Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Frenkas Vitermanas, paskutinis kalinys, 1963 metų kovo 21-ąją palikdamas salą pasakė:

„Tikra palaima palikti šią vietą. Toji uola niekam nebuvo gera. Nė vienam žmogui. “

Iš Niujorko susiruošiau išvažiuoti ketvirtadienį. Buvo 2006 metų rugpjūčio 24-oji. Prisimenu, kaip ryte valydamasis dantis pagalvojau: ketvirtadienis — tą dieną Džimis visuomet susitikdavo su savaisiais meksikiečiais.

Lauke buvo vaiskus ir šiltas vasaros rytas. Lengvas vėjelis šiureno saulėje tviskančius prie namo augančio gluosnio lapus. Tai buvo viena iš tų dienų, kai pažvelgęs pro langą pagalvoji, kad viskas gyvenime tik žydi ir niekada nevysta.

Lygiai dešimtą valandą prie užkandinės su žalia markize ir užrašu Jimmys Grill & Luncheonette su manimi atsisveikinti išsirikiavo keturiese. Merdokas, Žakas, Frensis ir Dorotė. Pirmasis su manimi atsisveikino Frensis.

Suėmęs mano dešinę abiem šiltomis, šiurkščiomis rankomis, giliai pažvelgė man į akis. Pirmą ir vienintelį kartą mačiau jį tokiu metu be laivelio formos kepurėlės.

— Sėkmės tau, vaikine! — palinkėjo jis. Man labai patiko, kad pas mus buvai. — Linkiu, kad tau viskas gerai klotųsi! Kada nors apsireikšk, jeigu norėsi.

Žakas, vilkintis šviesiu džinsiniu švarku, apkabindamas mane tarė:

— Gal atidarysi užkandinę Vokietijoje? Juk žinai, kaip tą daryti.

Pasakė tokiu tonu, kad galėtum pagalvoti, jog mano gimtinėje dar niekam nebuvo atėjusi į galvą tokia mintis.

Galiausiai Merdokas, kurio veidas švietė ne ką mažiau nei prieš Džimio mirtį, pasakė:

— Žinai, jeigu pas jus visi tokie kaip tu, reikėtų kuo greičiau tenai nuskristi. — Lengvai pliaukštelėjęs man per petį pridūrė: — Hey, kol dar nepamiršau! Mačiau, kad Johanna and the Tits rudenį vyks į turnė po Europą!

— Nuostabu, — atsakiau jam.

Dorotė suėmė mano galvą rankomis ir pabučiavo į kaktą.

Tą rytą ji vilkėjo paprasta juoda vasarine suknele. Buvo siaubingai išblyškusi ir atrodė taip, kaip atrodo žmonės, pastarąsias dienas be atvangos verkę.

— Tikiuosi, kad šios savaitės greitai praeis, — pasakiau neužtikrintai.

Ji šyptelėjo.

Nedrąsiai tęsiau toliau:

— Galbūt darydama visa tai, ką dabar turi sutvarkyti, pajėgsi įsivaizduoti, kad Džimis šalia ir stebi tave. Gal... tai padės.

Ji tarė:

— Man regis, jis gerokai prisismagintų, kad turiu visu tuo užsiimti.

— Nežinau, — suabejojau, jau pasirengęs keliauti, — man atrodo, kad jam labai patiktų, kaip tu su viskuo susidoroji.

Linkstančiais keliais perėjau 22-ąją gatvę. Kairėje rankoje nešiausi juodą kelionkrepšį, ant dešinio peties — seną, jau suplyšusią, didelę kartono dėžę, prikimštą Džimio popierių, kurie, daugumos žmonių supratimu, tebuvo beprasmis ir bevertis šlamštas.

Prisimenu, kad nė karto neatsisukau.

Kad manęs neapniktų liūdesys, iš paskutiniųjų stengiausi nukreipti žvilgsnį į vidų. Nematyti nieko aplinkui. Kuo mažiau dalykų pastebėti toje gatvėje, kuri šią vasarą buvo mano namai. Aišku, bergždžiai. Kitoje gatvės pusėje mačiau daugiaaukštį garažą ir priešais stovintį į sieną atsirėmusį Patą, kuris jau žinojo, kas nutiko Džimiui, ir žiūrėjo į mane tarsi galvodamas, ar nereikėtų su manimi atsisveikinti. Laimei, neatsisveikino. Mačiau negrų muzikantų porą, kurie kaip tik tuo mem pražingsniavo šaligatviu pro Patą, su tamsiais akiniais ir išvirtusiais pilvais, jis — vilkėdamas juodą kostiumą, ji — violetinę suknelę. Jiedu manęs nepastebėjo. Žingsniavo gana greitai, regis, įsigilinę į kažkokį ginčą.

Lėtai ėjau šeštąja aveniu riedančių automobilių link ir čia prisiminiau vieną sakinį, kadaise perskaitytą Tonio Morisono knygoje: „Tikra laimė, jeigu pasigendame kokio nors žmogaus dar ilgai iki jam paliekant mus arba mums jį.“ Ir tą akimirksnį, kai taip aiškiai jutau skausmą, palikdamas už nugaros namą, kuriame gyveno dėdė Džimis, pagalvojau: tą pat galima pasakyti ne tik apie žmones, bet ir apie vietas.

Stengiausi iš anksto nukreipti mintis toli už vandenyno, iki pat Hamburgo. Reikėjo sugalvoti ką nors, kas galėtų suteikti man paguodos, tad mąsčiau apie savo mažutį jaukų miegamąjį su didele lova, užimančia beveik visą kambarį, antklodę ir šviesius užvalkalus, kuriuos buvo padovanojusi mama. Apie savo astronomijos knygas ir kompaktines plokšteles. Bet pirmiausia stengiausi galvoti apie Eleanorą. Apie tai, koks džiugus buvo jos balsas. Paskambinau jai tiesiai iš gatvės, iš miesto telefono. Kalbėjomės labai trumpai. Monetos greitai baigėsi. Bet susitarėme, kad susitiksime, kai tik grįšiu į Hamburgą.

Tiesa, Niujorke reikėjo dar kai ką sutvarkyti.

Priėjęs 22-osios gatvės ir septintosios aveniu sankryžą, pasukau į kairę.

Kai Bilis, vilkėdamas juodus marškinėlius su žaliu medžiu, vėl sėdėjo ant sudedamosios kėdutės priešais savo krautuvę Bills Bags and Suitcases, Industries viduryje prie langų ant kablių sukabinėtų krepšių ir nesuskaičiuojamų ant šaligatvio išdėliotų lagaminų, pastebėjo mane ateinantį, pakėlė į mane baugščias ir lūkestingas akis. Svirduliuodamas priėjau prie jo su savo sunkia našta. Pasilenkiau, statydamas ant žemės kartoninę dėžę. Jam matant atidariau ją, ištraukiau keletą popierių ir iškėliau aukštyn. Pažvelgiau į jį, sėdintį prie krautuvės vieninteliame lagaminais neužgriozdintame metre. Ir negalėjau susilaikyti nepaklausęs:

— Do you have a suitcase?

Bilis pakilo, žengė žingsnį prie manęs, šyptelėjo ir atsakė:

— Sure.

Ši istorija išgalvota.

Manhetene yra užkandinė, sužadinusi mano vaizduotę. Už tai esu dėkingas jai ir tiems žmonėms, kurių gyvenimas kuo nors su ja susijęs. Vis dėlto norėčiau paaiškinti, kad ta užkandinė neturi nieko bendra su pavaizduotąja šioje istorijoje ir joje veikiančiais asmenimis. Esu tikras, kad kalba tenai retai pasisuka apie Alkatrasą.

Vadinamasis didysis pabėgimas, kurio metu trys vyrai — Frenkas Li Morisas, Džonas Englinas ir Klarensas Englinas — 1962 metų birželio 11-ąją pabėgo iš salos kalėjimo ir jų niekas daugiau nebematė, iš tikrųjų įvyko.

Tačiau čia vaizduojamas pabėgimas ir visa, kas su juo susiję, rutuliojasi išgalvotam romanui būdinga tvarka.