Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Tai buvo jau septinti ar aštunti Frenko Li Moriso namai. Niekas gerai ir nebeprisiminė. Kaip parapijos tarnautoja pasodino jį ant laiptų, taip jis tebesėdėjo vėlyvą popietę ant laiptelio, kai Haris su Lili ir vaikais grįžo pasisvečiavę iš draugų.

— O Dieve, — tarė Lili. — Mes visai apie tave pamiršome.

Po daugelio metų, kai federalinė policija rinko duomenis apie Moriso jaunystę, Haris Braunas jau buvo miręs nuo plaučių emfizemos. Senoji Lili Braun davė tokius parodymus:

„Uždaro būdo berniukas, dažnai galvodavome, kad jis kažką rezga. Savo darbą atlikdavo gerai. Niekuomet nesiskundė. Kartais pradingdavo keletui dienų. O vieną kartą ir visai nebesugrįžo.“

Kiekviena diena kaliniams prasidėdavo 7 valandą nuo rytinės sirenos.

21.30 kamerų pastate paprastai kas vakarą būdavo išjungiama šviesa.

Džimas Kvilenas, buvęs Alkatraso kalinys, vėliau sakė apie šiame kalėjime praleistą laiką:

„Ant tos uolos neturėjai vardo. Aš buvau ne Džimas Kvilenas. Po velnių, aš buvau numeris 586. O niekas to nenorėjo. “

Fizika — tai mokslas apie būsenas ir jų pasikeitimą. Šitas sakinys man visuomet patiko. Jis buvo mano didžiausia paguoda, kai mečiau fizikos studijas — būsenos pasikeitimas.

Diferencialinių lygčių vietą mano gyvenime užėmė visai paprastas dalykas: senelių priežiūra. Turėjau daugybę pacientų, kiekvienam turėjau atlikti ką nors kita. Ponui Lyrui Makso Brauerio alėjoje man buvo skirta paruošti pusryčius, tik tai. Už visa kita buvo atsakingos kitos tarnybos. Ponią Cekelides Aukštutinėje turgaus aikštėje reikėjo išmaudyti, antradieniais ir ketvirtadieniais. Kai kuriems reikėdavo sugirdyti vaistus. Kitus vakarais paguldydavau į lovą. Pavyzdžiui, sutuoktinių porą Taikos gatvėje, abu jie buvo alkoholikai. Jie niekada neleisdavo man išeiti, kol kartu su manimi neišgerdavo alaus. Kai eidavau tarnybą, pasiimdavau iš centrinės būstinės Barenfeldo gatvėje baltą Ford Fiesta , ant kurio durelių buvo Carito ženklas. Visuomet važiuodavau garsiai įjungęs muziką. Kartais rytais perimdavau automobilį iš gana gerai atrodančios etnologijos studentės, kuri pagret studijų norėjo šiek tiek užsidirbti. Su jos nepriekaištinga išvaizda kontrastavo kvapas, tiesiog įsigėręs į sėdynes. Tikriausiai ji turėjo silpnybę labai aštriems rytietiškiems užkandžiams, kuriuos, baigusi darbą, greitai sušlamšdavo automobilyje, prieš perduodama jį man. Mano naujojo pasaulio dėsniai labai skyrėsi nuo griežtų fizikinių principų auditorijoje. Darbas su globos reikalingais senais žmonėmis atskleidė tam tikra prasme kitokį reliatyvumo teorijos pobūdį. Kartais atrodydavo, kad peržengiu laiką ir per vieną vienintelę akimirką galiu pažvelgti toli į ateitį. Pavyzdžiui, kai sėdėdavau su kuriuo nors draugu, koks nors jo judesys arba veido išraiška galėdavo man sukelti bauginantį vaizdą. To paties žmogaus paveikslą po daugelio dešimtmečių. Labai pasenusio. Irimo auka. Nebevaldanti nei raumenų, nei pagavų.

Kai Džimis parodė man nuotrauką tų trijų vyrų parke, kuriuos laikė įžymiais pabėgėliais, pasijutau taip pat. Sekundės dalį išvydau demencijos paveiktą ligonį, kuris viską painioja ir nebegali pasikliauti savo nuovoka. Tai aš tą akimirką regėjau viziją, o Džimis turėjo realiai egzistuojančią nuotrauką.

Kalinius kartą per mėnesį buvo galima aplankyti. Kiekvienas lankymas ilgiausiai galėjo trukti keturiasdešimt penkias minutes, apie lankytojus kaliniui būdavo pranešama prieš pat pasimatymą, kambaryje esantis prižiūrėtojas pokalbį kuo griežčiausiai sekdavo ir akimirksniu nutraukdavo, jeigu kalba pasisukdavo uždraustomis temomis. Kalinys ir lankytojas sėdėdavo atskirti stiklo vienas priešais kitą. Kalbėdavosi telefonu.

Kaliniai, nebepakeliantys gyvenimo Alkatrase, vis mėgindavo nusižudyti. O dar daugiau vyrų ant tos uolos paprasčiausiai išprotėdavo. Buvo tokių kalinių, kuriems užeidavo rėkimo priepuoliai, kai virš salos praskrisdavo lėktuvas arba nuaidėdavo laivo sirena. Vienas vyresnio amžiaus kalinys nuolat apsivyniodavo galvą rankšluosčiais, kad apsisaugotų nuo nematomų kankintojų.

Tą vasarą Niujorke tik vieną kartą pavėlavau į darbą. Būtent tą dieną, kai iš vakaro buvau išėjęs su savo susižavėjimo objektu iš Barnes&Nobles knygyno, ji, beje, nors ir kilusi iš Džersio, turėjo sudėtingą užsienietišką vardą, o aš jį išsyk pamiršau ir visą vakarą, užuot paprasčiausiai jos dar kartą paklausęs, įsitempęs stengiausi nuo jos nuslėpti šitą liapsusą. Trumpai tariant, mūsų pasimatymas truko nuo 19 valandos, kai susitikau su ja prie 23-iosios gatvės ir šeštosios aveniu kampo, iki ketvirtos valandos ryto, kai nuvirtau ant savo čiužinio. Prisipumpavau apytikriai 2,5 promilės, o tai absoliučiai nieko gero. Kai po gerų dviejų valandų suskambėjo mano žadintuvas, pusiau kliedėdamas priėmiau tokį sprendimą: žinote ką, draugai, palaižykit man visi šikną! Ir likau gulėti. Kai apie dešimtą valandą šiek tiek pakrikęs, bet užtat gerai nusiteikęs, kaip man atrodė, pasirodžiau apačioje Džimio užkandinėje, jis sunkiai valdėsi ir buvo nešnekus. Apėjo aplink baro stalą, pasitikdamas mane. Ir tarė:

— Pro šitą langą, — parodė į stiklines savo užkandinės įėjimo duris, — kas rytą matosi lauke tekanti saulė. Ir taip tikrai, kaip pateka saulė, taip tikrai septintą valandą šita užkandinė kasdien atidaroma. Esant visiems darbuotojams.

Jis nenorėjo klausytis jokių pasiaiškinimų. Ir per kitas valandas tą dieną su manimi beveik nekalbėjo. Bet, prieš pranykdamas už baro, tą rytą dar pasakė:

— Šiandien abu eisime vakarieniauti. Turiu kai ką su tavimi aptarti.

Kažką parašęs ant popieriaus skiautės įbruko ją man į ranką. Raštelyje buvo parašyta: La Palupa Rockola, šeštoji aveniu, netoli nuo ketvirtosios gatvės, 20 valandą.

Į nurodytą susitikimo vietą atvykau laiku, mes nuvažiavome ten ne drauge. La Palapa, kaip ir spėjau, buvo meksikietiškas restoranas. Netoli Vašingtono skvero. Nedidukas, ten tvyrojo laisva nuotaika. Stovėjo keli mediniai stalai, medinės kėdės ir didelis baras. Ir viskas. Sienos buvo nudažytos pusiau rausva, pusiau kremine spalva. Ant jų kabojo paskiri margi abstraktūs paveikslai, jie, matyt, turėjo paskleisti ugningo meksikietiško gyvenimo pojūčio dvelksmą. Palubėje sukosi ventiliatoriai. Iš garsiakalbių girdėjosi tyli gitaros muzika. Džimis, manęs jau laukė. Sėdėjo prie vieno iš tų stalų nišoje. Atsisėdau priešais jį. Dar važiuodamas čionai viduje nusiteikiau šitam susitikimui. Buvau truputį užsivedęs ir ketinau atsikirsti Džimiui, jei prireiks.

Kuo mažiausiai dabar norėjau klausytis jo moralų apie darbo moralės stoką. Tą ketinau jam pasakyti. Tos dienos, per kurias dirbau jo užkandinėje, buvo tam tikra prasme mano atostogos. Žinoma, jis man leido naudotis čiužiniu savo bute, bet didesnių nuostolių dėl mano buvimo nepatyrė. Priešingai, jam tai netgi buvo naudinga.

Pirmiausia Džimis kartu su manimi peržvelgė valgiaraštį. Aš išsirinkau jo rekomenduotą vištienos krūtinėlę su moliūgo sėklomis, raudonu čili padažu, virtais bananais ir ryžiais su žalių pomidorų aromatu. Po visos dienos, kai užkandinėje gaminau mėsainius, mane beveik pykino, tad staiga pasijutau kaip vilkas išalkęs ko nors riebaus. Džimis pasirinko krevetes su česnakų skiltelėmis, juodomis pupelėmis ir ryžiais su raudonų pomidorų aromatu. Panašus patiekalas į tą, kurį valgiau pomidorų restorane. Bet jam to nesakiau. Mes abudu užsisakėme po ketvirtį litro raudonojo vyno.

Kai padavėjas pasiėmė valgiaraščius, Džimis pasilenkė į priekį ir pažvelgė man tiesiai į akis. Ko jau ko, bet tokio klausimo tikrai nesitikėjau: