Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Tiesiog pagalvodavai, kad galbūt ji būtent todėl taip rengėsi, kad išprovokuotų tuos taip jaudinančius posakius arba žvilgsnius. Bet ta tema niekada su ja nekalbėjau, ir net jeigu kalba būtų apie tai pasisukusi, sergėčiausi, kad nepasakyčiau ko nors panašaus. Ji tikriausiai būtų kaip viesulas mane užsipuolusi. Ir tikriausiai visai ne be pagrindo.

Kalbant apie Dorotę, galima būtų paminėti ir jos priežodį Darling Nikki. Kalbėdama apie kitus, nesvarbu, ar tai buvo jos draugai, ar visai nepažįstami, moterys ar vyrai, ji dažnai vadindavo juos Darling Nikki. Pavyzdžiui, jei koks nors vyras priešais ją šaligatviu eidavo per lėtai, ji sakydavo: „Man atrodo, kad tas Darling Nikki tuoj užmigs.“ Kai su drauge Džimio namuose gerdavo kavą, sakydavo: „Na, Darling Nikki, klok viską apie tą Veneciją!“ Kartą paklausiau jos ir sužinojau, kad taip vadinasi viena tokia kandi Princo dainelė, kurios ji anksčiau dažnai klausydavosi.

Beje, Džimio ji taip niekada nevadino. Jis buvo jai tik Džimis.

Vienas iš tų dviejų vaikų, kurie tą antradienio vidurdienį sėdėjo užkandinėje su senele, berniukas, valgydamas kepsnį su keptomis bulvėmis, staiga sustingo, išmetė žemėn šakutę, veidas pažaliavo, jis pratarė „Vaje!“ ir apsivėmė tiesiai ant baro stalo. — Prisimenu, kad išsyk pagalvojau, jog Žakas nesusivaidys. Bet jis liko stebėtinai ramus.

— Jokių problemų! — pasakė jis berniukui, kai blogumas praėjo ir pliaukštelėjo jam per petuką. — Bet kam taip gali nutikti. — O paskui nusišiepė ir sušnabždėjo man: — Netrukus turėtų grįžti Merdokas. Galės čia viską sutvarkyti.

Ketvirtadienis, 1965 metų gegužės 4 d.

Mechiko miestas

Filipė Garsija negalėjo pakęsti vaikų. Jo galva, bare jiems nesą ką veikti. O juo labiau — jo bare. Ir dar vakare. Kai vyrai nori pasišnekučiuoti ir išgerti brendžio.

Baru Filipė Garsija vadino buvusią siuvyklėlę gatvės kampe. Vienas jo draugas sumeistravo apykreivį bufetą, gatvėje stovėjo kelios kėdės. Nebuvo nei vandens čiaupo, nei šaldytuvo. Taures Filipė pirmiausia Išvalydavo drėgnu, o paskui sausu skuduru. Brendžio buteliai stovėjo jam už nugaros ant lentynos išrikiuoti į vieną eilę.

Tai buvo skurdus Mechiko rajonas. Moterys turėjo kitų užsiėmimų nei prižiūrėti vaikus. Ir apskritai tų parazitų buvo per daug privisę. Čia ir visame pasaulyje. Taip atrodė Filipei Garsi jai.

Štai ir vėl tas vaikigalis, kuris kaišioja galvą pro duris ir vėl išsyk pranyksta, pamatęs, kad dar neatėjo vyras, kurio jis laukią. Tas vyras jau keletą savaičių ateidavo kas vakarą. Gringo , stebėtinai gerai kalbantis ispaniškai, gėrė kaip rėtis.

Pasisodinęs tą bernioką ant kelių pasakodavo jam istorijas — tuomet kartais ištuštindavo visą butelį. Velniai žino, ką šnabždėdavo tam mažiui į ausį! Kartais ištisą vakarą! Kraustėsi dėl to berniūkščio iš galvos. O šio veidas spindėjo! Kitą dieną ir vėl kaišiodavo galvą pro duris. Ištisas valandas iki pasirodant tam amerikiečiui.

— Dink iš čia! Jo dar nėra! — tarė Filipė.

— Kiek valandų? — susirūpinęs paklausė berniukas.

— Gal jis šiandien visai neateis. O ką sako tavo mama apie tavo draugą? Apie ką judu ten visą laiką kalbatės? Ką jis tau pasakoja?

Berniukas nieko neatsakė. Juk jam buvo uždrausta ką nors pasakoti! Tai buvo didžioji jų paslaptis! Istorija apie kalėjimą ir tris vyrus, upę ir plaustą. Bet jam būtinai reikėjo sužinoti, kaip viskas toliau klostėsi.

Tą akimirką ant aštuonmečio Chuano peties nusileido ranka.

— Koks tavo vardas? — paklausė amerikietis, paėmė nuo Filipės bufeto butelį brendžio ir atsisėdo lauke ant kėdės.

— Chuanas Ignacijus, — atsakė berniukas.

Gringo trūktelėjo iš butelio ir nuleidęs jį tarė:

— Man per sudėtinga. Vadinsiu tave tiesiog Džimiu, okei.

Filipė Garsija matė, kaip tas mažius, rimtai pažvelgęs į amerikietį, linktelėjo.

Kalėjimo vadovybė nurodė, kad maistas turi būti ne tik skanus ir sveikas, bet ir gražiai patiektas. Buvo svarbu išlaikyti kalinius ramius. Triskart per dieną valgykloje susirinkdavo pavalgyti daugiau nei 200 vyrų. Apsiginkluodavo šakutėmis, peiliais ir šaukštais. Toji patalpa buvo potencialiai pavojingiausia visame kalėjime. Palubėje visur buvo pritvirtinta kanistrų su ašarinėmis dujomis. Kaliniai praminė valgyklą „dujų kamera“. Bet per visą Alkatraso istoriją ašarinių dujų nė kartą nebuvo išpurkšta.

Nepraėjo nė diena, kad kaliniai nepajustų, ką praradę, ko netekę. Vėjas vis atnešdavo į kameras laisvo gyvenimo garsų ir kvapų. Pavyzdžiui, galėjai užuosti skrudintų migdolų kvapą, girdėjai šurmulį jachtklube tiesiai priešais salą, padriką merginų juoką.

Vaikštinėdami kieme kaliniai žiūrėdavo į tamsų įlankos mėlį su baltų burių smaigėmis. Matydavo šviesas, tviskančias vandenyje kaip brangakmenių jūra. Ir saulės šviesoje rūdžių raudoniu tviskantį Auksinių Vartų tiltą.

Džimis labai savotiškai vertino žmones, pabuvojusius Alkatrase. Ir istorijas, į kurias jie buvo įsipainioję. Jo Alkatrasas buvo perskilęs į dvi dalis. Toji vieta jam buvo kaip trinties paviršius, ant kurio užsiliepsnodavo sena istorija apie gėrį ir blogį. Tiesa, su vietomis sukeistais lapais. Tasai kalėjimas buvo pastatytas siekiant patikimai ir visiems laikams izoliuoti nuo visuomenės baisiausius šalies nusikaltėlius. Visi tie vyriokai mano dėdei Džimiui buvo kone angelai. O kita pusė, prižiūrėtojai, direktoriai, policininkai, geležiniai virbai, mūro sienos, plieninės durys, spynos, blokas D su izoliatoriaus kameromis ir ledinis Ramiojo vandenyno vanduo — tai buvo blogis. Jo akys buvo nukreiptos į žmogiškus dalykus, kurie net ir tokioje atšiaurioje vietoje kaip Alkatrasas blykstelėdavo bendraujant su tokiomis sudėtingomis žmogystomis: graudulys, maži ir dideli pabėgimai, bėgliai, planai, viltys, žaidimai, viskas, ko griebdavosi tie vyrai, kad išsigelbėtų nuo tos siaubingos aplinkos. Džimis tuo žavėjosi.

— Tas gyvenime yra svarbu, Toni! — dažnai kartodavo jis. — Būti pasirengusiam pabėgti. Puoselėti pabėgimo planus.

Jis man pasakojo, kad kai kurie kaliniai savo kamerose liedavo akvareles, pavyzdžiui, apsnigtas Alpes, kad užsimirštų įsivaizduodami, jog tenai slidinėja, o ne kiūto ant gulto degtukų dėžutės dydžio kameroje. Pasakojo apie rankinio žaidimą pasivaikščiojimų kieme. Apie krepšinio žaidimų varžybas, pasagų mėtymą. Bridžo partijas. Kortomis Alkatrase buvo uždrausta žaisti, todėl kaliniai naudojo domino kauliukus. Jie išrado sistemą, ilgainiui ji buvo pavadinta autobridžu, nes buvo žaidžiama su pačiu savimi. Daugeliui tos salos kalinių tai tapo svarbiausiu užsiėmimu. Jie žaisdavo ir lauke, nors beveik visuomet buvo siaubingai šalta ir pūtė vėjas. Tris ir daugiau valandų sėdėdavo žaisdami lauke. Džimis man pasakojo, kad kai kurie gero elgesio kaliniai pradėdavo neakivaizdžiai studijuoti ir per ant tos uolos praleistus metus baigdavo studijas universitetuose.

Viena mėgstamiausių jo istorijų buvo apie kalinį, vieną dieną pasiūliusį savo kalėjimo bendrams išmokyti juos nerti vąšeliu. Taigi tie aršūs vyriokai susėdo kamerose su nėriniais rankose. Tiesa, reiktų paminėti, kad toji idėja jiems patiko ne iš karto. Galima sakyti, kad prie tos minties jiems reikėjo priprasti. Ir jie tai padarė: siaubingai pritalžė kalinį, pasiūliusį užsiimti nėrimu, už jo homoseksualias idėjas.

Džimis mėgo man pasakoti ir apie muzikavimo valandą, ji vėlyvaisiais Alkatraso kalėjimo gyvavimo metais vykdavo kas vakarą nuo pusės septynių iki pusės aštuonių, ir visi kaliniai tada galėjo groti savo muzikos instrumentais. Beveik visi kaliniai turėjo savus instrumentus, nors beveik niekas iš tikrų jų nemokėjo jais groti. Toji muzikavimo valanda atitinkamai ir skambėjo. Tarp seno, niūraus ir aidaus kamerų bloko sienų kas vakarą vykdavo labai garsus, savotiškas ir linksmas spektaklis. Paprastai viską stelbdavo vaiduokliška vėjo muzika, lydima žuvėdrų klyksmų ir kartkartėmis nuaidinčios laivo sirenos. Tie nedaugelis kalinių, kurie negrojo jokiais instrumentais, itin džiaugdavosi muzikos valanda. Vienas jų, kaip man pasakojo Džimis, turėjo tromboną pučiantį kaimyną, bet tasai ir po trijų mėnesių teįstengė sugroti vos tris garsus. Ir kiekvieną vakarą tas kalinys, priverstas visa tai išklausyti, prisiekdavo sau, kad rytoj jį pasmaugs, tikrų tikriausiai pasmaugs. Mudu su Džimiu iš to labai juokdavomės, nors gerai pagalvojus tai visai nebuvo juokinga. Mat salos kalėjime vis pasitaikydavo, kad vienas kalinys nudėdavo kitą. Dažniausiai iš valgyklos nugvelbtais peiliais. Pavyzdžiui, duše.