Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Išgirdau apie kalinį, vardu Džimas Kvilenas, kuris visuomet, kai tik jį daugeliui valandų arba dienų įkišdavo į mažytę, visiškai tuščią ir absoliučiai tamsią izoliatoriaus kamerą, iš savo kalėjimo kombinezono išraudavo sagą ir numesdavo ją kur nors ant grindų. Tada dusyk apsisukdavo ratu ir vaikščiodamas keturpėsčias imdavo jos ieškoti. Tam, kad turėtų užsiėmimą, ką nors veiktų ir neišprotėtų. Suradęs sagą Džimas Kvilenas atsistodavo ir pradėdavo viską nuo pradžių.

Dar buvo istorija apie mažąjį džipą, kuris vieną rytą važinėjo po salą: priekyje du prižiūrėtojai, gale, ant bagažo dėklo sėdėjo du kaliniai. Šita komanda apsilankė tose vietose, kuriose mėgo žaisti Alkatrase gyvenančių kalėjimo tarnautojų vaikai, ir surinko iš jų žaislinius pistoletus, nes vieną dieną jie buvo mažyliams uždrausti oficialiu sprendimu. Abu kaliniai gavo užduotį atimti iš vaikų pistoletus. Gal todėl, kad šie pajustų pagarbą. Kaskart, kai atsisėsdavo ant bagažo dėklo nugaromis į prižiūrėtojus ir džipas pajudėdavo iš vietos, jie nepastebimai vėl numesdavo pistoletus vaikams.

Dar viena mėgstamiausia Džimio istorija buvo apie tai, kaip Džonas Gilis 1945 metų liepos 31-ąją bandė pabėgti. Iš visų vyrų, kurie kada nors bandė pabėgti iš Alkatraso, jis buvo vienintelis, net nesušlapęs kojų. Jam buvo skirta trisdešimt metų kalėti, praėjus pusei skirto laiko jis paspruko iš Oregono kalėjimo ir dėl to atsidūrė Alkatrase. Tenai atvyko jau sulaukęs penkiasdešimties metų.

Džonas Gilis buvo paskirtas dirbti prieplaukoje. Sunkių krovimo darbų jis negalėjo atlikti, tam buvo nepakankamai stiprus. Tad jam buvo nurodyta prižiūrėti želdinius pakelėse nuo doko iki kamerų bloko. Gana dažnai jis būdavo netoli prieplaukos, kai kareiviai iš laivo iškraudavo skalbinius, atgabentus į skalbyklą. Per daugelį mėnesių Džonui Giliui pavyko nugvelbti didesnių ir mažesnių puskarininkio uniformos drabužių ir paslėpti juos slaptavietėje netoli doko. Galiausiai jis surinko visus reikiamus drabužius. Visą tą laiką vienos telefono ryšių trupės kareiviai taisė salos telefono sistemą. Doke buvo gerokas sujudimas. Laivai atplaukdavo ir vėl išplaukdavo. Kareiviai atvykdavo ir išvykdavo.

Galiausiai liepos 31-oji jam pasirodė būsianti tinkamiausia diena. Švietė saulė, įlankos vanduo mirguliavo, doke ir vėl sukiojosi daugybė žmonių. Buvo laukiama atplaukiančio kariuomenės laivo. Nutaikęs momentą Gilis išsitraukė uniformą iš slėptuvės, greitai nubėgo į priėmimo pastatą, apsivilko uniformą ir ant viršaus užsitempė kalėjimo drabužius. Kai grįžo darbuotis prie pakelės, atplaukė laivas. Tučtuojau kaliniai, kurie dirbo doke, buvo išrikiuoti ir suskaičiuoti. Visi buvo vietoje. Trys sargybiniai padėjo pririšti laivo lynus, padėjo nuleisti trapą, ėmėsi kartu su kitais iškrauti atgabentus daiktus, spaudė rankas. Laivas išplaukė. Kai vėl suskaičiavo kalinius, jie buvo nebe visi. Trūko vieno vyro — Džono Gilio. Tučtuojau buvo paskelbtas aliarmas.

Netrukus persirengęs puskarininkiu bėglys, išplaukusiame laive stovintis atsirėmęs į relingą greta kito kareivio, pastebėjo, kad kaip tik šis laivas, kurį jis pasirinko pabėgimui, ne taip, kaip kiti jo stebėti laivai, kurie išplaukę iš Alkatraso sukdavo tuoj pat į žemyną, plaukia į mažą Angelų salelę kitoje uolos pusėje, o ten iš esmės atsiduri kaip ir kalėjimo kameroje.

Vos kariuomenės laivas spėjo prisišvartuoti prie Angelų salos, Džoną Gilį bematant pasitiko keli ginkluoti išsišiepę vyrai.

Beje, iš visų kalėjimo direktorių, kurie griežčiau arba ne taip griežtai vadovavo federaliniam Alkatraso kalėjimui jo gyvavimo metais, Džimis labiausiai mėgo Polą Mediganą, ėjusį tas pareigas nuo 1955 iki 1961 metų. Jis buvo Džimio numylėtinis, mat visi, kurie savanoriškai arba priverstinai gyveno Alkatrase, vadino jį „Promising Paul“. Polu Pažaduku. Jis visuomet visiems viską pažadėdavo. Tik niekuomet netesėdavo žodžio.

Kasdien mažiausiai penkis kartus kaliniai turėdavo išsirikiuoti skaičiuotei. 7.20 vos atsikėlę, 11.50 prieš pietus, 12.30 po pietų, 16.35 po visokių darbų, 17.30 po vakarienės.

Kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir ketvirtadienį visi Alkatraso kaliniai gaudavo po pakelį Wings cigarečių. Nepriklausomai nuo to, ar jie rūkė, ar ne.

Ta diena, kurią pasirinkau stebėti vieną iš labiausiai ieškomų JAV nusikaltėlių, pasirodė esanti dėl oro klaikiai nepalanki. Uragano Kerio atšakos pasiekė Niujorką, pylė kaip iš kibiro. Nesiliovė nė minutei. Tai reiškė, kad stebėdamas nedidukę sporto prekių krautuvėlę aš ištisas valandas stirksojau iš pradžių po lietsargiu gatvėje, o paskui viešbučio Splendid fojė. Po trečio puodelio karštos arbatos sudariau su registratūroje dirbusiu vyruku sandėrį. Daviau jam 20 dolerių už tai, kad galėčiau ten būti ir jis manęs nieko neklausinėtų.

Sporto prekių parduotuvė neturėjo pavadinimo. Ji specializavosi pardavinėdama sportinius marškinėlius, ir tai išsyk matėsi vitrinose. Futbolas, ledo ritulys, beisbolas. Kai buvau mažas, iškaulijau iš tėvo mažiausiai trejus tokius marškinėlius. Vyras, kuris tą dieną lygiai devintą valandą atrakino sporto prekių parduotuvę, — pasak dėdės Džimio, jis jau dešimt metų tą darė kasdien, išskyrus sekmadienius, — tas vyras, be jokios abejonės, buvo tapatus vienam asmeniui minėtoje Džimio nuotraukoje iš Union Square parko. Jis buvo gana senas. Ant galvos stirksojo pavieniai žili plaukai. Vaikščiojo lyg kęstų klubo skausmus. Bet iš plačių strėnų matei kadaise buvus jį atletišką vyruką.

Prie parduotuvės durų— tuo šiandien ryte įsitikinau— aišku, buvo užrašytas ne to vyro vardas, kuriuo Džimis prisiekinėjo jį esant. Mažoje, jau ne kartą perdažytoje lentelėje galėjai perskaityti: Owner Bill Hancock.

Detektyvo darbo, supratau tądien, nė iš tolo nepavadintum įdomiu. Bent jau šiuo atveju. Atrodžiau pats sau pakvaišęs. Kartą, apie pusę dešimtos, į krautuvę įžengė senyva ponia, bet tik pasiklausti kelio. Tai buvo aišku, nes mano stebimas objektas išėjo kartu su ja į gatvę ir stovėdamas po skėčiu kelis kartus sumosavo rankomis rodydamas tai dešinėn, tai kairėn. Paskui ir vėl įėjo vidun.

Pusę pirmos jis išėjo iš krautuvės, ją užrakino ir už keturių namų nuo ten suvalgė mėsainį. Be right back kabojo jo virtinoje. O aš vaikštinėjau pirmyn ir atgal prie mėsainių restorano, kartais vis užmesdamas į jį žvilgsnį, kaip jis sėdi vienas prie bufeto sklaidydamas laikraštį.

— Gal tau pavyktų tas nesąmones apie Alkatrasą išmušti jam iš galvos? — kartą paklausė manęs Džimio draugė Dorotė. — Tu jam patinki. Tavęs jis, man regis, paklausytų. Tikriausiai tu esi vienintelis, kuris galėtų ką nors padaryti. Jis kaip apsėstas tos idėjos. Tai liguista. Tik todėl, kad knygyne prie Union Square kartą pamatė žmogų, kurį tariasi atpažinęs kaip įžymųjį bėglį!

Tai buvo jos keturiasdešimt ketvirtasis gimtadienis. Buvau jos ateljė. Džimis pasiuntė mane pas ją anksčiau, nes norėjo nustebinti ją muzikiniu siurprizu. Jis įkalbėjo dvylika savo draugų užgriūti į ateljė. Aš buvau gavęs užduotį užtikrinti, kad plieninės durys liktų atviros. (Pastatyk paprasčiausiai tarpdury batą!) Tad mindžiukavau vienomis kojinėmis, kol Dorotė dirbo prie didelės geležinės skulptūros. Ji stovėjo pasilipusi ant kopėtėlių, apsivilkusi nebetinkamu Niujorko gaisrininkų alyvų spalvos kombinezonu su švytinčiomis geltonomis juostomis. Rankose laikė suvirinimo aparatą. Veidą kaip riteriui dengė tamsaus stiklo antveidis. Kalbėdamasi su manimi užsukdavo liepsną, pakeldavo antveidį ir žiūrėdavo į mane. Kol dirbau Džimio užkandinėje, tai buvo vienintelis kartas, kai buvau su ja vienas. Ir tai buvo vienintelis kartas, kai ji buvo ne linksma, o labai rimta.