Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Gerai buvo tai, kad kai budėdavai prie stalo, dėl pietų galėjai penkiolika minučių anksčiau nusiplauti nuo ponios Cilker judesio terapijos, pono Belovo piešimo terapijos, autogeninių treniruočių ar kitokių programinių užsiėmimų.

Jei staltiesė būdavo ne ką tik pakeista, pagal ją galėjai atkurti praėjusių dienų valgiaraštį, mat įvairiausių atspalvių dėmės išduodavo buvus bulvių virtinukus su svogūnais, jautienos vyniotinį, kiaušinius su garstyčių padažu (skyriuje visuomet būdavo sunkus maistas), kuriuos į visuomenės užribį patekusių, maniakine depresija sergančių, narkomanų, valgymo sutrikimų kamuojamų ir kitokių pacientų komanda, kuriems priklausiau ir aš su Eleanora, neseniai buvo sušlamštusi drauge su dviem slaugos darbuotojais.

Masyvioje spintoje, stovinčioje tos patalpos pietinėje pusėje, buvo užrakintas televizorius, kurį gaudavai pažiūrėti penkiolika minučių vakarais, kai rodydavo žinias. Dusyk teko patirti, kaip pacientams buvo leista balsuoti dėl filmo, kurį paskui visi kartu vakare žiūrėjome.

Dviejuose valgyklos kampuose stovėjo mediniai suoliukai su staleliais, ant kurių gulėjo seni žurnalai, galėjai rasti piešimo sąsiuvinių, pieštukų, vandeninių dažų ir teptukų. Ten visuomet gulėdavo ir kas nors iš asmeninių pacientų daiktų, kuriuos jie palikdavo arba pamiršdavo. MP3 grotuvas, kasetė su vaidinimu vaikams, pavyzdžiui, iš Bibi Bloksberg serijos (jos skyriuje buvo itin mėgstamos), mezginys, mandalų knygos, sudoku knygelė. Kai pamatydavau tuos daiktus, man akys kone pasrūdavo ašaromis. Mat galvodavau, kad štai čia daiktai, už kurių žmonės mėgina nusitverti ir kurie nė velnio neduoda naudos. Prie vienos valgyklos sienos stovėjo didžiulė knygų lentyna, vadinamoji skyriaus biblioteka. Joje buvo pacientų ir personalo dovanotos knygos. Daugiausia kriminaliniai romanai. Galėjai pasiimti kurią nori. Tarp jų buvo ir gana daug erotinių knygų, pavyzdžiui, Polinos Rygė O. Istorija arba Emanuelės Arsan Emanuelė, arba geismų mokykla. Prisimenu, kad dažnai klausdavau savęs, ar tas knygas bibliotekoje paliko tas pats žmogus, ir tada įsivaizduodavau išstypusią lesbietę, kuri sau tarė: „Jeigu jau patekau į šitą sumautą skyrių, kur, be skaitymo, nėra ką daugiau veikti, tai užsiimsiu bent jau kuo nors protingu“.

Dešinėje, prie pat durų, stovėjo juodas Yamaha fortepijonas, kuris atrodė labai senas, bet nepriekaištingai veikė. Visuomet antradieniais po pusryčių prie jo sėsdavo muzikos terapeutas ponas Liudvigas, aistringai barškindavo storais pirštais per klavišus, ir jam komanduojant dvidešimt skyriaus pacientų sudainuodavo rytinę dainą. Nors blogai jaučiausi, man tai visuomet atrodė labai linksma, mat tas smagus muzikos kūrinys kontrastavo su po nakties susivėlusiais plaukais ir nusiminusiais dainininkų veidais.

Aš ne itin mėgau laiką leisti valgykloje. Jaučiausi joje suvaržytas ir slogutis kildavo gerkle aukštyn. Ne dėl to, kad ten tvyrojo įkyrus maisto kvapas, o todėl, kad atrodė, jog tave apninka visa ta neviltis, kurią per metų metus čionai sunešė daugybė žmonių. Jauteisi, lyg būtum prieš ją beginklis. Ir vis tiek, net ir ne valgymo metu, nepavykdavo čia neužsukti. Mat skyriuje PSY 46 buvo tik ilgas koridorius, palatos ir šita valgykla. Vis viena, kad ir kur būtum, šitame skyriuje niekur nesijautei itin puikiai. Mano palatos numeris buvo 102, ir ji nykumo požiūriu niekuo nenusileido valgyklai, tik buvo mažesnė, tamsesnė ir su bjauriausiomis pasaulyje užuolaidomis.

Buvo ketvirtadienio rytas, apie dešimtą. Skyriuje buvau likęs vienas pacientas. Visi kiti buvo ketvirtame aukšte dailės terapijos arba atsipalaidavimo užsiėmimuose. Tą smagų rugpjūčio rytą man buvo numatytas bendras sveikatos patikrinimas. Prieš kelias savaites jau buvau atlikęs lygiai tą pačią procedūrą, bet, kadangi Hamburgo ligoninė šiauriniame rajone turėjo įvairiausių skyrių ir padalinių, mano tyrimų atsakymai nusimetė kažkur pakeliui į PSY 46 skyrių. Antrąjį tyrimą, kuris buvo daromas kitame komplekse, gana anksti baigiau ir vėl sugrįžau į mūsų skyrių. Tiesą sakant, turėjau prisijungti prie savo grupės dailės terapijos užsiėmimo, kad paklausyčiau, kaip pirmiausia ponas Belovas, o paskui visi dailės grupės nariai, apspitę kurio nors paciento piešinį, jį interpretavo, tai reiškia, ieškojo sąryšių su jo vargana būsena, net jei tasai ir būdavo nupiešęs didžiulę saulę. Negalėjau tam prisiversti. Nuslinkau į valgyklą, atsisėdau prie stalo, ištiesiau kojas ir ėmiau sklaidyti gražią paveiksluotą eilėraščių knygą vaikams, kurią pasiėmiau iš bibliotekos.

Netrukus išgirdau, kaip kažkas iš koridoriaus atidaro plačias mūsų skyriaus matinio stiklo duris. Išgirdau žingsnius, paskui sesutės Cecilijos, pagyvenusios slaugos personalo damos, balsą, kai ji pasveikino įeinantįjį. Cecilija man iš visų labiausiai patiko. Kartą mačiau, kaip su vienu pacientu koridoriuje ji šoko pagal Saimono ir Garfimkelio dainą Cecilija. Kai tą rytą sėdėjau valgykloje, išgirdau ją kažkam sakant: „Na, tai tu ir vėl čia! Puiku, ar ne?“ Nesigirdėjo, kad įeinantysis ką nors atsakytų. Bet po kelių akimirkų tas žmogus, su kuriuo kalbėjo sesutė Cecilija, įžengė pro valgyklos duris.

Kaip ir visuomet, jos veido beveik nesimatė. Riebaluoti rudi plaukai krito ant kaktos iki pat akių. Tačiau matėsi, kad pastaruoju metu ji dažnai ir ilgai verkė. Jos veido oda karšdigiškai blizgėjo, o juodi akių dažai buvo nubėgę tose vietose, kur per skruostus riedėjo ašaros. Ji mūvėjo ankštus šviesius džinsus, vilkėjo per didelius marškinėlius su paveikslu iš filmo Devynios su puse savaitės , kuriais vilkinčią kartą buvau ją matęs. Prie marškinėlių iškirptės matėsi raudonas spuogelis, panašus į kraujo lašą. Ji buvo įsispyrusi į juodus storapadžius sportbačius.

Trys dienos iki susitinkant mums valgykloje Eleanora staiga dingo iš skyriaus. Buvo kalbama, kad vieną popietę jai užėjo kažkoks priepuolis ir todėl ji buvo perkelta į uždarą skyrių. Tas nutikimas labai sujaudino PSY 46 pacientus. Jos priepuolis jiems buvo nematytas. Ji nei spazmiškai raudojo, nei siautėjo. Veikiau priešingai. Tiesiog nenusakomai sustabarėjo. Nors mano likimo broliai paprastai gerai sutardavo, net ir tose ankštose patalpose, kuriose mes visi buvome priversti sutilpti, visuomet ore tvyrojo susierzinimas, sudirgimas, ir nedaug trūko, kad kiltų nerimas arba pacientai užsipultų vienas kitą. Pavyzdžiui, pakakdavo pernelyg ilgai palikti atdarą langą, per garsiai trinktelėti durimis, ištarti vieną vienintelį netaktišką žodį. Sąmyšis, kurį skyriuje sukėlė Eleanoros atvejis, buvo didesnis nei visi ankstesni, kuriuos patyriau. Visi visiškai prarado savitvardą. Ištisas dienas apie nieką kita nekalbėjo. Per terapijos užsiėmimus ir laisvalaikio metu. Daugelis pacientų šakė, kad tas reikalas juos gerokai išgąsdino. Ir jie nenori, kad Eleanora grįžtų į skyrių. Jų manymu, tokia opi pacientė kenkia pacientų savijautai ir ta proga užsipuolė dar ir mano kambarioką Rainerį, taksistą. Aš buvau tarp tų nedaugelio, užstojusių Eleanorą. Pirmiausia mane erzino pacientų isterija, antra, jau buvau šiek tiek įsimylėjęs tą keistą impozantišką berniokiškos figūros merginą, kuri beveik niekuomet nieko nekalbėjo, bet per vieną grupinės terapijos užsiėmimą užsipuolė kitą pacientę, vardu Iris, kuri skundėsi, kad su ja šlykščiai elgiasi jos sesuo:

— Ir tu leidi jai su savimi taip elgtis? Niekam iš mano šeimos neleidau elgtis su manimi kaip patinka.

Tą rytą, kai ji pasirodė pasisėdėjimų kambaryje, atrodė, kad manęs net nepastebi. Į mane nežiūrėjo. Nieko nesakė, tad ir aš nieko nesakiau. Lėtai nuslinko prie fortepijono, atsisėdo ant taburetės su apvalia sukama sėdyne ir pradėjo skambinti. Skambino vis tuos pačius tris garsus.