Бенджамин Леберт - Pelikanų skrydis

— Kokia ten buvo ligoninė?

— Kokia dar ligoninė?

— Kokia ten buvo ligoninė? — pakartojo jis. — Ta, kurioje tu gulėjai.

— Iš kur žinai, kad gulėjau ligoninėje?

Gerai jį pažinojau, tad lūpų kampučiuose įžiūrėjau šypsnį.

— Hey, aš pažįstu tavo mamą. Netgi gerai.

— Galvojau, kad nori pasikalbėti su manimi apie tekančią saulę. Arba bent jau apie tokį kalėjimą prie San Francisko, koks ten jo pavadinimas?

Džimis pasisuko ir sušuko padavėjui per visą restoraną:

— Du tekilos!

Palaukė, kol taureles su tekila pastatė priešais mus, ir neatitraukdamas nuo manęs akių galiausiai tarė:

— Šiandien pakalbėsime apie tave.

Ir vėl pamačiau, koks jis didingas. Visuomet lankstus. Pateikia siurprizų. Tą sugeba. Moka išspręsti bet kokią problemą, paprasčiausiai išsprūsti iš padėties, kurios galėtum tikėtis. Mes išlenkėme tekilos.

— Kokia ten ligoninė, kurioje gulėjai?

— Kur jau ten ligoninė! Veikiau tai poilsio namai. Buvau truputį apimtas streso. Dėl studijų ir šiaip. Žinai“ gal į viską ir į gyvenimą paprasčiausiai pernelyg rimtai žiūrėjau.

— Pernelyg rimtai žiūrėjau... taigi, taigi. Tavo mama minėjo žodžius psichozė, baimės būsena.

Laimei, kaip tik atnešė patiekalus su įvairiais pomidorų aromatais. Kol viską padengė ir įpylė vyno, praėjo šiek tiek laiko.

Valgydamas vištieną įkaitau. Ne nuo čili padažo. Galvojau, kad nebepajėgiu įkvėpti oro. Pasidarė sunku kalbėti. Pasakoti apie tą rytą, kai nuėjau į kopijavimo centrą ir kai sugriuvo visas pasaulis.

Niekuomet nuo tos dienos, kai mane paleido iš ligoninės, nė vienas žmogus manęs to taip tiesiai neklausė. Ir staiga viskas grįžo. Toji baimė. Tie vaizdai.

Buvau nuėjęs į kopijavimo centrą, mat norėjau nusikopijuoti medžiagą priešdiplomiui. Paskutinis dalykas, kurį prisiminiau, buvo tai, kad prie kasos pravirkau. Ligoninės įrašuose užfiksuota, kad ėmiau triukšmauti. Bet apie tai vėliau nieko nebegalėjau pasakyti.

Viskas prasidėjo nuo tų vaizdų. Jie buvo tam tikra prasme pranašai. Bet tą supratau tik paskui. Tai buvo bjaurūs vaizdai. Man jie atrodė realūs. Iš pradžių juos matydavau dažniausiai naktį, sapnuose, kai niekaip negalėjau pasistengti jų nuginti. Paskui ir dienomis, visai netikėtai, kai kur nors būdavau. Mačiau dalykus, kurių tiesiog nebuvo. Pavyzdžiui, ėjau miesto centre, Mionkebergo gatve pro H & M filialą, pažvelgiau į vitriną, o ji visa buvo apšlakstyta krauju. Tas vaizdas išliko ilgėliau. Tai nebuvo pojūčių apgaulė, kaip kartais būna, kai per sekundę protas vėl viską surikiuoja į vietas. Jei nebūčiau taip įsibaiminęs, tą vaizdinį būčiau galėjęs įdėmiau apžiūrėti. Jis priminė meno kūrinį, kurio kiekvieną liniją, kiekvieną niuansą dailininkas kruopščiai nupiešė. Kartais matydavau judančius vaizdus. Kai per paskaitą pažvelgiau į greta sėdinčią bendramokslę, pamačiau, kaip didelis juodas šimtakojis lėtai ropoja žemyn jos dešiniu skruostu. Kartais būdavo atvirkščiai: žiūrėdamas į ką nors suvokdavau, kad trūksta kai kurių detalių, jos paprasčiausiai pranykdavo. Durys, durų rankenos, laiptų pakopos, laukujės durys, pirštai, rankos, akys. Kartais pradingdavo visas veidas, jo vietoje matydavau tamsų beformį nieką, iš kurio sklido didžiulė grėsmė. Kai iškildavo tie vaizdai, pajusdavau apimančią paniką ir norėdavau kuo greičiau kur nors pasprukti. Per sekundę puldavau iš kambario, parduotuvės, auditorijos arba staiga leisdavausi bėgti šaligatviu.

Po šlovingo pasirodymo kopijavimo centre policijos automobiliu buvau nugabentas į ligoninę šiauriniame Hamburgo rajone. Pirmiausia, kaip man vėliau papasakojo, mane įkišo į uždarą skyrių ir gydė stipriais vaistais. Iš viso ligoninėje praleidau šešis mėnesius. Paskutines savaites — skyriuje PSY 46. Man buvo skirta daugybė pokalbių terapijos seansų, ten buvo daug kitų žmonių nuo dvidešimties iki trisdešimties metų. Mano kambaryje gyveno dar du vyrai. Indas šventikas sikhas, vardu Divakaras, kurį jo gimtajame mieste buvo užpuolusi radikali religinė gauja. Jo broliui, taip pat šventikui, anksčiau buvo tas pat nutikę. Hamburge Divakaras turėjo jį globojančią vokiečių šeimą, kurios nariai jį kartais aplankydavo ligoninėje. Visi nuostabūs žmonės. O Divakaro akyse visuomet liepsnojo tokia palanki, tokia maloninga šviesa, kad kai susitikdavo mūsų akys, aš visuomet mažumą susigėsdavau. Kitas mano kambariokas buvo taksistas, jį gyvenimo kelias nuvedė į Hamburgą. Ilgi juodi jo plaukai krito ant nugaros. Jo vardas buvo Raineris, jis greitai užsiplieksdavo pykčiu. Visi žinojo, kad jis galėjo paleisti savo lėkštę į sieną, jeigu jam nepatikdavo skyriaus koridoriuje dalijami pietūs. „Tikras kiaulių ėdalas!“ Bet man jis visai patiko. Didžioji jo svajonė buvo BMW Z3. Ant jo naktinio staliuko gulėjo šūsnis automobilių katalogų ir žurnalų. Man regis, jis mane taip pat mėgo, visų pirma todėl, kad dažnai su juo vartydavau tuos žurnalus. Be to, skyriuje dažnai drauge žaisdavome stalo tenisą. Būdavo labai linksma, nes buvome pripumpuoti vaistų ir ne itin greitos reakcijos. Jis visada sakydavo:

— Toni, kai iš čia išsikrapštysime, suskelsime kaip reikiant mačą, be narkotikų, ką apie tai galvoji?

Bet toks mačas taip ir neįvyko. Tame skyriuje buvo dar ir tokia viena liesa mergina, kuriai plaukai dengė veidą. Praėjo dvi dienos, kol pirmą kartą įstengiau pažvelgti jai į akis, ir dar dvi, kol sužinojau, kuo ji vardu: Eleanora.

— Jeigu teisingai supratau tavo mamą, — tarė Džimis, kai padavėjas išnešė mūsų deserto lėkštes, — gydytojai patarė tau nutraukti studijas.

— Na, to negalėčiau pasakyti. Gydymas buvo baigtas nuostata, kad man reikėtų daugiau atsigręžti į realų gyvenimą ir nesivelti į painias mintis.

Tas vakaras irgi baigėsi ketvirtą valandą ryto. Skirtumas tik tas, kad žinojau, jog tikrų tikriausiai septintą valandą ryto stovėsiu apačioje, Džimio užkandinėje. Kai grįžome į Džimio butą, jis atsisuko koridoriuje į mane ir nepaprastai aiškiai tarė:

— Taigi tavo situacija tokia: patyrei ligos priepuolių, buvai durnyne, metei studijas, dabar už kelis dolerius šluostai seniokams subines ir durnyne susidėjai su kažkokia pakvaišėlė, o ji tave metė.

— Sure, — pasakiau aš.

Greitas atsakymas po maždaug dvylikos tekilų. Jis uždėjo man ant peties ranką. Man regis, tai buvo pirmas kartas, kai mane palietė. Džimis buvo ne iš tų, kuriems būtina vis apsikabinti.

— Viskas iš tiesų sumauta, — tarė jis. Ir stebint keturiems jo vyrukams iš Alkatraso pridūrė: — Turint tai galvoje, visai neblogai laikaisi.

D blokas su 42 kameromis buvo, galima sakyti, kalėjimas kalėjime.

Ten įkišdavo itin tūžmingus, kitus kurstančius kalinius. Jie turėdavo būti kamerose ištisas dienas. Paprastai galėdavo išeiti iš jų tik kartą per savaitę — į dušą ir pasivaikščioti kieme. Kaliniai labiausiai nemėgo D bloko kamerų, nors jos buvo erdvesnės ir moderniau įrengtos už kitas šiame kalėjime. Bet ten buvo labai vėsu ir drėgna. O naktimis pro langus švilpė vėjas.

D bloke labiausiai izoliuotos buvo kameros nuo devintos iki keturioliktos, vadinamosios skylės. Vienas buvęs kalinys vėliau taip pasakė: „Kas Alkatrase prisidirbdavo, keliaudavo į skylę. Kelioms valandoms, kelioms dienoms ar net savaitėms. Priklausomai nuo to, kokių šunybių iškrėsdavo. Absoliuti tamsa. Jokių garsų. Nieko. “

Trečiadienis, 1949 metų birželio 14 d.

Tampa, Florida.

Niujorko batų fabrikantas Isaakas Apfelbaumas jau dvi savaites viešėjo su žmona Sara ir dukra Šoša savo brolio namuose, Tampos pelkynų pakraštyje. Jis pirmąsyk pasinaudojo brolio kvietimu, kurį šis jau tikrai ištisą dešimtmetį kasmet pakartodavo. Viskas buvo taip, ko Isaakas ir baiminosi. Per karšta, per drėgna, per daug uodų. O Isaakas visą gyvenimą stropiai darbavosi ir niekada nežinojo, kuo užsiimti laisvalaikiu. Jau kurį laiką batų verslas klojosi nepaprastai gerai — darbuotojų skaičių jis ką tik buvo padidinęs iki vienuolikos, — ir nebeliko kaip atsikalbinėti. Tad Isaakas Apfelbaumas slapta laukė nesulaukdamas išvykimo dienos, ilgėdamasis savojo fabriko odos ir medžio kvapų. Atostogų dienos Floridoje slinko visos vienodos: po pusryčių jo žmona ir dukra, brolis Gabrielis, jo žmona Alida ir vaikai Abis su Giliu susirinkdavo namuose išmėtytus maudymosi reikmenis, sukraudavo juos į didelius lininius krepšius ir pritvirtindavo prie dviračių. Taip visa kompanija — Isaako galva, truputį per daug apsikrovę — išsiruošdavo į pliažą, kurį jo brolis vadino gražiausiu visoje Amerikoje. Tai buvo vieta, kur susiliejo du upeliukai. Vienas jų tenai virto nuo slenksčio ir buvo išmušęs purslais besitaškantį duburį. Kyšulyje tarp tų dviejų upelių susirinkdavo maudytis įvairiausios publikos. Prakilnūs ir ne tokie prakilnūs, jauni ir ne tokie jauni, košeriški ir ne tokie košeriški žmogeliai. Isaakas apsiribojo tuo, kad tik kartą per dieną nusirengdavo drabužius ir užsimovęs nepakenčiamas maudymosi kelnaites panirdavo į upę. Likusią dienos dalį praleisdavo medžio šešėlyje skaitydamas knygą ir stebėdamas dukterį.