedažnai ir visai ne su pasimėgavimu kalbėdavo apie savo aplinkos žmones. Buvau tikras, kad kai kurie jo pažįstami klausinėjo, kas tas jaunas vokietis, taip netikėtai pas jį apsigyvenęs, ir lygiai taip pat buvau tikras, kad jis jiems apie tai beveik nieko nepasakojo. Jeigu tekdavo nugirsti dialogą tarp jo ir kokio nors darbuotojo, pagaudavau vieną kitą sakinį, kurie man šį tą apie jį atskleisdavo. Kol galiausiai palaipsniui mano galvoje susidėliojo vaizdas apie kiekvieną mažosios užkandinės barkaso irklininką.