Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Pabėgėlių paieškos buvo išplėstos visose valstijose, kiekvieno šerifo biure kabojo jų nuotraukos. Bet visi trys prapuolė kaip į vandenį.

Kaip sakė Vestas, tą naktį, kai anie trys jau seniai buvo pasprukę, jam vis dėlto pavyko iššliaužti iš kameros. Jis užsiropštė ant stogo. Džimis man sakė:

— Taip ir matau jį ten stovintį, vieną, o saulė jau lieja pirmuosius spindulius ant įlankos. Jis parodė šį kelią į laisvę. Ir vienintelis nepamatė. Tikriausiai jis graudžiai raudojo.

Dauguma vėliau surinktos informacijos apie tai, kaip vyko pabėgimas ir visa, kas su juo susiję, buvo gauta iš Aleno Kleitono Vesto (pavyzdžiui, tai, kad buvo panaudota per 50 lietpalčių). Apie jo pasilikimą iki šiol sklando gandai.

— Žinai, — kartą tarė man dėdė Džimis, — Alenas Vestas buvo labai sunkiai nuspėjamas vyrukas.

Džimio žavėjimuisi juo nebuvo ribų. Tačiau jo dėžėje surinkta medžiaga aiškiai sakė: mėgti Aleną Vestą be niekur nieko ne taip jau ir paprasta. Buvo perteiktas bėgai aikštingo, piktavalio ir pavojingo nusikaltėlio portretas. Tokio, kuris Alkatrase ne kartą buvo uždarytas tamsiame D bloko izoliatoriuje, nes kitaip nebuvo įmanoma su juo susitvarkyti. Jis buvo gležno kūno sudėjimo, turėjo trumpai kirptus rudus plaukus, o akyse švysčiojo beprotiškos liepsnelės. Iš laikysenos galėjai įtarti nusižiūrėjus ją nuo kine matytų gangsterių. Jis vaikščiojo kaip jie, kalbėjo kaip jie ir visa kita. Kartu su juo Alkatrase kalėjęs Klarensas Karnsas sakė, kad Vestas iš tiesų priminė Montgomerį Kliftą iš Dabar ir per amžių amžius. Jo manymu, jis buvo gražus, švelnių veido bruožų. Iš pradžių net nebūtum pagalvojęs, kad jis toks kietuolis.

— Bet tai truko neilgai, — tarė Karnsas, — o tada jau įsikirtome, kad jis — iš tos padermės, kuri mėgsta mojuoti peiliu.

Nežiūrint į tai, dar pridūrė Karnsas, jis nebuvo kvailas. Meistriškai sugebėdavo mulkinti kitus.

— Gali būti, kad tyrėjams jis nutylėjo svarbias detales apie pabėgimą. Kita vertus, jis mėgdavo girtis. Ir vargu ar būtų galėjęs ištverti nepapasakojęs tokios didvyriškos istorijos su visomis smulkmenomis.

Paprastai jis būdavo be galo nervingas. Tik ne žaisdamas šachmatais. Sakoma, kad tuomet tapdavo labai ramus ir ilgai mąstydavo prieš darydamas ėjimą. Vaikystėje, didžiosios depresijos laikais, Vestas su tėvais ir dviem seserimis gyveno vargingoje Savanos dalyje, Džordžijoje. Jo tėvas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo netekęs kojos ir išmėgino įvairiausias profesijas. Mechaniko, elektriko, mašinisto. Dažnai visą atlyginimą išleisdavo alkoholiui. Šeima nuolat turėdavo būti pasirengusi apsisaugoti, kai jis puldavo juos mušti. Kaip rašoma byloje, Alenas Vestas maždaug nuo keturioliktojo gimtadienio, bent jau tais trumpais laikotarpiais, kai būdavo laisvėje, užsiėmė tik vagystėmis ir plėšimais. Nuo jaunystės sėdėjo daugybėje kalėjimų. Beveik iš visų mėgino bėgti. Kartais jam tai pavykdavo. Bet visuomet jį pagaudavo. Būdavo ne itin sunku aptikti jo pėdsakus. Jis vogdavo brangius, akį traukiančius automobilius, šiaušdavo su jais po apylinkes ir tratindavo iš vinčesterio. Buvo vienas iš nedaugelio, sėdėjusių Alkatrase dusyk. Nuo 1954 iki 1956-ųjų ir nuo 1958 iki 1963-iųjų, kai paskutiniai kaliniai paliko Alkatrasą. Jo kalinio numeris pabėgimo metu buvo 1335. Kalėdamas antrą kartą ant uolos gana ilgai ieškojo pritariančių savo pabėgimo planui. Bet niekas nesiryžo su juo susidėti. Tačiau 1960 metais broliai Englinai po nepavykusio bandymo pabėgti buvo perkelti iš federalinio Lyvenvorto kalėjimo į Alkatrasą. Vestas juos jau pažinojo. Kartą buvo sėdėjęs su jais Reiforde. O dar vienas Vesto ekskolega iš Reifordo ir Adantos dar 1960 metų sausio mėnesį buvo pergabentas į Alkatrasą — tai Frenkas Morisas. Tie trys vyrai galiausiai pasigavo Vesto idėją ir kartu, kruopščiai apgalvoję, ją įgyvendino.

Alenas Kleitonas Vestas įvairių sukilimų kalėjimuose metu arba protestuodamas peiliu pats sau ne kartą yra persipjovęs Achilo sausgysles. Vienoje kalinimo įstaigoje, kurioje jam teko atsėdėti skirtą laiką, Reidsvilyje, jis įjunko į morfijų ir tabletes. Ir dar, be visa kita, Džimio herojus buvo rasistas. Jis nekentė negrų. Be to, nors pats buvo linkęs į vyrus, puldavo kitus homoseksualus. Filme Pabėgimas iš Alkatraso su Klintu Istvudu, kuriame pasakojama pabėgimo istorija, jo vardas net neminimas. Nes jis buvo pernelyg prieštaringas. Džimiui tai atrodė tikras skandalas. Be to, visuomet pasigirsdavo spėlionių, kad Vesto tvirtinimas, jog jis nepajėgė išlįsti iš savo kameros, neatitinka tikrovės. Daugelio su juo reikalų turėjusių žmonių nuomone, lemiamu momentu jis pridėjo į kelnes. Nes išsigando. Vandens. Ryklių. Tai derėtų prie jo portreto.

Džimis taip pakomentavo šitą mintį:

— Tu pritarsi man, kad kalbant apie tokį kaip jis, linkstama viską apjuodinti.

Na gerai. Bet pagražinti kalbant apie jį irgi nelabai išeina.

Praėjus geram dešimtmečiui po bandymo pabėgti iš Alkatraso, 1972 metų spalio 30-ąją Džimio globotinis federaliniame Floridos kalėjime nudūrė kitą kalinį. Spėjama, kad rasistinių paskatų vedamas. 1978 metais jis mirė nuo pilvaplėvės uždegimo.

Kad ir ką galvotum apie Aleną Vestą, tai jis sugalvojo tą pabėgimą. Planą, kuris galiausiai išginė tris vyrus savadarbiu plaustu į vandenį. Kas tą naktį dar nutiko San Francisko įlankoje, nežinoma. Kiek istorijų ten prasidėjo arba baigėsi, to niekada neišsiaiškinsime. Tačiau apie vieną istoriją bent apytikriai galima šį bei tą pasakyti. Tai liūdna istorija. Ji — apie keturiasdešimt penkerių metų negrą Seimūrą Vebą, kuris maždaug tuo pat metu perlipo per Auksinių Vartų tilto turėklus ir puolė žemyn. Iš nelaimingos meilės. Jo lavonas niekada nebuvo rastas.

— Jiems tai pavyko, — pasakė Džimis, nenuleisdamas nuo manęs akių. — Žinau, kad jiems tai pavyko. Visa oficialioji Amerika mums tvirtina, kad pabėgę jie neišliko gyvi. Kad niekas niekada nėra pasprukęs nuo tos uolos.

Sėdėjome ant vieno iš rudųjų Union Squere parko suoliukų. Buvo antradienis, jau po pirmos valandos dienos. Džimis suteikė mums abiems pietų pertraukėlę. Tą dieną buvo labai tvanku ir nemaloniai skaistus oras. Buvo gera sėdėti po medžiais, švelnioje, pro žalumą mirguliuojančioje šviesoje. Aplinkui stovėjo, sėdėjo arba žingsniavo žmonės. Man atrodė, kad ir vėl įžvelgiu tą nematomą asmeninį apsauginį gaubtą, kuriuo kaip savaime suprantamu dalyku dauguma žmonių atsitveria išėję į lauką tokiuose didmiesčiuose kaip Niujorkas. Jie taip eina į darbą, sėdi vieni šalia kitų metro. Dažnai pagalvodavau, kad būtų gerai ir man išmokti atsitverti tokiu apsauginiu gaubtu: Bet man tai niekada gerai nepavykdavo. Jis niekada nebuvo ganėtinai tvirtas, tad iš lauko į mane vis kas nors prasisunkdavo.

Tą dieną man atrodė, kad visi žmonės kažkaip įsitempę, lyg jiems tektų įveikti sunkias kliūtis. Nepaisant to, visi skleidė tą nepaprastą Manhetenui būdingą pasitikėjimą savimi.

Net ir šūkaliojantis elgeta, vilkintis storą striukę, į kurią vos pažvelgęs suprakaituodavai, atrodė kažkoks savimi pasitikintis. Aplinkui mus visuose kampuose kaip tik visi pietavo, vieni iš kartoninės dėželės sėmė šaukštu ryžius su vištiena, kiti kramsnojo sumuštinius. Tiems, kurie valgė eidami, neretai nuo sumuštinio kas nors nukrisdavo ir likdavo gulėti ant vos ne iki virimo įkaitusio asfalto. Balsų ir juoko gaudesys buvo garsus. O viską stelbė automobilių triukšmas, it bangos, besiplakančios į krantą.

Džimis kyštelėjo ranką į kišenę ir ėmė šerti vieną iš nenusakomai nusipenėjusių čia gyvenančių voverių, didumo vos ne sulig puse žmogaus. Įsmeigęs akis į tris jaunuolius, kurie už kelių metrų nuo mūsų šoko breiką, — vieno iš jų figūra panėšėjo į per smarkiai prikimštą pagalvę, bet jis lygiai taip pat gerai kaip ir kiti du vartaliojosi ir sukosi ant asfalto it nepaprastai didelis vilkelis — Džimis pasiūlė man pažaisti vieną žaidimą. Pateikti argumentus, kad jo herojų pabėgimo planas sužlugo.