Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Mano pirmasis argumentas, žaidžiant su Džimiu:

— Tik todėl, kad nerasti jų lavonai, dar nereiškia, kad jie išliko gyvi. Net ir savižudžių, kuriuos matė nušokančius į įlanką, kūnų dažniausiai niekada nerasdavo. Taip parašyta vienoje laikraščio iškarpoje iš tavo dėžės.

Džimis ir vėl išsišiepė nuginkluojančia šypsena.

— Tai tu nori pasakyti, kad ta aplinkybė, jog jų lavonai niekada nebuvo rasti, veikiau reiškia tai, kad jie mirę, o ne gyvi? — jis atsisuko į voverę, ištiesė jai riešutą ir tarė: — Na, ką tu atsakysi į tokią nesąmonę?

— Džimi, — tęsiau aš, — skaičiau, kad srovė aplink San Franciską kas penkias ar šešias valandas keičia kryptį. Kartais ji plūsta miesto link, o kartais — link vandenyno. Po silpniausios su žemiausiu vandens lygiu, tekančios miesto kryptimi, eina stipriausia srovė su aukščiausiu vandens lygiu į vandenyną. O dabar atspėk, kuriuo metu tavieji nusikaltėliai atkako prie vandens! Esant pačiai blogiausiai srovei. Ramiojo vandenyno link. Srovė, verčianti iš kojų. Ten parašyta, kad kovoti su tokia srove — tai tas pat kaip mėginti perplaukti plačią greitai tekančią upę. Tas kitas mėginimas pabėgti iš Alkatraso, kai prieš daugelį metų du kaliniai be plausto ir visų kitų dalykų staiga pasitaikius progai šoko į vandenį ir daugiau jų niekada niekas nebematė, įvyko irgi tokiu metu, kai būna blogiausia srovė.

Džimis žvelgė į mane ramiai ir šiek tiek šypsodamasis, kilstelėjo antakį, ir tame geste aš įžvelgiau iššūkį.

— Matai, — dėstė jis, — pirma, Englinai buvo puikūs plaukikai, o antra, kaip tu ką tik teisingai pasakei, tas trejetas turėjo plaustą. Tikriausiai jie net kiaurai neperšlapo.

— Plaustą — na žinoma! — tariau atsargiai nusijuokdamas. — Galima įsivaizduoti, kaip varganai jis buvo susiūtas, o juk dar turėjo būti nuvilktas per spygliuotos vielos tvoras ir akmenuotus skardžius prie kranto. Ekspertai sako, kad vos už kelių metrų nuo Alkatraso jis turėjo pradėti skęsti. Jeigu bėgliai ant plausto nenusiavė batų, tai plaustai bemat prisisėmę vandens ir nutraukė juos į dugną. Jeigu jie nenusivilko ir kalėjimo švarkų, tai tada ir tie apsunko. O kai jau plaustas pradeda skęsti, tai, šiaip ar taip, viskas baigta. Kai esi priverstas per sekundę užsivilkti plaukimo liemenę ir paniškai mėgini ją pripūsti, irdamasis lediniame vandenyje. O juk vieną plaukimo liemenę tavo draugai pametė dar ant kamerų bloko stogo. Dėl kitų dviejų tikriausiai užvirė kova. Ar prisimeni, kad antroji liemenė vėliau taip pat buvo rasta? Buvo rašoma, kad įsimylėjėlių porelė ją kažkur ištraukė iš vandens, kai plaukiojo banglentėmis. Džimi, buvo patikrinta, ar tos liemenės tinkamos plaukti. Visos trys. Ir toji, kurią Alenas Vestas buvo paslėpęs savo kameroje. Koks rezultatas? Ironiška, bet Aleno Vesto liemenė buvo vienintelė, kuri bent pusėtinai veikė. Kad ir kaip ten būtų: jeigu plaustas nuskęsta ir vyrai atsiduria vandeny, tada jau po valandos ar dviejų jie praranda sąmonę. Skaitydamas tavo surinktą medžiagą sužinojau daug nauja: šaltas vanduo neapsakomai apkvaitina. Ir net nereikia tau sakyti, kad Alkatraso kaliniai duše galėdavo praustis tik drungnu vandeniu, kad jokiu būdu neprisitaikytų prie įlankos vandens temperatūros. Ir dar kai kas: ten rašoma, kad dauguma žmonių įsivaizduoja, jog šaltame vandenyje reikia smarkiai judėti, kad kūnas sušiltų. Bet žinai, jie klysta. Tuo pasieki tik priešingą poveikį. Manai, kad tavo draugai tą žinojo?

Džimis sutelkė dėmesį į riešutus, kuriuos laikė rankose. Jis žaismingai svaidė juos aukštyn, dėliojo iš dešinės rankos į kairę ir atvirkščiai. Kartkartėmis kuris nors riešutas nuriedėdavo po suolu, ant kurio mes sėdėjome, tada greičiausia arba storiausia voverė jį nutverdavo. Man atėjo į galvą mintis, kad jei aš būčiau voverė, tai Union Square parke man ne itin lengvai sektųsi.

— Na, gudročiau, — pagaliau šypsodamasis man tarė Džimis. — Viskas, ką sakai, yra teisinga. Nežiūrint į tai, gali būti, kad jiems pasisekė arba nuo pat pradžių jie viską darė teisingai. Tad nė negalėjo nepavykti. Jeigu plaustas kaip reikiant, tada visai nesvarbu, ar liemenės išlaiko testą ir kada vandenyje prarandi sąmonę. Be to, nesu tikras, kad testuojant iš tikrųjų gauti tokie rezultatai.

— Tai paprasčiausiai pernelyg beprotiška, kad būtų netiesa, — tariau aš. — Kad būtent ta liemenė, kuri nebuvo panaudota, buvo veikianti. Tokių dalykų juk niekas neišsigalvoja!

— Žinoma. Žmonės prisigalvoja įvairiausių istorijų. Ir vienas dalykas tikras — tai viena iš tų gerųjų.

Kiek laiko patylėjome. Stebėjau vieną šeimą su mažu berniuku, kaip ant gretimo suoliuko jie lėtai traukia savo pietus iš plastikinių dėžučių. Atrodo, kad jie pamiršo pasiimti įrankius. Tėvui buvo pavesta kur nors jų surasti. Jis patraukė į paieškas kiek patempęs lūpą.

— Bet irklas! — tariau aš. — Irklo reikia, kad ir kaip būtų. Vėliau juk du iš jų taip pat rado.

— Ko nebereikia, tą išmeta į vandenį, — tarė Džimis, palydėdamas savo žodžius atitinkamu mostu.

Žaidimas tęsėsi.

Aš:

— Tavo draugai iš karto po pabėgimo turėjo kur nors ant kranto palikti kokių nors pėdsakų.

Jis:

— Bet nepaliko. Todėl jų ir nesučiupo.

— Džimi, — tariau aš, — juk logiška: tas trejetas turėjo kur nors ant kranto palikti pėdsakų, kad ir kur būtų išlipę. Juk kitaip neįmanoma! Jiems reikėjo drabužių, ko nors užkąsti, vandens, transporto priemonės. Ir pinigų. Bet tomis savaitėmis po pabėgimo San Francisko apylinkėse niekur negauta pranešimų apie įtartinus įsilaužimus arba užpuolimus.

Džimis atsilošė ant suoliuko.

— To dabar jau tiksliai nebenustatysi, — atsakė jis. — Žinai, gal anuomet dirbo koks nors nereikšmingas policijos pareigūnas, koks nors naujokas, kuris patruliavo tik antrą kartą ir gal po gero mėnesio nuo didžiojo pabėgimo jam pasirodė, kad vienoje nedidukėje degalinėje Prezidijuje aptiko įsilaužimo pėdsakus. Bet visas tas reikalas buvo daugiau nei neaiškus, be to, jis norėjo greitai grįžti namo, nes tą dieną jo draugė buvo pažadėjusi pagaliau su juo pirmą kartą eiti į lovą. Juk taip galėjo būti. Šiaip ar taip, jis nusprendė geriau nerašyti jokio raporto. Taip nutinka, Toni! Nuolat nutinka. Kartais vienų, kartais kitų naudai.

— Bet ar taip nutinka ir tada, kai paskelbta didžiausia San Francisko istorijoje paieška?

— Kaip tik tada.

Tyla.

— O kaip su tuo lavonu? — paklausiau aš.

— Su kokiu lavonu?

— Praėjus kelioms savaitėms nuo pabėgimo, budintis vienos nedidukės škunos jūreivis kažkur netoli Auksinių Vartų tilto matė vandenyje plūduriuojantį lavoną.

— Ir kas toliau?

— Na, žinai, toliau nieko neįvyko. Jis pranešė kapitonui. Ir tasai pamatė lavoną. Tiesą sakant, būtų reikėję jį išsyk ištraukti ir nugabenti į San Franciską. Bet po daugybės savaičių vandenyje jis buvo jau siaubingai sudarkytas. Ir savaime aišku, kad jie nesiveržė į tokį vaizdelį žiūrėti savo škunoje. Skaičiau, kad toje škunoje jie net neturėjo galimybės perduoti radijo pranešimo. Tad buvo nutarta geriau nieko nedaryti. Tik kitą spalio mėnesį, kai laivas sugrįžo, jie pranešė pakrantės sargybai. Tą jūreivį ir kapitoną apklausė atskirai. Abu sakėsi matę tą lavoną. Ir abu pasakojo, kad jis vilkėjo purvinais baltais darbo drabužiais. Anksčiau jie galėjo būti mėlyna kalėjimo apranga!

— Taip, tai tiesa, — tarė jis. — Bet tai galėjo būti ir vienas iš tavo tiek kartų minėtų savižudžių.