Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

— Tu nepataisomas! — pasakiau. — Šitas lavonas sustiprino teoriją, esą Englinai nužudė Morisą iš karto po pabėgimo.

Tai taręs kaltai susigūžiau, išsigandęs, kad jis ir vėl užpyks. Bet jis liko ramus. Apskritai negalėjai nepastebėti, kaip ramiai jis žaidė šį žaidimą. Visiškai priešingai, nei paprastai, kai visu rimtumu aptarinėdavo šią temą...

Jis tarė:

— Visiškai nepaisant to, kad broliai Englinai nebuvo žudikai, juk tu tikrai netiki, kad mėnesių mėnesiais drauge rengus pabėgimą iš saugiausio šalies kalėjimo ir po daugelio metų vėl įkvėpus laisvės oro pirma į galvą šaunanti mintis — nužudyti ką nors iš savo komandos?

— O kaip su tuo plastikiniu maišu, išgriebtu iš įlankos? — nenurimau aš.

Jis nusijuokė:

— Ką dar sugalvosi?

— Na, tas maišelis, — tariau aš, — kuriame buvo asmeniniai brolių Englinų dokumentai, asmeninės fotografijos, adresai. Tokius daiktus paliksi tik didžiausios bėdos prispirtas. Jeigu kas ir yra svarbu po tokio pabėgimo, tai tikriausiai toksai maišelis, ar ne?

Kai uždaviau šitą klausimą, Džimis staiga pašoko ir ryžtingai sustabdė dvi pro šalį sliūkinančias rūkores. Vėl atsisėdo prie manęs lūpose laikydamas degančią cigaretę. Prisiminiau, kaip kartą Dorotė man pasakojo, kad jis užsirūko tik ypatingais momentais. Tylėjo ir neskubėdamas rūkė. Atrodė, jog kažką mąsto. Tačiau žvilgsnį buvo įsmeigęs į griausmingai Brodvėjumi pirmyn besistumiančias automobilių mases, į kurias plieskė karšti saulės spinduliai.

Breiko šokėjai jau buvo nuėję. Bet pilka striuke apsivilkęs elgeta vis dar buvo čia. Įsitaisė už kelių metrų nuo mūsų ir iš visų jėgų laidė į Manheteno dangų vieną beviltišką sakinį po kito. Kartais liaudavosi šaukęs ir lyg apšalusiu veidu įsmeigdavo į mus blyškiai mėlynas akis, lyg svarstydamas, kur mus anksčiau matė.

Deganti cigaretė stirksojo Džimio dešiniame lūpų kamputyje. Galiausiai jis atsisuko į mane.

— Gal buvo dar ir kitas maišelis, — tarė išpūsdamas dūmus aukštyn? — Toksai, kuriame yra tikrai svarbūs popieriai ir tikrai svarbūs adresai. O kitą tyčia išmetė į vandenį. Kad suklaidintų persekiotojus, kaip manai?

— Taip, — atsidusau aš, — gali būti.

Staiga pajutau, kaip mane apėmė didžiulis nuovargis. Pažvelgiau į dėdę Džimį toje žalsvai mirguliuojančioje vasaros šviesoje, kurią skleidė medžių lapai, žiūrėjau į jo meksikietiškas akis ir staiga pasijutau visiškai vienišas. Tą trumpą akimirksnį pirmą kartą pajutau kažkokį beviltiškumą. Kai vėl išgirdau jo balsą, jis skambėjo tarsi bandymas susitaikyti.

— Jie iš pat pradžių viską darė teisingai, Toni!

Spragtelėjęs cigaretę pirštais šalin jis atsisuko į mane.

— Žinai, drauguži, — tarė jis. — Aš tau kai ką parodysiu, okei.

Iš užpakalinės kelnių kišenės išėmė piniginę, iš jos ištraukė kažkokią nuotrauką ir ištiesė ją man. Joje matėsi trys vyrai, sėdintys lauke, gal parke prie stalo, įsigilinę į žaidimą šachmatais, o gal šaškėmis. Tik geriau įsižiūrėjęs supratau, kad ši scena vyko Union Square parke. Ir staiga supratau, kodėl jis norėjo čionai ateiti. Ne Voverių šerti.

— Šitą nuotrauką padariau prieš aštuonerius metus, — pakomentavo jis. — Jų susitikimo vieta — Union Square parkas. — Jis pažvelgė į mane. — Tai jie, Toni.

Kai grįžome į užkandinę, ten užtikome neįprastą sambrūzdį. Vos tik įžengėme pro duris, storulis kolumbietis Žakas susijaudinęs mums išklojo, kas atsitiko. Du lankytojai jam pranešė, kad prieš valandėlę, kai jis, nieko nenutuokdamas ir gerai nusiteikęs išėjo pietauti, užkandinėje pasirodė Briusas Vilisas ir atsisėdęs prie baro užsisakė mėsainį su kalakutiena.

— Frensis jį aptarnavo, — šaukė Žakas, lyg apdujęs šmirinėdamas pirmyn ir atgal po užkandinę, — ir įsivaizduokite, šitas glušis jo nepažino. Jis paprasčiausiai leido Briusui Vilisui čia ramiai pavalgyti ir išeiti.

— O kas jis toks? — ramiai paklausė Frensis, užsimetęs ant peties rankšluostį, dešine ranka remdamasis į baro stalą.

— Briusas Vilisas, žmogau! — sugriaudėjo Žakas. — Briusas Vilisas, visame pasaulyje garsiausia veiksmo filmų žvaigždė. Jis nežino, kas toks Briusas Vilisas! — pašiurpęs papurtė galvą.

— Iš kur čia visus pažinosi, — atšovė Frensis.

Džimis nusijuokė.

— Ar tau neatrodo, kad jis turėjo ko nors imtis? — Žakas neatstojo nuo dėdės Džimio, tarsi ant kelių klūpėdamas melstų jo pagalbos.

Frensis paklausė:

— O ką aš turėjau padaryti?

Kolumbietis nuskuodė prie jo.

— Na, žinai, žmogau, galėjai jį nufotografuoti! Arba paprašyti jo, kad duotų savo nuotrauką. Tokie žmonės visuomet nešiojasi nuotraukų autografams dalinti. Ją būtume galėję čionai pakabinti!

— Taip, kituose restoranuose taip pat tokių būna, — atsiliepė stalo gale sėdintis lankytojas, kurio tokioje sumaištyje net nepastebėjome.

— Štai matote! — sušuko Žakas, iškeldamas aukštyn rankas.

Frensis pasikasė pakaušį.

— Na, pasikabinę ant sienos aktoriaus nuotrauką parduotume ne kažin kiek daugiau kiaušinienių.

Ir lėtai pasuko sandėlio link.

Kalėjimas buvo taip pastatytas, kad į kiekvieną kalinį buvo galima nukreipti šautuvą.

Abiejuose kamerų pastato galuose buvo dviaukštis, grotuotas koridorius, įrengtas kiek aukščiau, iš kurio buvo galima apžvelgti visą kalėjimą — ginklų galerija. Ten visuomet su šautuvu ir pistoletu vaikštinėjo prižiūrėtojas. Alkatrase prižiūrėtojai niekuomet nesinešiodavo ginklų apačioje, kamerų pastate, o tik ginklų galerijoje, kad iš anksto būtų užkirstas kelias suimtiesiems užpulti sargybą einantįjį ir atimti iš jo šautuvą.

Tačiau kartą šio kalėjimo istorijoje buvo taip, kad vienas kalinys viršuje, ginklų galerijoje, užpuolė prižiūrėtoją. Ir tai baigėsi vadinamuoju „Alkatraso mūšiu“, kruviniausiu mėginimu iš visų bandymų pabėgti, kainavusiu septyniems vyrams gyvybę.

Dviems prižiūrėtojams ir penkiems kaliniams.

1934 metų rugpjūčio 13 d.

Sen Patriksas.

Nedidelė parapija iš kelių kaimų ir plačiose žaliose apylinkėse išsibarsčiusių namiūkščių, 40 kilometrų į pietus nuo Baltimorės. Fermoje ūkininkavo sutuoktiniai Haris ir Lili Braun, jiems parapijos tarnautoja turėjo perduoti septynmetį Frenką Li Morisą. Toji tarnautoja, pėsčiomis sukorusi kelią ir jusdama vidurdienio karštį smogus jai lyg kūju, nerado namie nė vieno iš sutuoktinių ir prigrasė berniukui laukti jų šešėlyje ant medinių kuklios verandos laiptų. Perbraukusi per jo šlapius nuo prakaito plaukus ji pastatė šalia šviesiai rudą lagaminėlį ir pasuko atgal į kaimą per laukus. Vieną sykį dar atsisuko pažiūrėti, ar jis klauso jos nurodymo. Pamačiusi sėdint jį ten — tokį mažą ir sutrikusį — ji padarė tai, ką bet koks suaugęs padarytų tokioje situacijoje, — nusišypsojo ir pamojavo. Bet jis nereagavo.

Ta maža ferma, kurią Haris Braunas paveldėjo iš savo tėvo, viskam buvo per maža. Nebuvo įmanoma išgyventi nei iš galvijų auginimo, nei iš žemdirbystės. Tad Haris su Lili išvystė savotišką veiklą, užtikrinančią pajamas jiems ir trims jų vaikams. Jie prekiavo pašto balandžiais, kuriems Haris už namo buvo sumeistravęs narvus, varė nelegaliai naminę ir turėjo sodo namelį, kuriame dviejose dviaukštėse lovose buvo galima paguldyti dar keturis vaikus. Jeigu pasitaikydavo proga, Haris ir Lili priimdavo našlaičių, už kuriuos bažnyčia kas mėnesį mokėdavo po keletą dolerių. Kai kunigas Bakingemas, Lili dėdė, nugirsdavo apie tokius vaikus, pasiųsdavo juos į fermą.