Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

— Turi padėti jam išsikapstyti iš tos beprotiškos istorijos!

Ji negalėjo žinoti, kad toji beprotiška istorija mano smegeninėje jau išplito it koks auglys. Greitai. Veržliai. Nebeišoperuosi.

Priešingai nei kituose kalėjimuose Alkatrase buvo duotas nurodymas atskirti juodukus kalinius nuo baltųjų. Meksikiečiai ir indėnai galėjo gyventi kamerose greta baltųjų, tik ne negrai. Vėlesniais metais ta tema buvo dar kartą aptarta. Tik nedavė jokio rezultato. Tarp kalinių buvo pernelyg daug rasistų.

Iš 100 kalėjimo tarnautojų taip pat buvo labai nedaug afroamerikiečių.

Alkatrase nebuvo nei moterų prižiūrėtojų, nei kalinių. Iki 1969 metų — o kalėjimas buvo uždarytas prieš šešerius metus — moterys kalinės nebuvo priskiriamos prie „nepataisomų“.

Vienintelės moterys saloje buvo kalėjimo prižiūrėtojų žmonos ir dukterys.

Džimio istorijos versija apie sporto prekių krautuvę.

Savininkas: Džonas Englinas. Kartą per metus, vasarą, birželio 11-ąją, į sporto prekių krautuvę užeidavo du kiti vyrai. Džono brolis Klarensas ir gaujos vadas Frenkas Li Morisas. Pirmasis, kaip įsitikinęs tvirtino Džimis, dirbo samdiniu žemės ūkyje ir kasmet į šį susitikimą atvykdavo į Niujorką iš skirtingų apylinkių. Antrasis ilgai slapstėsi Mechike, dabar gyveno Vašingtone ir kasmet atvykdavo tuo pačiu Greyhownd autobusiuku į centrinę stotį.

Tą ypatingą jiems dieną jų kelias visuomet vedė per Union Square. Kartais Morisas sužaisdavo šachmatų ant žemės partiją su kokiu nors dykinėtoju, o broliai Englinai tik žiūrėdavo. Vakarais Džeidabas būdavo rezervavęs tą patį kampinį staliuką. Bilio Henkoko vardu. Kepsnių restorane Fullpounder Harisono gatvėje. Klarensas nakvodavo pas savo brolį. Frenkas Li Morisas — viešbutyje Splendid priešais sporto prekių krautuvę.

Šią istorijos dalį, arba bent jau tą faktą, kad trys seniokai visa tai darė, ir kasmet darė tą patį, Džimis galėjo patvirtinti nuotraukomis. Jis netgi galėjo įrodyti, kad jie būdavo aiškiai skirtingos nuotaikos. Frenkas Li Morisas ir Džonas Englinas nuotraukose dažnai juokiasi. Klarensas Englinas sudaro niūraus, užsidariusio žmogaus įspūdį. Tarp daugelio nuotraukų, kurias man ant stalo paklojo Džimis, buvo dvi, kurias jis atidėjo į šalį. Liūdnos nuotraukos. Abiejose matėsi kampinis stalas Fullpounder kepsnių restorane. Vienoje matėsi jau tik du vyrai. Morisas ir Džonas Englinas. Kitoje — tik vienas.

— Tai buvo prieš trejus metus, — tarė Džimis. — Vienas jis ten nuėjo tik tą vienintelį kartą.

Džonas Englinas, paskutinis, kuris išliko? Daug apie jį žinojau. Pradedant nelengva jo vaikyste kaime, Floridoje, iki tos nakties, kai jis paniro į ledinį San Francisko įlankos vandenį: Ilgais vakarais ir naktimis, baigęs pamainą užkandinėje, siurbte siurbiau visą informaciją, kurią radau Džimio dėžėje. Žinojau, kad jis kilęs iš Raskino, mažučio miestelio maždaug 20 kilometrų į pietus nuo Tampos, kuriame buvo tik kavinė, smulkių prekių krautuvėlė ir keli namai su ūkiais. Kad jis, kaip ir daugybė jo brolių, anksti paliko mokyklą ir traukė iš vieno lauko į kitą. Dirbo juose, kad padėtų išmaitinti labai didelę ir labai vargingą šeimą. Dažniausiai skindavo pomidorus, kuriais garsėjo Raskino apylinkės, bet daug dirbo ir javų laukuose. Žinojau, kad labiausiai mėgdavo būti su vyresniuoju broliu Alfredu ir jaunesniuoju Klarensu. Kad trise jie buvo kaip ir komanda. Kad jie drauge mėgdavo vogti automobilius, norėdami padaryti moterims įspūdį, ir įsisodinę į juos susijaudinusias damas rengdavo išvykas į Tampą arba autokiną. O paskui tiesiog kur nors palikdavo tuos automobilius stovėti. Kad Džonas buvo labai linksmas, lengvo būdo ir jį labai mėgo moterys. Kad buvo puikus plaukikas, laimėdavo mokykloje medalius ir kartą Mažosios Manatės upėje išgelbėjo skęstantį berniuką. Kad pirmą kartą sėdo į kalėjimą, nes kartu su kitais savo komandos nariais, Alfredu ir Klarensu, grasindami žaisliniu pistoletu apiplėšė Alabamoje Kolumbijos banką, pasigvelbdami maždaug 23 tūkst. dolerių, grynais ir kelionės čekiais. Visus tris vos po penkių dienų policija susėmė viename name Hamiltone, Alabamoje, kur jie kartu su savo draugėmis lindėjo pasislėpę. Vėliau viena jų sesuo tvirtino, kad jie ketino visus pinigus atiduoti šeimai. Apie Klarensą taip pat daug žinojau. Kad jis, panašiai kaip ir jo brolis Džeidabas, buvo lengvo būdo. Tiesa, linkęs į melancholiją ir visuomet kiek agresyvus. Kad nuo trylikos iki septyniolikos metų vis pabėgdavo iš jaunimo kalėjimų, į kuriuos patekdavo dėl smulkių vagysčių. Kad kartais viduryje nakties išdygdavo prie savo tėvų fermos durų Raskine ir greitai pasikeisdavo drabužius. Nesakydavo, nei kur eina, nei kas tie vyrai, kurie laukia jo automobilyje. Tik kartodavo: „Nesirūpinkit, aš susitvarkysiu.“ Bet niekada taip ir nesusitvarkė. Anksčiau ar vėliau jį ir vėl pagaudavo. Žinojau, kad abu broliai, pabėgę iš salos kalėjimo, kiek buvo žinoma, su niekuo iš didžiosios Englinų šeimos niekada nebeužmezgė ryšių.

Informacinėje medžiagoje apie 1962 metų birželio 11-osios pabėgimą, kurią man davė Džimis antrąją mano atvykimo į Manheteną savaitę, Englinai dažnai minimi kaip tamsūs kaimiečiai. Viename straipsnyje buvo rašoma, kad Džeidabo Englino žinios tebuvo trečios klasės mokinio lygio. Džimis dėl to labai užpyko.

— Valdžia šiuo atveju nesuko sau galvos, — tarė jis, — išvadindama juos kvailiais tik todėl, kad jie nebaigė mokyklos. Tie broliai, be jokios abejonės, buvo patrauklūs. Ir negalėjo būti tokie kvailiai, jeigu jau ne kartą sugebėjo pabėgti iš, kaip teigiama, labai gerai saugomų Amerikos kalėjimų. Trečioko žinių lygio? Ką apskritai tai reiškia? Viena aišku: keturiais atvejais iš penkių trečiokas vis tiek protingesnis už bet kurį valstybės tarnautoją.

Ir apie Džeidabo vėlesnį komandą, nebe trijulę, o ketveriukę, susirengusią įveikti tą uolą, buvau nemažai prisiskaitęs. Apie Frenką Li Morisą, žvelgiantį niūriu žvilgsniu, tą nekalbų nepažįstamąjį. Užaugusį įvairiuose vaikų namuose ir pas nuolat besikeičiančius globėjus. Kalėjime jį vadino Frenkiu arba Eisu, teigiama, kad jo intelekto koeficientas buvo 133, ir jis daug kur pabuvojo: Naujajame Orleane, Kanzase, Baltimorėje, Vašingtone, Niujorke ir dar kitur.

Džeidabas Englinas. Daug apie jį žinojau. Nežinojau tik vieno. Ar pro siauras sporto prekių krautuvėlės duris, kurios buvo vos per kelis metrus nuo manęs kitoje gatvės pusėje priešais viešbutį, su kvadratiniu langu, aptaisytu grotomis ir plyšiu laiškams, pateksi pas jį.

Alkatraso kalinių žodynėlis (ištraukos):

Time out patekti į kalėjimą

Fresh fish naujokas

Double team du prižiūrėtojai, kurie vis grasina kaliniui

Catwalk ginklų galerija

Hotbox hole izoliatoriaus kamera

Gangbang išprievartavimas dalyvaujant daugeliui kalinių

Screw prižiūrėtojas

Rot išdavikas, informatorius

March on the red carpet Scrabble kalėjimo maistas

Hit the bricks pabėgti į San Franciską

Hellcatraz salos kalėjimo pavadinimas

Pirmą kartą sutikau Eleanorą didelėje, medžiu išmuštoje Hamburgo ligoninės šiauriniame rajone PSY 46 skyriaus valgykloje, kuri buvo naudojama ir kaip vieta pasisėdėti. Viduryje stovėjo ilgas stalas su dešimt kėdžių kiekvienoje pusėje, visuomet užtiestas žalia staltiese su dobiliukų lapais, prie jo septintą valandą buvo pusryčiaujama, dvyliktą pietaujama, o penktą vakarieniaujama. Staltiesę visada keisdavo pirmadieniais. Tai buvo virtuvėje ir prie stalo kas savaitę besikeičiančių budėtojų — dviejų skyriaus pacientų — užduotis. Kad padėtų paruošti pusryčius, jie turėdavo atsikelti anksčiau nei paprastai, ne pusę septynių, o jau be penkiolikos šešios.