Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

Dideliame kambaryje išsyk už bauginančio D bloko buvo kalėjimo biblioteka. Kaliniai, turintys skaitymo privilegiją, ant kortelės užrašydavo, ką norėtų perskaityti. Kai knygą grąžindavo į biblioteką, ją atnešdavo vienas iš kalinių, kuriam buvo skirta dirbti bibliotekoje. Buvo galima užsisakyti ir laikraščių. Bet tuos straipsnius, kurie prižiūrėtojams pasirodydavo netinkami, iškirpdavo, visai neatsižvelgiant į tai, kad kitoje pusėje galėjo būti spausdinamas tęstinis straipsnis.

Viešbučio Splendid durininkas uždegė geltonus sieninius šviestuvus. Jau nuo popietės debesys, kuriuos atginė uraganas Keris, aptemdė Niujorką.

Atėjo mano valanda. Aš atsistojau, užsitraukiau ant galvos striukę ir nubėgau per gatvę į sporto prekių krautuvę. Senamadiškas skambalėlis viršum durų pranešė apie mano atėjimą. Prakalbo malonus vyriškis:

— Gal pažįstate tą Kerį? Pasakykite jam, kad eitų miegoti. Buvo ilga diena.

Mudu persimetėme įprastais žodžiais. Iš kur atvykai, berniuk. O aš pasakiau, kad man patinka New York Rangers komanda. Ir kad norėčiau nufotografuoti jo sportinių marškinėlių kolekciją už prekystalio. To vyro, kuris vadino save Biliu Henkoku, kairysis vokas buvo smarkiai užkritęs ant akies. Gal turėjo insultą, pagalvojau sau. Jis kalbėjo itin maloniu, kone aristokratišku balsu.

— Nufotografuoti? Tam jau per tamsu.

Parodžiau jam savo skaitmeninį fotoaparatą.

— Nebus jokių problemų, — įkalbinėjau jį. — Yra blykstė.

Jis nusisuko, atidarė spintą krautuvėlės gilumoje ir perkrovė šūsnį marškinėlių, kol rado tuos, kurių ieškojo. Atnešęs padėjo juos ant prekystalio. Jie buvo tamsiai mėlyni.

— New York Rangers, 1985-ieji, atsarginiai marškinėliai! — tarė jis. — Labai reti. — Ir šyptelėjo. — Pasiimk į Vokietiją.

Aš pakėliau fotoaparatą.

Jis vikriai ištiesė ranką per prekystalį ir uždėjo ją man ant peties.

— Nereikia, — pratarė jis. — Nemėgstu fotografuotis.

— Kiek kainuoja tie marškinėliai? — paklausiau aš.

— Dovanoju juos tau... —

Keturi Alkatraso kalėjimo direktoriai:

Džeimsas Džonsonas (direktorius 1934— 1948), „Jūros vandens Džonsonas“

Edvinas B. Sivopas (direktorius 1948— 1955)

Polas Mediganas (direktorius 1955— 1961), „Promising Paul, Polas Pažadukas“

Olinas“ Blekis“ Blekvelas (direktorius 1961— 1963), vadovavo kalėjimui iki jo uždarymo dienos, 1963 metų kovo 21-osios

Prižiūrėtojai turėjo dvieilį pilką uniformą su kepure. Jie gaudavo net ir batus, ir kojines. Be to, kiekvienas privalėjo nešioti raudoną kaklaraištį. Daugelis kalinių vadino juos raudonšlipsiais. Vienintelė darbo priemonė, kurią jie turėjo, buvo švilpukas. Tačiau daugelis jų nešiojosi vėzdus su švininėmis buožėmis. Nors oficialiai tai buvo draudžiama.

Daugelis Alkatraso kalėjimo tarnautojų gyveno saloje. Ten gyveno ir jų žmonos su vaikais. Saloje buvo smulkių prekių parduotuvė ir sava boulingo lyga. Kas 20 minučių į San Franciską plaukė keltas. Viena moteris, kuri būdama maža gyveno saloje, devintajame dešimtmetyje papasakojo: „Vakarais, gulėdama lovoje, dažnai girdėdavau kalinių balsus. Jie rėkavo ir triukšmavo. “

Kadangi sala buvo ypatingai saugomas kalėjimas, ten gyvenančios šeimos niekada nerakino durų.

Laiškas, kurį į Niujorką man atsiuntė Eleanora, buvo parašytas ant smėlinės spalvos popieriaus. Ji visuomet rašydavo tokiame popieriuje. Plonas, kone permatomas, kaip senų maldaknygių. Neturėjau supratimo, kur apskritai galima nusipirkti tokio popieriaus. Trys tankiai prirašyti lapai, dusyk perlenkti, vos mažesniame voke už įprastus. Nešiojausi jį vidinėje švarko kišenėje, kartais vis patikrindamas, ar nesiliaujantis lietus jo dar kiaurai nepermerkė.

Per paskutinį stebėjimo etapą reikėjo gana toli žingsniuoti. Nuo savo krautuvėlės Džonas Englinas gyveno už aštuonių namų blokų.

Visiškoje tamsoje skubiai maknojau per lietaus ir vėjo plakamas Niujorko gatves, stengdamasis neišleisti iš akių savojo žmogėno su mažu lietsargiuku, bet tuo pat metu laikydamasis nuo jo per saugų nuotolį, iš visų pusių apsuptas garsiai burzgiančių, susigrūdusių, pypsinčių automobilių su beviltiškai mataruojančiais valytuvais, kai staiga man atsivėrė akys. Kaip, po velnių, patekau į šitokią situaciją? Pasidaviau kliedesiams. Pasidaviau užkandinės savininko kliedesiams. Viduryje Niujorko! Permirkęs iki apatinių kelnaičių! Mačiau, kaip seniokas, kuris netrukus iškeliaus į Anapilį, suskleidė lietsargį, atrakino tamsias duris, pažymėtas numeriu 86 su penkiasdešimt kitų skambučių, daugiausia be pavardžių. Likau stovėti gatvėje, kol viršuje, penktame aukšte, užsidegė šviesa, įsivaizduodamas, kaip Džeidabas pilasi į bokalą alaus.

Ką čia veikiu? Ar tuo baigėsi mėginimas sugrįžti į tikrovę, užuot leidus mane valdyti vizijoms?

Galbūt nyki sankryža Grin Vilidžo pašonėje ir nėra pati tinkamiausia vieta mąstyti apie savo gyvenimą. Bet aš tuo metu tą dariau. Nebeprisimenu, kiek laiko ten stypsojau. Tuščiu skrandžiu. Vandeniu pažliugusiais batais. Atidžiau pažiūrėjus, man niekas šiame pasaulyje nepriklausė, lik mane palikusios moters laiškas. Tikriausiai tai vienas gražiausių laiškų, kuriuos kada nors buvau gavęs. Ji rašė, kad apsigyveno Altonoje bendrame bute su Nina. Viena drauge. Kad naujasis darbas Hagenbeko zoologijos sodo spaudos skyriuje jai visai patinka. Bet visų pirma ji rašė apie mane. Kad labai norėjo man padėti. Bet niekuomet nežinojo kaip. Rašė apie mano abejingumą. Santūrumą. Jausmą, kad aš niekada iš tikrųjų už nieką nepulčiau kovoti. Niekada nerizikuočiau. Dar rašė apie mano baimes. Kad jai atrodę, jog aš patogiai įsitaisiau tose baimėse. Turėjau stogą virš galvos, baldus ir krosnį. O jai palikau tik vienintelį pasirinkimą — įsikelti tenai.

Taksistas, atvežęs mane atgal į užkandinę, buvo užsidėjęs raudoną ausinę kepurę. Daugiau nieko apie jį neprisimenu. Bet puikiai prisimenu, ką galvojau važiuodamas. Į galvą atėjo mano tėvas. Ir kita situacija, kai buvau puolęs į neviltį. Buvau dar mažas, gal dešimties metų. Jau kelias savaites dienos mokykloje buvo virtusios siaubo filmu. Buvau tapęs dviejų bendraklasių pastumdėliu. Tokio didžkio palestiniečio ir didžkio egiptiečio. Jiedu buvo pagarsėję mušeikos. Turėjau atlikti visus jų pavedimus. Net valgyti nešdavau jiems į mokyklą. Visi iš manęs šaipėsi. Namuose niekam apie tai nepasakojau. Bet vieną naktį, kai paprasčiausiai nebeištvėriau, galiausiai nusigavau tamsiame kambaryje iki kušetės, ant kurios miegojo tėvas. Jis dažnai ten pasiklodavo miegoti. Taip jam geriau patiko, nei triskart per naktį būti žadinamam mano mamos, mat, kaip jis sakė, ji tvirtino, kad jis knarkia. O tąkart jį pažadinau aš. Kalbėjau tamsoje be taškų ir kablelių, viską išklojau. Tiesą sakant, mano tėvas nepasižymėjo dalindamas gerus patarimus. Todėl taip gerai ir prisimenu, kad tą naktį jo balsas skambėjo stebėtinai aiškiai.

— Turi padaryti tam galą, — tarė jis. — Tegu tave prilupa. Ne taip ir skauda, kai muša, kaip galvoji. Daug baisiau bijoti, kad primuš. Neleisk daryti iš savęs kaliausės!

Man pasirodė, kad jis puikiai nutuokia, apie ką kalba. Pažinau kitą jo pusę. Niekada nebūčiau galėjęs įsivaizduoti, kad jį kada nors kas nors būtų prikūlęs. Šiaip ar taip, kai vėl atsiguliau į lovą, nebeverkiau. Buvo aišku, kad po šio pokalbio kažkas pasikeis.

Jie manęs taip ir neatskaldė. Tik egiptietis tvojo du kietus, žeminančius antausius. Bet jie buvo stebėtinai skausmingi.