Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Gerai prisimenu, kad sustabdžiau taksi per du namus iki užkandinės. Mat neturėjau jokio noro atsakinėti į Džimio ir jo vaikinų klausimus, ką tokiu nuostabiu oru veikiau per savo laisvadienį.

Prisimenu, kaip nuslinkau į savo kambarį, nusiprausiau po dušu ir nutariau: tą vakarą su Alkatraso avantiūra baigta visiems laikams. Rytoj septintą, taip tikrai, kaip kad saulė patekės, nusileisiu į užkandinę, gerai nusiteikęs kepsiu mėsainius, o laisvalaikiu atrasiu Niujorke visai naujų dalykų. Ir progai pasitaikius pasakysiu tą Džimiui. Reikėjo rasti savyje tiek drąsos.

Šiandien, kai Hamburge sėdžiu prie savo rašomojo stalo, pasidėjęs priešais save Džimio surinktą medžiagą, ir galvoju apie aną vasarą, klausiu savęs, ar tikrai tą padariau. Peržvelgiu nuotraukas. Jo užrašus. Sąrašus. Akys užkliūva už kai ko, ką jis man gerokai vėliau parodė.

Kartą sėdėjome drauge svetainėje prie stalo ir aš jo paklausiau:

— Kodėl prie tavo langų pritaisytos grotelės katėms, jeigu tu neturi kačių?

— Eleinė, — atsakė jis, — gyveno čia dvejus metus. Buvo atsivilkusi krūvą laužo ir dvi kates. Tokias kilmingas, kad neleido joms išeiti laukan. Paskui viską išsivežė. Tik tas groteles paliko.

Dirstelėjęs į itin gražų sidabrinį dubenį su prie jo pritaisytomis žvakėmis, tariau:

— Regis, kiekvienos iš tavo moterų šis bei tas čia užsiliko.

— Gali būti, — atitarė jis. — Labai gali būti.

— Ar ir mano mamos?

Jis atsistojo, nuėjo į miegamąjį, atidarė kažką, pagal garsą tai turėjo būti stalčius, ir dar iš tolo numetė man ant stalo kažką pilką, susivėlusį ir minkštą. Kažkada tai buvo pliušinis žaisliukas. Bet koks?

— Tavo mama tvirtino, kad tai kurmis. Pirko jį suvenyrų krautuvėje.

Yra labai įvairių nuomonių apie tai, ar vaikai viską žino apie savo tėvus. Tuokart buvo aišku: kiek pažinojau savo mamą, pliušiniai žaisliukai buvo per šviesmečius nuo jos visatos.

Paėmęs kurmį į ranką pastatau jį ant savo palangės.

Alkatraso saloje, be kita ko, buvo:

prieplaukos pirsas, gyvenamieji namai, kareivinių pastatas, rikiuotės aikštė, didžiulis direktoriaus namas, švyturys, dirbtuvės, karinės įgubs koplyčia, kariuomenės lavoninė, teritorija laisvalaikiui leisti, elektrinė, pramoninis pastatas, du pastatai, iš kurių būdavo signalizuojama per rūką, kamerų pastatas, vandens bokštas, sodas vaikams žaisti ir agavų takas.

Saloje vis dar esama didžiausios visoje šiaurinėje Kalifornijos pakrantėje jūrinių žuvėdrų kolonijos.

Vienintelis ten gyvenantis žinduolis — lauko pelė. Vienintelė amfibija — kaliforninė salamandra.

Džimis mirė vieną pirmadienio popietę. Apie pusę trijų jis išėjo iš užkandinės. — — Trumpam užlipsiu į viršų, — tarė jis. — “

Po pusantros valandos Žakas susirūpino:

— Kaip jums atrodo, kur užstrigo mūsų bosas? — ir išėjo jo ieškoti.

Niekada nepamiršiu jo žvilgsnio, kai po minutės jis sustojo tarpduryje ir pažvelgė į mus.

— Toni, Frensi! Eikit šen! Greičiau!

Ir mes visi kartu užkopėme į viršų. Laukujės durys buvo tik pridarytos.

Nežinau, ar galiu pasikliauti prisiminimais apie tai, ką tą akimirką pajutau. Kad ir kaip ten buvo, įėjęs į koridorių ir svetainę, pagalvojau, kad visiems to buto daiktams kažkas nutiko. Batai ant grindų, veltinės šlepetės, kuriomis apsiavusio Džimio niekada negalėjau įsivaizduoti, net nežinojau, ar jos priklausė jam, jo vaikinų nuotraukos ant sienos, serija juodai baltų nuotraukų su senais įvairių kontinentų žvejais, Dorotės paveikslas su išsipūtusiu Chevrolet motelio niekieno žemėje, lentelė su kabliukais raktams ir užrašu Turpentine Girls, tvarkingai ant odinės kušetės – sulankstyta sunki ruda vilnonė antklodė, didelis stiklinis stalas su abiem kompiuteriais ir šūsnimi popierių, laidų raizginys pastalėje, iš kurio dažnai šaipėsi Dorotė, kiek kreivokai per kelis centimetrus virš stalo pakabintas metų kalendorius su dramblių nuotraukomis, šio mėnesio lape matėsi veršiukas, motinos tarpukojyje besislepiantis nuo lietaus, ant tamsių medinių grindų — margai dryžuotas kilimas nubrizgusiais pakraščiais, televizorius, žurnalai ant televizoriaus stalelio, Interview, Time Magazine (Dorotės), Digital Photo, Oldtimer (Džimio), čekų kalbos žodynas, net nebūčiau galėjęs pasakyti, kaip jis ten papuolė, šalia — fikusas geltoname gėliapuodyje, krėslas aukšta atkalte, aptrauktas mėtų spalvos gobelenu, visuose kambario kampuose sumesti neaiškios paskirties įrankiai ir prietaisai: žnyplės, grąžtai, mikroskopas, didžiulis žalvarinis toršeras, keturi aukšti langai, išeinantys į evakuacinius laiptus, surūdiję kabliukai, kuriais užfiksuodavo atidarytus langus, Džimio kompaktinių plokštelių kolekcija ant šiaip jau tuščios knygų lentynos, ją sudarė keli albumai su Pietų Amerikos ritmine muzika ir keturi džiazo klasikai, virtuvė, virtuvės spintelė, peilių rinkinys, juoda duoninė, kukurūzų spragėsiu pakelis ant indaujos, viskas atrodė pasikeitę. Lyg būtų dingusi šviesa. Spalva.

Džimis sėdėjo savo vietoje prie ilgo valgomojo stalo. Galva nusvirusi ant krūtinės. Bet matėsi, kad akys atmerktos. Priešais jį ant stalo gulėjo atskleistas laikraštis su skelbimais. Vienas jų — apvestas tušinuku. Tušinukas gulėjo ant grindų. Skelbimas buvo toks: veltui atiduosiu bernardinų šuniukus.

Taip baigėsi mano vasara Niujorke. Su policijos sirena, vyru, prisistačiusiu teismo mediku, lavoninės mašina ir verkiančia dailininke iš Teksaso.

Džimį jau seniai buvo išgabenę, o aš vis dar sėdėjau prie ilgo stalo ir vis dar mačiau jo mirusį veidą.

Prieš tai tik vieną sykį buvau matęs mirusį žmogų. Senelį, mamos tėvą. Buvau dar gana mažas. Ir nedrįsau prieiti prie atidengto karsto šarvojimo salėje.

— Nebijok, — įkalbinėjo mane senas senelio draugas. — Žinai, miręs žmogus — tai kaip salė, kurioje baigėsi šventė. Siautulinga šventė. Žmonės išsivaikščiojo švęsti kur nors kitur. Tik pažiūrėk, kokia rami tuščia salė. Serpentinai, taurės, muzikos instrumentai ir tyla.

Dar dvi dienas ir naktis likau Niujorke. Dienas leidau ilgai vaikštinėdamas po miestą. Dorotė man suteikė nuodėmių atleidimą: — Toni, tu buvai jo svečias. Išsaugok savo prisiminimus. Neapsunkink savęs visom tom nesąmonėm, kurios dabar prasidės. Parodyk man, kokius jo daiktus norėtum pasiimti ir kuo greičiau išvažiuok namo! — tą sakydama ji tvirtai mane apkabino.

Taip ji padarė man dovaną. Išvadavo mane nuo vaikščiojimo į laidotuvių įmonę, formalumų tvarkymo atsiimant lavoną iš teismo medicinos įstaigos, pokalbių su namo savininku, užkandinės užsakymų atšaukimo, banko sąskaitų uždarymo.

Naktis praleidau gerdamas daug alkoholio mūsų komandos draugijoje. Užkandinė buvo uždaryta, mes sėdėjome viduje. Merdokas, Žakas, Frensis ir aš. Visi tie žmonės, kuriems per tas dvi naktis paaiškėjo, kad jie nebežino, kaip gyventi, kad jiems trūksta jų meksikiečio kapitono. Sakytum, gynėme savo mažytę barką, nors ji jau seniai buvo pražuvusi.

Dorotė tik kartkartėmis pasirodydavo, kad pažiūrėtų, ką veikiame. Merdokas kartą jai pasakė: —

— Galėtum perimti užkandinę, Dorote! Būtum gera šefė. Juk iš meno nepragyvensi.

Žakas ir Frensis nustebę sužiuro į savąjį supermodelį. Dorotė nieko neatsakė.

Džimis mirė staiga sustojus širdžiai. Vienas iš tų menkų, niekingų medicininių defektų, kurių priežastis iki šiol gerai neištirta. Bent jau tiek aišku: jis nė sekundės nekentėjo.