Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Iš vokiečių kalbos vertė

Vilija Gerulaitienė

Ši istorija su meile skiriama Andreasui Lebertui

Kiekvienas mokymas yra plaustas, plukdantis į tolimą krantą, kuriame jį turite palikti, o ne vilkti paskui save.

Buda

Mano kalėjimo draugai dažnai manęs klausia: „Ar geras, ar geras jausmas būti laisvam?“

O aš jiems tada mįslingai atsakau: „Argi paukščiai neprirakinti grandinėmis prie dangaus kelių?“

Bobas Dilanas

Ballad in plain D

Naktimis Pelikanų saloje būdavo labai triukšminga. Stūgaudavo vėjas, vanduo plakdavosi į uolas. O daugelis vyrų vaitodavo ir kūkčiodavo.

Noriu papasakoti apie vieną vasarą, kurią praleidau kartu su keturiais amerikiečių gangsteriais. Du iš jų buvo broliai, kilę iš šalies pietų. Iš Raskino, Floridos, civilizacijos nepaliesto, miškingo krašto, kuriame tyko mokasininės gyvatės ir aligatoriai. Trečiasis buvo įtartinas vaikinas. Nepaprastai protingas. Sėdėjo jau daugelyje kalėjimų, bet iš daugumos pabėgo. Apie ketvirtąjį kai kas sakydavo, kad jis — visai ne žmogus. Klastingas padaras, kuriuo negalima nė sekundei patikėti.

Man ši vasara prasidėjo dar balandį, praėjus lygiai savaitei nuo mano dvidešimt ketvirtojo gimtadienio. Ankstų rytą, kai Eleanora iš naktinio gyvenimo grįžo į mūsų butą. Iš pradžių aš buvau kartu su ja. Pylimo rajone susitikome su keliais pažįstamais. Bet aš, kaip paprastai, anksti nusikaliau ir nuėjau namo. Mario kraujas ne toks karštas kaip jos ir negainioja manęs kiaurą naktį. Be to, kai laivo bare sėdėjome ant vienos iš tų rudų odinių kušečių, galvojau apie senąjį poną Lipmaną, kurį tą dieną lankiau pagal Carito programą. Pas jį niekuomet ilgai neužtrukdavau. Turėdavau jam įdėti akių lęšius. Jis kiekvieną kartą sakydavo: „Nesąmonė. Juk aš jau aklas.“ Bet jie vis tiek neišbraukė jo iš mano sąrašo. O aš, tiesą sakant, tuo džiaugiausi. Apsilankymai pas jį buvo man vieni mieliausių. Jis turėjo silpnybę sodams. Tai padėjo jam išsilaikyti. Klausėsi apie tai daug laidų. Garsiai pats sau kartojo įvairių augalų rūšių požymius. Gerai prisimenu, kaip kartą jis pasakojo man apie snaudalinę džiūgūnę. Jo manymu, tokia graži geltona gėlė neužsitarnavo tokio vardo.

Su žmona jis kadaise turėjo sodą. Dabar gyvena vienas pusantro kambario bute. Ir man kilo klausimas, ar tokie dvasiniai sodai gali žmogui padėti vakaro valandomis, ar jie tiesiog nugrimzta nakties vienatvėje. Suprantu, kad mintys apie poną Lipmaną ir panašius dalykus ne per geriausiai nuteikia, kai išsirengi pramogauti.

Tuo metu su Eleanora dalijomės vienu buto raktu. Antrąjį vasario viduryje ji atidavė vienai draugei, kurią pažinojo dar nuo mokyklos laikų ir kuri buvo atvažiavusi iš Fraiburgo į Hamburgą ieškoti savo tikrojo tėvo. Maloni būtybė šviesiomis garbanomis, klausos aparatų parinkimo specialistė. Nepraėjo nė savaitė, ir ji iš tikrųjų jį surado, tą savo tėvą. Elektronikos parduotuvėje Media Markt Vandsbeko rajone. Anaiptol nesijautė pakylėta. Po dviejų pirmųjų susitikimų verkdama sėdėjo mūsų virtuvėje:

— Aš taip stengiausi, man tai kainavo tiek daug jėgų — ir tik kad pamatyčiau, jog mano tėvas — sumautas bukaprotis.

Taip nusiteikusi ji netrukus ir vėl išvažiavo namo. Pylimo Vartų geležinkelio stotis, ketvirtas kelias, puikiai prisimenu. O su ja išvažiavo ir mūsų raktas.

Tą naktį grįžusi namo Eleanora mygė durų skambutį kaip per gaisrą. Užsimiegojęs išslinkau iš lovos. Koridoriuje buvo šalta it ledainėje. Vėjas ir vėl buvo atplėšęs orlaidę į galinį kiemą. Atidariau duris.

Šokiai, alkoholis ir dar balažin kas paliko savo pėdsakus. Juodas akių tušas nubėgęs po akimis. Trumpi plaukai prilipę prie kaktos. Skruostai liepsnote liepsnojo. Dėbtelėjau į išterliotą jos veidą. Ji nepratarė nė žodžio. Ją gaubė toji gili, mistiška eleanoriška ramybė, kuri man taip patiko, ir tada, kad ir ką tuo metu veikdavau, viską padėdavau į šalį ir tučtuojau nutildavau. Ji nežiūrėjo į mane. Ignoravo mane. Skubėdama ir šiek tiek svirduliuodama lakstė savo ilgomis, plonomis kojomis, aptemptomis juodomis suplyšusiomis pėdkelnėmis, po butą, rankiodama visokius daiktus. Prisimenu, kaip ji žvarbdama visą laiką stovėjo atsirėmusi į sieną priešais buto duris. Laukiau, kas bus toliau. Mūvėjau tik apatinėmis kelnaitėmis ir vilkėjau marškinėlius su Betmeno atvaizdu, vaikystėje gautus iš vaikų darželio auklėtojo. Tada jie man buvo pernelyg dideli, dabar buvo kaip tik. Betmenas visuomet buvo mano svajonių didvyris. Mat jame buvo tiek daug tamsių kertelių. Ir vis tiek jis buvo didvyris.

Tada ji priėjo prie manęs ir sušvebeldžiavo:

— Ar tu žinai, kad plekšnės, kol dar mažos, atrodo kaip visai normalios žuvys? Tik kai užaugą didesnės, pasidaro plokščios. O viena akis pasisuka aukštyn.

Atsakymo ji nelaukė.

Pasiėmė savo krepšį. Tarpduryje dar kartą atsigręžė.

— Man labai gaila.

Tik po trijų siaubingai ilgų dienų ir naktų, per kurias ji neparėjo ir aš negalėjau jai prisiskambinti, supratau, kad šitais žodžiais ji užbaigė visą mūsų istoriją.

Kažkas man buvo sakęs, ką reikia daryti, kai tave palieka moteris. Nereikia liūdėti! Reikia kuo greičiau atsisėsti, paimti į rankas nuostabiai gražų popieriaus lapą, Montblanc firmos parkerį ir surašyti sąrašą. Užrašyti viską, ką jau seniai norėjai padaryti ir dabar iš tikrųjų gali padaryti, nes tos moters nebėra. Tarkim, ten galima įrašyti važiavimą autostopu per Pietų Ameriką, kalnų dviračio pirkimą, vykimą į Čempionų lygos finalines varžybas. Žinoma, į sąrašą galima įtraukti ir moterų vardus. Na, bet užbėgsiu už akių: tai tikrai nebuvo pats geriausias patarimas, kurį kada nors buvau gavęs. Bet sąraše, kurį sudariau po dviejų savaičių, devintoje vietoje buvo įrašas: dėdė Džimis, blynai, Niujorkas.

Pas Džimį buvo ne tik blynų. Jo valgiaraštį sudarė per 150 patiekalų. Jame buvo tiesiog viskas, nuo karšto jautienos kepsnio su lydytu mocarelos sūriu iki didžiausių sumuštinių vegetarams. Su nuoroda: Breakfast all day, open seven days a tveek, free delivery. Visas puslapis buvo skirtas Jimmy’s Famous creations , patiekalai, pavyzdžiui, buvo pavadinti Curios George it Notorious Niek. Peržvelgęs šitą valgiaraštį, kuo tikriausiai galėjai tikėtis čia esant visą būrį padavėjų ir virėjų, besisukiojančių aplink su baltomis prijuostėmis. Tikrovė buvo kitokia. Jimmy’s Grill&Luncheonette 22-ojoje Manheteno gatvėje, tarp šeštosios ir septintosios aveniu, buvo viena vienintelė juodai baltomis plytelėmis išklota patalpa — daugių daugiausia 30 kvadratinių metrų, kuriuose buvo verdama, kepama, čirškinami kepsniai, valgoma, susimokama ir šnekučiuojamasi. Tiesa ta, kad čia buvo penkiolika kartų daugiau patiekalų nei sėdimų vietų. Lygiai dešimt baro kėdžių, išrikiuotų palei žemą, ilgą bufetą, nuo kurio, visiškai nesvarbu, kiek tuo metu buvo lankytojų, kiek blynelių užsakymų šūksniais perduodama tvankioje patalpoje ir kiek kepamų bulvių gulėjo ant apskrudusios kepsninės, visuomet dvelkė maloni ramybė. Blankus baro stalas, ant kurio stovėjo servetėlių stoveliai, plastikiniai kečupo ir garstyčių indeliai, tarsi sakė: „Prisėsk, suvalgyk savo kiaušinienę. Kas bus paskui, vis tiek turės įvykti.“ Baro kėdžių stovai buvo sidabro spalvos, sėdynės minkštos ir apvalios, aptrauktos juoda dirbtine oda. Kėdes galima buvo sukioti visais 360 laipsnių. Džimis jas labai vertino. Tą man kartą papasakojo senasis Frensis, vienas iš jo darbuotojų. Savo įspūdingu balsu, kurio klausydamasis galėjai pagalvoti, kad visą gyvenimą jam teko šūkauti siaučiant smarkiausiai audrai.