Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Būčiau mielai ką nors jai pasakęs. Na, kad ir tai, jog džiaugiuosi, kad sugrįžo. Bet nedrįsau. Jaučiausi nejaukiai, būdamas su ja vienu du toje didelėje patalpoje, tame savotiškame skyriuje ir skambant baimę varančiai foninei muzikai. Skaityti nebegalėjau. Nežinojau, nei ką daryti, nei kur žiūrėti. Visų pirma nenorėjau, kad ji pagalvotų, jog dėl to priepuolio ir viso kito nebenorėsiu su ja turėti nieko bendra. Ir todėl negalėjau demonstratyviai iš karto išeiti. Galiausiai nutariau visai nieko nedaryti ir likti sėdėti. Žvilgsnį buvau įsmeigęs į mėlyną pilvotą ražą ant stalo, kurios anksčiau nebuvau pastebėjęs. Su pamerktomis gėlytėmis, kurios atrodė lyg suskintos vasaros pievoje. Prisimenu, kaip įsigilinęs nagrinėjau ryškias tų gėlyčių spalvas. Kokią sekundę nusišypsojau pagalvojęs, kad jos narsiai stengiasi, kiek leidžia mažos jų galimybės, padaryti viską, kad tik įveiktų toje valgykloje įsisenėjusį liūdesį. Eleanora vis agresyviau spaudė tuos tris garsus. Staiga liovėsi, atsisuko su taburete į mane ir pasakė:

— Gal gali padaryti man paslaugą ir dingti iš čia?

Žiūrėjau į ją priblokštas, paskui kažką praveblenau ir greitai atsistojau. Knygą palikau gulėti. Išėjau iš ten kuo greičiau.

Po dviejų dienų, per kurias iš paskutiniųjų stengiausi jos nematyti, Eleanora skubiai priėjo prie manęs koridoriuje po popietinio visų skyriaus pacientų kavagėrio, kuris vykdavo pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, kai baigdavosi nepakenčiamoji grupinė terapija, ir jo buvo laikomasi kaip švento ritualo, ir įspraudė man į rankas susuktą, mėlynu kaspinu perrištą paveikslą. Dar padavė mažytį kreminės spalvos vokelį su laišku. Ir vėl nuėjo šalin. Vėliau, savo kambaryje, pirmiausia atplėšiau voką ir perskaičiau laišką, kurį dar ir šiandien turiu. Ten buvo parašyta:

Mielas Antonai ,

n upiešiau Tau paveikslą. Tai atsiprašymas. Man labai gaila, kad tave taip kvailai užsipuoliau. Žinai, tiesiog buvo taip, kad nenorėjau, jog mane tokią kas nors matytų. Tokios būsenos. Ir tuo labiau ne Tu.

Tavo Elė

Mane apėmė didžiulis džiaugsmas. Ne tik todėl, kad ji tai parašė, bet ir dėl to, kad paveikslas, kurį nupiešė ir kurį išvyniojau ant savo lovos, buvo nepaprastai gražus. Tai buvo A3 formato akvarelė. Matėsi namo stogas su kaminu, virš jo — varna, kylanti į tamsiai mėlyną dangų. Viskas atrodė labai realistiškai. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Eleanora taip gerai piešia. O jeigu mano ausis būtų pasiekusi žinia, kad ji piešia man paveikslą, tikrai nebūčiau pagalvojęs apie ką nors daiktiška, o tikėčiausi rezultato, panašaus į Pikaso Gemiką. Buvau labai įsimylėjęs.

Nuo tada su Eleanora drauge praleisdavome daug laiko.

Nors ji vis dar labai mažai kalbėjo, palaipsniui šį bei tą apie ją sužinojau. Pavyzdžiui, išsiaiškinau, kad ji kilusi iš Fraiburgo. Kad abu jos tėvai buvo mokytojai. Šventosios Uršulės mergaičių gimnazijoje. Kad ji gyveno Vyrėję, sename, idiliškame kvartale, iš kurio gatvelių visai netoliese matėsi tamsios Švarcvaldo eglės ir kuriame, pasak jos, gyveno beveik vieni mokytojai.

— Mane vemti vertė, — sakė ji. — Mane nuo visko vertė vemti, nuo tų kalvų, kurios, žinoma, buvo gražios, bet žiūrint į jas neapleido jausmas, kad jos kasdien vis tankiau apjuosia tave ir visas apmigusias Fraiburgo gatveles, kol vieną dieną nebeištrūksi iš jų apsupties. Mane vimdė nuo tėvų, nuo jų veidmainysčių, nuo mūsų buto, nuo viso tenykščio gyvenimo. Septyniolikos iš ten pabėgau. Buvo gaila tik mažojo broliuko. Man atrodė, kad palieku jį likimo valiai toje tamsoje. Taip jaučiausi. — Ji šyptelėjo. Paskui pridūrė: — Ką gi, bet man regis, kad jam dabar visai gerai klojasi. Tikrai geriau negu man.

Sužinojau, kad dar Fraiburge ji prisijungė prie gatvės muzikantų kompanijos ir keliavo su jais po Vokietiją autostopu arba regioniniais traukiniais. Manhaimas, Frankfurtas, Kelnas, Dortmundas, Berlynas, Bremenas, Brėmerhafenas, Hanoveris, Hamburgas.

— Per vieną naktį tapau mažyte panke.

Vieną popietę, pasibaigus judesio terapijai, kai nusiprausėme po dušu ir susėdome vienas prie kito ant suolelio atkaltės prie niekaip neišdekoruotos ligoninės koplyčios, ji man papasakojo apie Kajų. Drovų, bet labai stambų ir tvirtą vaikiną iš Berlyno, prisigretinusį prie jos muzikantų trupės, kurį ji įsimylėjo.

— Jis grojo visai kitokius gabalus nei mes, — dėstė ji. — Jo gabalai buvo kažkokie jausmingesni.

— Kur jis dabar? — susidomėjau aš.

Ji ilgokai tylėjo. Paskui tarė:

— Sėdi kažkur girtas ir dainuoja savo damas. Jis buvo tikrai šaunus vaikinas. Bet su juo visą laiką teko balansuoti ant bedugnės krašto.

Ji sėdėjo su ant dešinės akies užkritusią plaukų sruoga, nusisukusi į šalį, jos žvilgsnis klaidžiojo po popiečio saulės nušviestą parką, kuris atrodė pernelyg ramus kaip bet kokios kitos ligoninės parkas, po gražią medžių lajos žalumą ir siaurą pavėsingą, į kitus pastatus vingiuojantį pasivaikščiojimų takelį. Prisimenu, kad tą popietę nusipraususi po dušu ji atrodė labai gaivi ir pailsėjusi, vilkėjo šviesiai rudą, įliemenuotą velvetinį švarkelį, kurį buvo nusipirkusi prieš dvi dienas, kai išvyko miestan į ekskursiją.

Šiek tiek patylėjome paskendę mintyse, tada ji pliaukštelėjo rankomis ir tarė:

— Einam uždegti koplyčioje žvakių — už visas šitas čia besikamuojančias sielas.

Eleanora buvo kažkuo ypatinga, dėl to savotiško širdyje iškerojusio nerimo, kurį visuomet aiškiai jutai ir išorėje, dėl šalto žvilgsnio šviesiai žalių akių, į kurias dabar galėjau dažniau pažvelgti ir kurios rodė didžiulę vienatvę, dėl atšiaurios laikysenos, kuri man atrodė nerealiai romantiška. Tam tikra forma romantikos, kokią kartais patirdavau užklydęs į niūrias kokio nors miesto vietas. Pavyzdžiui, didelėje, tuščioje, geltonos gatvės žibinto šviesos užlietoje sankryžoje, po kurią stūgauja vėjas. Apleistoje tramvajaus stotelėje vėlyvą valandą. Pamatęs užkaltą kioskelį. Nieko panašaus kituose žmonėse dar nebuvau pajutęs.

Ką ji manyje rado, gerai nesuprantu. Kartą tarė man:

— Man patinka tavo veidas. Atrodo kaip cukrus.

Kai prasidėjo trečiasis mano buvimo PSY 46 mėnuo, ji susikeitė kambariais su kita paciente ir apsigyveno Divakaro, Rainerio ir mano pašonėje. Slaugos personalas žiūrėjo, kad pacientai nesilankytų kitose palatose. Mudu su Eleanora dažnai bendraudavome barškindami į sieną. Prisimenu, kad triskart pabelsti reiškė „kaip tau sekasi?“ O kai triskart pabelsdavai atsakydamas, kitas žinojo: „sumautai“.

Galiausiai vieną naktį Eleanora slapta įsigavo pas mus į kambarį ir šmurkštelėjo po mano antklode. Be kita ko, tam buvo palankus metas, mat nebuvo Rainerio. Kai gydymas ligoninėje artėdavo prie pabaigos, kiekvienam pacientui būdavo skiriama viena naktis, kurią galima būdavo praleisti namuose, kad palengva priprastų prie jų. Todėl tą naktį rugsėjo pradžioje, kai, beje, lijo smarkus lietus, 102 kambaryje, be mūsų, buvo tik manasis sikhas šventikas Divakaras. Kai mudu su Eleanora mylėjomės, labai gerai suvokiau, kad tasai indas, gulėdamas siauroje lovoje šalimais, išgyveno ne pačią geriausią savo gyvenimo naktį, bet taip pat žinojau, kad iki grabo lentos niekam dėl to nepasiskųs, ir man jo labai pagailo, ir dėl jo man buvo taip gėda, kaip niekada anksčiau. Bet to, kas dėjosi po mano balta ligoninės antklode, paprasčiausiai negalėjome anksčiau pabaigti.

Beje, Rainerio vis dėlto taip greitai nepaleido. Kadangi slaugytojams atrodė, kad po nakties, praleistos laisvėje, skyriuje jis pasirodė truputį per daug įkaušęs ir pernelyg prastai nusiteikęs.