Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Vakariniame kamerų bloko gale šituos koridorius kirto dar vienas — su dideliu laikrodžiu, kabančiu virš įėjimo į valgyklą, — jis buvo vadinamas Taimso skveru.

— Tu man visą laiką sakai, kad jiems pavyko. Bet visur rašoma, kad nepavyko.

Džimis rimtai į mane pažvelgė, nieko netardamas. Laukiau, kada jis nusišypsos, bet nesulaukiau. Aiškiai matėsi, kad jo veide atsirado įtampos. Staiga pagalvojau, kad Džimis taip atrodo, kai jį užpykdai. Jausmas nekoks. Tada prisiminiau, ką jis buvo pasakojęs man apie didįjį pabėgimą:

Naktį iš 1962 metų birželio vienuoliktos į dvyliktą trys kaliniai susiruošė bėgti iš Alkatraso. Broliai Klarensas ir Džonas Englinai ir jų kompanionas Frenkas Li Morisas. Pabėgimą, iki šiol laikomą rafinuočiausiu ir įžymiausiu pabėgimu JAV kalėjimų istorijoje, jie slapta rengė daugiau nei metus. Planą sukurpė ketvirtas — Alenas Kleitonas Vestas. Planas, kuriam įgyvendinti buvo panaudota neįtikėtina galybė pagalbinių daiktų, net specialiai iš lietpalčių susiūtas 4,50 m ilgio ir 1,80 m pločio plaustas ir plaukimo liemenės su dviem antgaliais joms pripūsti ir suklijuotas medinis irklas, buvo toks: keturi bėgliai turėjo pasprukti tiesiai iš savo kamerų. Toks variantas buvo naujas. Jo nedrįso imtis nė vienas iš anksčiau mėginusiųjų pabėgti, Galvojo, kad per daug pavojinga. Juk prižiūrėtojai nuolat apžiūrėdavo kameras ir bet kada galėjo padaryti kratą. O tie keturi vyrai surizikavo. Kas vakarą jie vis padidindavo siaurą savo kamerų ventiliacijos angą, kol galiausiai pro ją buvo galima prasisprausti. Dideliu vargu, padedami kitų kalinių, kurie parūpino medžiagų, jie pasigamino tikrų įrankių. Plaktukų, kaltų, grąžtų. Bet manoma, kad daugiausia buvo darbuojamasi geležiniais šaukštais ir samčiais, kuriuos pavogė iš valgyklos, nulaupė kotus, nusmailino ir pagalando. Iš tikrųjų po pabėgimo dviejose dėžutėse su cemento dažais buvo rasta trylika šaukštų kotų ir vienas samčiakotis. Frenkas Li Morisas dirbo kalėjimo stalių dirbtuvėje ir galėjo parūpinti vertingų reikmenų. Džeidabas dirbo kirpykloje ir rinko į maišus plaukus. O jo brolis Klarensas iš drabužių siuvyklos parūpino lietpalčių.

Rašydami prašymus perkelti į kitas kameras tie keturi kaliniai pasirūpino, kad būtų apgyvendinti netoli vienas kito strategiškai patogioje pabėgti vietoje. Pirmame aukšte, viduryje koridoriaus, vadinamo Mičigano aveniu. Klarensas ir Džeidabas gyveno greta, B-152 ir B-150 kamerose, o už keturių ar penkių kamerų gyveno Alenas Vestas ir Frenkas Li Morisas B-140 ir B-138 kamerose. Jie darbuodavosi nuo 17.30 iki 21.30, kai būdavo užgesinama šviesa. Pamainomis. Vienas krapštydavo iš sienos cementą, kitas iškišęs tarp grotų virbų laikydavo veidrodėlį ir tučtuojau duodavo ženklą, jeigu artindavosi prižiūrėtojas. Mat darbą reikėjo atlikti tarp nuolatinių kontrolinių prižiūrėtojų apėjimų. Cemento luitus iš kamerų sienų kaliniai išgabendavo kišenėse, kai eidavo pasivaikščioti į kiemą.

Visi keturi apsimetė besidomintys tapyba, pasiprašė drobės ir dažų ir aplink ventiliacijos angos groteles padarė meistriškas sienos imitacijas, kuriomis uždengė skyles sienose. Be to, padarė visų butaforines galvas, jas padėdavo ant pagalvių, kad budintieji blausioje nakties šviesoje manytų matantys miegantį kalinį. Tos butaforinės galvos buvo tikri šedevrai. Pagaminti iš gipso, cemento dulkių, muilo ir tualetinio popieriaus mišinio. Dirbtinės galvos buvo nudažytos ir apklijuotos plaukais. Vietoj barzdos šerių panaudoti dantų šepetukų šereliai. Broliai Džonas ir Klarensas net davė toms padirbdintoms galvoms vardus: Oinkas ir Oskaras.

Vieną 1962 metų gegužės vakarą Morisas ir abu Englinai pirmą kartą iššliaužė iš savo kamerų ir įsigavo į palei jas vedantį siaurą tiekimo koridorių. Vamzdžiais užsliuogė aukštyn, iki pat kamerų bloko palubėje įtaisytos didžiosios ventiliacijos angos, vedančios į laisvę. Būtent į tą ventiliacijos angą prieš kelis mėnesius atkreipė dėmesį Alenas Vestas, kai buvo pasiųstas ten dažyti. Ir ji įkvėpė pabėgimo planą.

Tačiau dar reikėjo daug ką padaryti. Didžioji ventiliacijos šachta buvo užkniedyta sunkiomis geležinėmis kniedėmis, jas kažkaip reikėjo pašalinti. Alenas Vestas sublizgėjo kaip aktorius, kai jam pavyko įtikinti kalėjimo vadovybę absoliučiai absurdiška teorija, kad šachtą būtina apdangstyti senomis vilnonėmis antklodėmis, kad atpleišėję dažų lopeliai taip siaubingai nenervintų, kai krisdami barškena į kameras ir kamerų bloko grindis. Juk iš tiesų už tai visų pirma jis buvo atsakingas.

Po pabėgimo iki pat Alkatraso uždarymo 1963 metais kalėjimo tarnautojai ir vadovai nesiliovė vienas kito kaltinti, kad pritarė šitai kvaišai mindai. Juk vilnonės antklodės leido pabėgėliams vieną kartą per dieną, kai dirbtinės galvos būdavo paguldytos į lovas, valandai užsikabaroti aukštyn. Visuomet tarp pusės septynių ir pusės aštuonių vakaro per vadinamąją muzikos valandą, kai kaliniams būdavo leista groti muzikos instrumentais ir viršuj atliekamo darbo triukšmą stelbė labai garsus ir, reikia pasakyti, nelabai harmoningas spygavimas, cypavimas ir brūžavimas. Tą valandą Morisas, kuris buvo tam darbui pasirinktas, visuomet karštligiškai skubėdamas darbuodavosi, pridengtas vilnonių antklodžių, žvilgsnį įbedęs aukštyn, rankas įrėmęs į viršų, stengdamasis ištraukti kniedes iš mūro. Tą darė su specialiai pagamintu grąžtu, sumeistrautu iš elektrinės skutimosi mašinėlės, jūrinio žiūrono ir kišeninio žibintuvėlio. Nė vienas prižiūrėtojas nieko apie tai nenutuokė. Bėgant laikui uždengta šachtos atkarpa virto tikra dirbtuve, kurioje galima buvo sukrauti įrankius, dažus ir įvairias medžiagas. Pagret Moriso atliekamo darbo abu broliai gamino plaustą, irklą ir plaukimo liemenes. Tik Alenas Vestas likdavo savo kameroje, kad, kaip jis sakė, išplėtęs akis dairytųsi į visas puses. Visus tris jis galėdavo įspėti padedamas konstrukcijos, kurią vos pajutęs pavojų timpteldavo iš savo kameros už virvutės. Tai nutikdavo labai retai. Tačiau ta aplinkybė, kad jis niekada neišėjo iš savo kameros, vėliau jį ir pražudė.

Tą lemiamą birželio naktį jis vienintelis neįstengė prasisprausti pro skylę sienoje. Kaip ir kiti, padėjęs dirbtinę galvą ant pagalvės, išgaubė antklodę, bet, kad ir kiek stengėsi, nesugebėjo prakišti pečių pro skylę.

Vėliau protokoluojant Vestas davė parodymus, kad Frenkas Morisas priėjo prie jo kameros iš kitos pusės ir dar bandė kartu su juo praplatinti sieną. Jiems nepavyko. Galiausiai Morisas spruko kiek įkabindamas, nes bijoję, kad Englinai gali jį palikti.

Tad liko tik trys pabėgėliai, Džonas ir Klarensas Englinai ir Frenkas Li Morisas.

Maždaug 21.50, būdingą San Franciskui vėjuotą vakarą, jie užkopė aukštyn tiekimo koridoriumi ant stogo, į lauką, pralindę pro atvertą didžiąją ventiliacijos šachtą, aprūpinančią kamerų blokus grynu oru. Nuo ten palei išorinę sieną nusileido 15 metrų ilgio vamzdžiu, kuris garsiai daužėsi į sieną. Nors budintys vyrai ir girdėjo tą keistai drioksintį triukšmą, bet, kaip sakė paskui, nieko nedarė. Trijų nusikaltėlių pėdsakai vedė prie vandens. Neaišku, ar plaustas, iki ten nugabentas su tokiais vargais, išliko sveikas. Ir apie tai, kas vyko paskui, telieka tik spėlioti. Viena yra tikra: trijulės niekas daugiau nebematė. Tik kitos dienos rytą, 7.15 val., sužinota apie pabėgimą. Vienas prižiūrėtojas niekaip nesulaukė, kol kalinys numeris 1441 išsiropš iš lovos. Jis atšoko, kaip jo kolegos pašiepiamai sakė, per visus du metrus atgal, kai nutraukė antklodę ir nieko kito lovoje neužtiko, tik galvą, kuri nuo pagalvės nusirito ant žemės. Per kelias minutes buvo paskelbtas aliarmas ir pradėtos paieškos. Danguje skraidė sraigtasparniai, patrulių laivai apieškojo pakrantes, pakrantės keliuose buvo įrengtos užkardos. Milžiniška armija ėmė sekti nusikaltėlių pėdsakais.