Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Paskutinę naktį turėjau pasakyti, ką norėčiau pasiimti. Neturėjau jokio pasirinkimo. Tai, ką norėjau pasiimti, galėjau išsakyti dviem žodžiais. Už vieno jų slypėjo neaprėpiamas įvairiausių žmonių, įvairiausių laikų, neišaiškintų faktų ir gabalėlio Amerikos istorijos raizginys — Alkatrasas. Už kito — meilės istorija, prasidėjusi San Diege, — kurmiukas.

Turėdamas galvoje Džimio milžinišką dokumentų ir medžiagos apie Alkatrasą sankaupą, Frensis paklausė:

— Ar bent turi tokį didelį lagaminą?

O Žakas atidarė užkandinėje stalčiuką po kriaukle ir ištraukė juodai baltą nuotrauką:

— Tada turėsi pasiimti ir šitą, — tarė jis.

Nuotraukoje matėsi lieknas vyras, laikantis už rankos vaiką, berniuką. Jiedu stovėjo ant gatvės kampo. Berniukas buvo juodaplaukis ir išdidžiai žvelgė į nežinomo fotografo objektyvą. Žakas apsuko nuotrauką ir parodė užrašą.

Stačiu Džimio raštu buvo parašyta: „Frenkas ir aš“.

1963 metų vasario mėnesį senatorius Robertas F. Kenedis nurodė uždaryti Alkatraso kalėjimą. Vėjas ir atšiaurus oras buvo apardęs pastatus. Išlaikyti izoliuotą kalėjimą buvo per brangu ir per sudėtinga. Sakoma, kad salos kalėjimas atsiėjo tiek pat, kiek visi kiti federaliniai Amerikos kalėjimai. Septintojo dešimtmečio pradžioje kalėjimo reformatoriai, pasisakantys už reabilitaciją ir prieš izoliaciją, sulaukė stipraus palaikymo.

Per beveik tris dešimtmečius 1567 kaliniai atliko bausmę Alkatraso kalėjime. Menkas skaičius, palyginti su kitais kalėjimais.

Kamerų pastatas niekuomet nebuvo visiškai užpildytas. Paprastai jame gyvendavo 260 kalinių, daugiausia — 302.

O būta 336 suremontuotų kamerų.

Ant tos uolos kaliniai vidutiniškai praleisdavo nuo aštuonerių iki dešimties metų.

Per 29 metus, kai Alkatrasas buvo naudojamas kaip kalėjimas, 36 kaliniai surengė 14 pabėgimų. 23 kaliniai buvo sugauti, šeši nušauti, du prigėrė, o penkių niekas daugiau nebematė.

Mechikas

Pirmadienis, 1965 metų gegužės 8 d.

Keista, bet anas amerikietis nė kiek nesibaimino kalbėdamasis su tuo berniuku. Išklodamas jam viską iki mažiausių smulkmenų. Sulaužydamas savąsias taisykles.

Niekuomet, kalė jis į galvą kitiem dviem, neprasitarkite niekam nė žodelio. Kai kam nors pavyksta padaryti ką nors ypatinga, norisi apie tai papasakoti. Anksčiau arba vėliau. Taip ir pražūstama.

Tą vakarą jis neturėjo jokio noro sėdėti suprakaitavusio Filipės bare, kuriame brendis vis tiek buvo per šiltas ir per brangus.

— Eime prasivaikščioti, — tarė jis Chuanui Ignacijui, paėmė mažylį už rankos ir jiedu nupėdino ankšta, žmonių knibždančia gatve, kurią visą jau mintinai žinojo, mat ji vedė į tą aikštę, kur palėpėje buvo jo kambarys su įkypais langais ir lipniomis žaliuzėmis.

Jau laikas iš čia sprukti, galvojo jis, vėl pradėdamas dėstyti istoriją apie tris vyrus ir neįtikėtiną jų pabėgimą iš salos kalėjimo.

— Iš kur tu visa tai taip gerai žinai? — paklausė berniukas.

— Jie man papasakojo.

— Tai jiems pavyko pasprukti? — Chuanas Ignacijus sustojo. Išplėtęs akis žvelgė aukštyn į amerikietį.

Šis nusijuokė.

— Žinoma. Plaustas išlaikė. Naktis buvo tamsi. Srovė... ak, ta srovė! — jis mostelėjo ranka...

Nupirko berniukui kolos. Pažinojo jį jau dvylika dienų. Tas mažylis pasiūlė jam pirkti porą savadarbių sandalų iš automobilio padangų. Mėgo jį.

Nensei tai patiktų, kad jis praleidžia su juo tiek daug laiko. Galbūt ji net nebūtų to iš jo tikėjusis. Nensė. Kelis mėnesius jo nesivaikė policija. Tuomet jie buvo kaip ir kitos normalios poros. Vėliais vakarais kartu vaikštinėdavo po malonią rudens žvarbą žibintų šviesoje, kartais skambant tyliems, paskiriems gitaros garsams, po didingas ir, kaip ji kartą pasakė, keistai žavias Naujojo Orleano gatves. Eidama iš dešinės ji visuomet įsikibdavo mažomis, pirštinėtomis rankomis jam į parankę ir kalbėdavo apie vaikus, kurių taip norėjo.

Bet paskui jis ir vėl prisidirbo. Prisidirbo su dvivamzdžiu 16 kalibro šautuvu ir acetileno fakelais Union Planiers Bank filiale Slaidelyje, Luizianoje, ir Nensė vėl galėjo lankyti jį cypėje.

Ar mažylis jau ką nors nutuokė apie meilę? Jiedu ėjo toliau. Mažylis siurbčiojo kolą.

Ką darysime, jeigu jos nebus? Naktimis Klarensas Englinas nesiliovė svarstęs šio klausimo. Ir visuomet atsakydavo: ji ten bus. Ir kai trys vyrai prie Sausalito pagaliau sušoko į šaltą vandenį ištraukti įplyšusio plausto ant kranto sutartoje vietoje, buvo tamsu. Praėjo ne mažiau nei dešimt minučių, kol įsižiebė kišeninis žibintuvėlis.

— Nense?

— Frenkai?

Mažylis ne iš karto suprato, apie ką tasai amerikietis jam čia kalba.

— Tai jie turėjo bendrininkų?

— Bendrininkę, — atsakė šis.

Ar tasai berniukas jau ką nors nutuokė apie meilę?

Meilę, kuri trunka ilgus metus? Nors ją vis trypia kaip gatvės šunį? Nors ji niekada neturėjo užuovėjos? Turėjo tenkintis žodžiais, slapta perduotais iš kalėjimo kamerų? Galiausiai perduotais nepažįstamųjų? Arba ranka pakeverzotais ant raštelių?

Kai tą karštą dieną Mechiko mieste saulė ėmė leistis, keista pora vėl išniro iš už Filipės Garsijos baro kampo. Amerikietis užsisakė dar vieną brendžio butelį, įspraudė Filipei Garsijai savo fotoaparatą į rankas ir tarė:

— Nutrauk mudu abu!

O paskui jiedu su berniuku ir vėl ilgam suglaudė galvas.

Džimio versija apie pavykusį pabėgimą: kalinių sumanytas planas turėjo kai ką, ko policija niekuomet neatkapstė. Frenko Li Moriso mylimoji Nensė Kjelvander laukė jų Dodge furgone prieplaukoje netoli Sausalito. Automobilis priklausė jos vyresniajai seseriai, kuri gyveno San Franciske, Pacific Heights rajone. Nensė pasikrovė į furgoną tris permirkusius vyrus ir plausto likučius, Auksinių Vartų tiltu grįžo atgal į miestą, pastatė automobilį sesers garaže ir sukišo tris permirkusius vyrus ir plaustą į rūsį. Kai kitą rytą salos kalėjime buvo pastebėtas pabėgimas ir užkaukė aliarmo sirenos, išpuolė ginkluoti vyrai ir sušoko į valtis, virš įlankos ėmė sukti ratus sraigtasparniai, policininkai sustatė keliuose užkardas, Morisas ir broliai Englinai jau buvo lyg kiaurai žemę prasmegę.

Devynis mėnesius, iki kito pavasario, visi trys liko našlaujančios Samantos Greis, mergautine pavarde Kjelvander, rūsyje, o kai pirmą kartą iš jo išlipo, atrodė pasikeitę ir kiekvienas nuėjo savais keliais.

Po trijų mėnesių, praėjus beveik lygiai metams nuo pabėgimo, Nensė Kjelvander žuvo traukinio katastrofoje.

Kai aną 1965 metų gegužės pirmadienio vakarą taip gerai ispaniškai kalbantis gringo galų gale pasiuntė berniūkštį, kurį vadino Džimiu, namo miegoti, davė jam dar vieną patarimą. Tai buvo vienas iš tų patarimų, kuriems duoti pošiltis brendis atriša liežuvį:

— Įsikalk į galvą visam gyvenimui, mano berniuk! Visuomet eik ten, kur yra meilė! Mentams tai neatėjo į galvą. Jeigu nebežinosi, kaip gyventi toliau, jeigu kažko ieškosi — meilė visuomet parodys tau kelią!

1969 metų lapkritį, prabus puspenktų metų po kalėjimo uždarymo, Alkatraso sala dar sykį atkreipė visuomenės dėmesį. Tada indėnų aktyvistų grupė demonstratyviai užėmė salą „visų indėnų genčių vardu“. Okupacija tęsėsi iki 1971 metų birželio, kai valstybės saugumo tarnautojai išgabeno nedaugelį saloje likusių vyrų ir moterų.

Dabar Alkatrasas saugomas valstybės kaip gamtos ir istorinis paminklas. Jis paverstas muziejumi ir yra vienas iš didžiausių turistų traukos objektų San Franciske, kasmet sulaukiantis per milijoną lankytojų.