Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Tos maudyklės žvaigždės buvo du rudai įdegę berniokai, maždaug dvidešimties metų, su įspūdingais raumenų kalnais. Du broliai. Jie sublizgėdavo it akrobatai šokinėdami į upę. Traukė į save pirmučiausia moteriškių dėmesį, kai stovėdami ant lentučių tarsi slidininkai nuslysdavo tuo slenksčiu žemyn. Du kartus jau buvo susirengę kažkur nusivesti Isaako dukterį Šošą. Ir abu kartus jiems nieko neišdegė, jam energingai užprotestavus. Beje, prieš dvi dienas maudydamasi Šoša pametė masyvią sidabrinę grandinėlę, dovanotą tėvo. Broliai Džonas ir Klarensas Englinai, kažkaip apie tai suuodę, nesiliovė be atvangos nardyti iki pat gilaus duburio dugno. Kaskart jie bauginančiai ilgai išbūdavo po vandeniu, išnirdavo sunkiai kvėpuodami, krauju pasruvusiomis akimis. Isaako atsargūs ir lyg tarp kitko ištarti mėginimai juos atkalbėti nuo to užsiėmimo nedarė jiems jokio įspūdžio. Pro Niujorko batų fabrikanto akis neprasprūdo tai, kaip liepsnojo jo keturiolikmetės dukters skruostai, kai ji stebėjo juos nardančius.

Tą trečiadienį, vėlyvą popietę, galiausiai iš vandens išniro triumfuojantis kumštis, gniaužiantis ore sidabrinę grandinėlę. Po kelių akimirkų šlapi, gerai ištreniruoti kūnai sustojo priešais Isaaką Apfelbaumą, krapštantį iš piniginės kelis dolerius. Ir iš paskutiniųjų besistengiantį nutaisyti dėkingą miną. Kai tiedu, pergalingai banguodami klubais leidosi žemyn prie upės ir vienas jų, tasai blondinas, dar sykį atsisukęs mirktelėjo Šošai, Isaakas pamatė, kad toji ir vėl sėdi be maudymosi chalato ir demonstruoja pernelyg atvirus pečius.

— Tėti, — paklausė ji, — ar matei kada nors taip gerai plaukiojančius ir nardančius vyrus?

— Ne, — atsakė jis kiek padelsęs. — Bet žinai, mielas vaike, gerai plaukti nėra svarbiausias dalykas gyvenime.

Pirmaisiais septyneriais šio kalėjimo istorijos metais kaliniams būdavo draudžiama kalbėtis. Neleista kalbėtis nei kamerų bloke, nei valgykloje. Kieme per pertraukas ryte ir po pietų kaliniai galėdavo pasikalbėti tris minutes, o savaitgalių popietėmis— dvi valandas.

Tačiau metams bėgant buvo nutolta nuo tos griežtos koncepcijos, kurią teisingumo ministras Kumingsas buvo numatęs kalėjimui saloje.

Kamerų pastate buvo įrengta biblioteka, jaukesnės ir baldais apstatytos kameros, įtaisyti radijo imtuvai. Kaliniai galėjo kamerose piešti ir valandą groti muzikos instrumentais.

Alkatrase nebuvo vykdoma mirties bausmė, tačiau kamerų bloke buvo įvykdytos aštuonios žmogžudystės.

Įžymūs San Francisko įlankos salos kalėjimo kaliniai:

„Scarface“ Al Kaponė, kalinio numeris 85 (1934–1939 Alkatrase)

Džordžas „Machin Gun “Kelis, kalinio numeris 117(1934— 1951 Alkatrase)

Elsvortas R „Bumpy“ Džonsonas, „Harlemo krikštatėvis“, kalinio numeris 1117(1959— 1962 Alkatrase)

Pašto plėšikas Rojtts Gardeneris, kalinys 110(1934— 1938 Alkatrase)

Pagrobėjas Arturas „Doc“ Barkeris, kalinys 268 (1935— 1939 Alkatrase)

Alvinas „Kreepy “Karpis, ketvirtas Amerikos valstybės priešas numeris vienas, kalinys 325 (1936–1963 Alkatrase)

Robertas Stroutas, „Paukštininkas “, kalinys 594 (1942—1959 Alkatrase). Robertas Stroutas Lyvenvorto kalėjime laikė kanarėles, bet niekada jų neturėjo Alkatrase. Tikroji jo pravardė: „Lyvenvorto paukščių daktaras“

Siaubingai karštą antradienį, kai Džimio užkandinėje visi kone leipėjome, apie pirmą valandą, netrukus po to, kai Dorotė pasiėmė mūsų bosą iš darbo, kad su juo drauge papietautų, pagalvojau, kad atėjo tinkamas laikas užduoti Žakui vieną klausimą.

— Hey, Žakai, — paklausiau jo, — gal žinai, kaip Džimis susipažino su Dorote?

— Taip, žinau, — atsakė jis, nerūdijančio plieno mentele, kurią be galo mėgo ir labai nenoriai duodavo ją kam nors pasinaudoti, vartydamas bulves ir kiaušinienę, kurią ką tik buvo užsisakiusi elegantiška pagyvenusi dama. Ji ir du vaikai, berniukas ir mergaitė, abu rudomis garbanomis, pasistatę priešais save Frensio atneštus apelsinų sulčių pakelius su ilgu raudonu šiaudeliu, tikriausiai jos anūkai, tuo metu buvo vieninteliai užkandinės lankytojai.

— Na tai kaip?

— Kas kaip?

— Kaip jiedu susipažino?“

Žakas nuėmė nuo lentynos lėkštę, įgudusiu, vikriu judesiu susėmęs mentele sudėjo į ją iškepusias bulves kartu su kiaušiniais ir pastūmė lėkštę ant baro stalo damai.

Tada atsisuko, užsimetė šluostę ant peties ir pažvelgė į mane.

— Sakyčiau, — pradėjo dėstyti jis, — viskas buvo gana paprasta.

Ir Žakas papasakojo, kad prieš gerus dvejus prieš man atvykstant dirbti į užkandinę keturiasdešimtmetė niujorkietė Tęsė Simons vieną vėlyvą šeštadienio vakarą paprašė savo gyvenimo partnerio Džimio, kuris gulėjo išsitiesęs šalia, padaryti jai paslaugą. Ji paklausė, ar jis galėtų rytoj, tai yra sekmadienio priešpietę, nuvažiuoti į Brukliną ir padėti vienai, kaip ji sakė, žvėriškai mielai ir nuostabiai moteriai, dailininkei, su kuria tą dieną po ilgo laiko vėl buvo susiskambinusi, iš dirbtuvių paimti keletą jos sukurtų didelių paveikslų ir skulptūrų ir nuvežti jas į galerijoje rengiamą parodą. „Tu, žinoma, būsi ne vienas. Ateis dar du vyrai.“ Tesės gyvenimo draugas sunkiai atsiduso. „Prašau!“ — neatlyžo Tęsė.

— Tai va, — tęsė Žakas. — Džimis, žinoma, sutiko. O netrukus dar sykį ten nuvažiavo, į Brukliną. Ir dar kartą. Ir dar. Taip truko ne vieną savaitę. Kol pagaliau išdrožė Tesei visą tiesą. — Žakas padarė pauzę, prieš tęsdamas pasakojimą: — Žinai, ji buvo tokia naivuolė. Mano galva, nelabai tiko Džimiui. Man regis, ji užsiėmė papuošalais. O štai pažvelk į Dorotę! Man atrodo, kad ją pažįsti. Ji tiesiog visai kitokia.

Dorotė man labai patiko. Šiaip ar taip, ji buvo viena iš svarbiausių žmonių tą vasarą, kurią praleidau Manhetene, nors ir neturėjau su ja itin daug reikalų. Ji išties buvo įspūdinga. Labai aukšta, liekna teksasietė tankiais, putliais raudonais plaukais. Jos skruostikauliai buvo atsikišę, ji žvelgė į pasaulį žaliomis spindinčiomis akimis. Jos gimtasis miestas buvo San Antonijus. Tėvas — politikas, užkietėjęs konservatorius, ir dar būdama jauna ji ėmė šeimoje reikšti protestus. „Vėliau, — išgirdau ją kartą pasakojant vienam Džimio draugui, — aš netgi turėjau romaną su vienu demokratu, bet tėtis, deja, to jau nebesužinojo. Buvo jau miręs.“ Septyniolikos metų ji atvyko į Niujorką. Ji sakė: „Mano istorija klasikinė. Būdama jauna mergaitė išvirtau kaip stoviu iš traukinio, ketindama vienu mostu užkariauti visą miestą. Na, viskas vyko, žinoma, šiek tiek kitaip. Et, man regis, Niujorkui įvariau bent mažumėlę baimės.“

Dorotė mėgo daug juoktis. Iš savęs, iš kitų, iš įvairiausių dalykų. O kai ji juokdavosi, visi pralinksmėdavo. Net nežinau kodėl. Ji aistringai mėgo važinėtis motociklu. Turėjo senesnio modelio BMW motociklą, mėlyną, metalo spalvos, 1990 metų laidos. Jos baltas šalmas atrodė puikiai.

Dorotė visuomet buvo apsirengusi taip, tarsi dirbtų naktiniame klube. Vilkėjo pasiutusiai ankštas palaidines su didelėmis iškirptėmis juodus sijonus, avėjo aukštakulniais batais, mūvėjo tinklines kojines. Aiškiai turėjo silpnybę tokiems skudurams. Bet vargas tam, kuris, nors ir slapta, išsakydavo kokius nors komentarus, ir ji tą sužinodavo. Tuo klausimu ji turėjo subtilius jutiklius. Ir, regis, nė vienos vyrų savybės ji neapkentė labiau už vyrų polinkį dėl smulkmenų klijuoti moterims etiketes. Kelis kartus girdėjau, kaip ji dėl to sudoroja Džimį arba jo pažįstamus. Tuomet nuskambėdavo tokie sakiniai: „Tai, kad ji ten dirbo, toli gražu nereiškia, kad ji... Tik todėl, kad ant pakaušio tokia šukuosena, nereikia įsivaizduoti...“